Vieni jį traktuoja kaip engėją, išnaudotoją, savanaudį, tik sau naudos ieškantį, kuris pasirengęs paskutinį kailį nudirti, kad tik sau kuo didesnius namus pasistatytų, su šeima prabangiuose kurortuose vartytųsi, brangiausias mašinas ar net lėktuvus pirktų, vaikus į užjūrius mokytis išleistų.

Valdžios koridoriuose sutiktas verslininkas valdininkams iš karto kelia baimę. Užsuko, vadinasi, sau naudos ieško, pakvietė į naujos įmonės atidarymą, – nori sukompromituoti ar kokios paslaugos prašyti. Paskambino, – nori įpainioti į kokias machinacijas, ar „išskalbti“ kuo nors suterštą savo reputaciją.

Amerika versus Lietuva

„Buvau dar „neapsiplunksnavęs“, mažai kam žinomas verslininkas. Nuvykau su reikalais į Ameriką. Pabudau po kelionės viešbutyje, o ten manęs jau laukė du vietos žurnalistai – norėjo pasikalbėti apie mano kuriamą verslą, apie verslo sąlygas Lietuvoje. Tai mane be galo nustebino, – savo akimis įsitikinau, su kokia pagarba į verslininkus ten yra žiūrima“, – pasakojo išskirtinių langų gamybos įmonės savininkas Vytautas Silevičius.

Čia jis prisiminė pokalbį su vienu garsiausių Lietuvos verslo senbuvių, kuris yra sukūręs ne vieną tūkstantį darbo vietų, moka valstybei milžiniškus mokesčius.

„Jo paklausiu: „Ar tu kada nors sulaukei kokios nors padėkos iš aukščiausių šalies vadovų, iš visuomenės, už tai, ką tu nuveikei Lietuvoje? Negalėjau patikėti, kad per tuos tris dešimtmečius niekas nematė reikalo užsukti į jo įmones, padėkoti. Suprantu, kad per tą laiką verslininkas galėjo ir klaidų padaryti, kažką suerzinti ar kažkokios partijos neparemti, tačiau jau seniai metas atsikratyti tokio siauro požiūrio“, – svarstė verslininkas.

Vytautas Silevičius
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Jo nuomone, kai valdžia demonstruoja tokį abejingumą pridėtinę vertę Lietuvai kuriančiam verslui, tai ko tada laukti iš visuomenės.

Siūlo prisimatuoti verslininko batus

„Iki šiol išliko blogas požiūris į verslininkus, – toks, deja, yra mūsų palikimas, – neslepia nekilnojamojo turto vystytojos, „Galio Group“ valdybos pirmininkė Diana Dominienė. – Iš daugelio mūsų sąmonės, suvokimo sovietizmas dar neišėjo. Iki šiol yra tebemistifikuojama praeitis, garbinama kažkokia mistinė lygybė, kurios iš tikrųjų nebuvo. Manau, mes nuo to dar neišsigydėme. Juk kokiems amerikiečiams net panašių minčių nekyla, nes jie tokios socialistinės praeities neturėjo.

Tuo pasinaudoja įvairūs ruporai, kurie sako: „Kokia nelygybė, jums čia neduoda to ar ano, o turi duoti nemokamai“. Jie, anaiptol, nesako, kad jūs esate savo gyvenimo kūrėjai. Deja, bet šios frazės pas mus nepopuliarios.

Kaip dažnai pas mus sakoma, kad tu esi pats atsakingas už tai, ką tu darai, ką tu pasiekei, kad tu pats turi susikurti darbo vietą, verslą, užsidirbti pinigų, o ne tau turi kažkas atnešti ir duoti? Kol nebus to lūžio, kol nesuvoksime, kad tik mes patys esame atsakingi už save, už savo vaikus, už savo šalį, tol ir turėsime tokį požiūrį, kad verslas yra blogis, o verslininkas – išnaudotojas.“

Daugiau kaip dešimtmetį įvairioms „Vilniaus prekybos“ grupės įmonėms vadovaujanti moteris sako, kad tereikia įsiauti į verslininko batus ir viskas pradeda kitaip atrodyti: „Pradedi viską kitaip matyti. Pamatai, kiek pastangų ir nervų, streso ir pinigų verslui visa tai kainuoja. Kai jau ne tau moka atlyginimą, bet tu kitam turi mokėti ir kai pagalvoji, kas bus, jeigu tu jam neišmokėsi, tai tavo vibracijos galvoje pasikeičia 180 laipsnių.“

Verslininkė D. Dominienė tokiems šnekoriams turi iš pirmo žvilgsnio paprastą receptą. Ji siūlo atsisėsti į verslininko kėdę, pasisamdyti nors kelis darbuotojus, juos išlaikyti, mokėti atlyginimus: „Norėčiau po metų pažiūrėti, ką tokie rėksniai tada kalbės.“

Požiūris glumina

Verslo mohikaną, „Audėjo“ savininką Joną Karčiauską taip pat glumina visuomenėje gajus negatyvus požiūris į darbo vietas kuriančius, valstybei didelius mokesčius mokančius verslininkus, pramonininkus.

„Mes jiems – iki šiol vagys, engėjai, kankintojai. Manau, kad toks požiūris eina iš aukščiau, – iš valdžios, iš atskirų pasisakymų. Tokia paskleista nuomonė gyvena daugelio žmonių sąmonėje ir mes visi nuo to kenčiame“, – sako ilgametis fabriko, kuris ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį stebina savo gobelenais, vadovas.

Jonas Karčiauskas

Alga – gerai, o kaip ji atsiranda – nesvarbu

Pasak „Topo grupės“ savininko Aurelijaus Rusteikos, galima rasti paaiškinimą, kodėl tvyro toks negatyvus požiūris į verslininkus, nes kol kas esame vos viena karta, kuri realybėje mato verslą, vos viena karta, kuriai tenka gyventi kapitalizmo sąlygomis. Jo žodžiais, praėjo per mažai laiko, kad žmonės gerai suvoktų, kas tai yra privati nuosavybė ir kaip atsiranda pinigai.

„Svarbu, kad tiems žmonėms kažkas moka algą, o kaip ji atsiranda – jie nesigilina. Todėl čia ne vienos kartos reikia, – čia kaip tam Mozei reikia po dykumą ne vieną dešimtmetį paklaidžioti, kad supratimas keistųsi. Reikia kelių kartų, kol gims laisvi nuo savo mąstymo stereotipų žmonės, kurie supras, kad pinigai ant medžio neauga ir kaip juos uždirba verslas”, – svarsto kone tris dešimtmečius verslu užsiimantis A. Rusteika.

Tačiau verslo senbuvis neslepia, kad ir patys verslininkai kalti dėl neigiamo požiūrio jų atžvilgiu, nes dar nėra tradicijų, kad jie dalintųsi su visuomene. Jo manymu, tik tada ji nebus jiems priešiška.

„Didieji verslininkai galėtų statyti stadionus, bažnyčias, mokyklas, tada jie būtų patys gerbiamiausi žmonės Lietuvoje. Kodėl jie to nedaro? Sako: „Mes – maži žmonės”. O koks gi tu mažas, jei pusę tūkstančio darbuotojų esi įdarbinęs. Tegu jie patys pamąsto, ką jie tokio davė visuomenei. Be to, kad mokėjo mokesčius. Juk mokėti mokesčius turime visi, – čia ne pasirinkimas, čia pareiga. Tai reikia ir duoti kažką, dalintis. Nes jei tu kažką duodi žmonėms, sulauki grįžtamojo ryšio – dėkingumo, o tai yra didžiausia vertybė pasaulyje.

Aurelijus Rusteika

Žmonės, kurie nepabandė to daryti, to nežino, jie galvoja, kad aplink tik bloga linkintys. Pabandykite duoti ir pamatysite, koks yra ryšys iš žmonių, iš tos aplinkos.

Mano supratimu, labai negerai būti egoistu, galvoti tik apie šią dieną ir save. Tiesiog dažniau reikia apsidairyti aplinkui“, – įsitikinęs pašnekovas.

Viena iš priežasčių – neribotas godumas


„Manau, kad prasta verslo reputacija turi net kelių tipų priežastis, – istorines, psichologines, komunikacines ir net politines, – svarsto nepriklausoma valdybų narė, komunikacijos ir krizių valdymo profesionalė Orijana Mašalė. – Kalbant apie istoriją, daugiau nei šimtmetį viskas, kas susiję su verslu, buvo rodoma kaip blogis: tiek XX a. pradžioje, tiek sovietiniais laikais, o išrauti stereotipus net kelių kartų nepakanka.“

Pasak komunikacijos specialistės, psichologiškai žmonės yra labiau linkę pastebėti ir prisiminti ne pozityvius, bet negatyvius dalykus, todėl visuomenė, paklausta apie verslą, pirmiausia prisimena sukčiavimo atvejus, mokesčių slėpimą, algas vokeliuose, gamtos teršimą ir kitus blogus verslo valdymo pavyzdžius: „Kita psichologinė priežastis – dalies verslininkų neribotas godumas, kai jie nebemoka dalintis, nes yra apsėsti turėjimo manijos.“

Pasak pašnekovės, yra ir komunikacinė priežastis: „Verslininkai per mažai kalba apie savo darbą, kiek jiems reikėjo įdėti energijos, ką reikėjo paaukoti dėl to, ką turi šiandien, todėl daliai visuomenės dar atrodo, kad verslininkas yra nieko neveikiantis veikėjas su dideliu gražiu automobiliu.

Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Verslininkų nenoras dalintis savo istorijomis taip pat yra suprantamas – dar nuo 90-ųjų reketų laikų daug senosios kartos verslininkų gyvena pagal priežodį „pinigai mėgsta tylą“. O jei šiais laikais pradedi aktyviau komunikuoti, sulauki ne tik ovacijų, bet ir kritikos, kartais ir nepelnytos, todėl verslo komunikacijos sritis šalyje dar mažai išvystyta, nors drąsiausi jau skina vaisius pritraukdami geriausius darbuotojus, sėkmingai įvykdydami akcijų ir obligacijų platinimus ar tiesiog parduodami daugiau.

Galų gale tai, kad į viešąjį sektorių ir politiką dirbti nueina itin mažas versle sėkmingai dirbusių žmonių skaičius, lemia ir politinio elito nesupratimą (bei atitinkamai komunikaciją), kad verslas nėra atpirkimo ožys ir eurų aruodas, kuris prisimenamas kamšant biudžeto skyles naujais mokesčiais. Ir jei verslininkai norėtų keisti požiūrį į save, pradėti reikėtų tradiciškai – nuo savęs. Savo vertybių, elgesio, kasdienių sprendimų ir tada kokybiškos komunikacijos.“

Verslininkams užvertos durys

„Verslo angelų fondo“ partnerio Algimanto Variakojo manymu nemaža dalimi tokį požiūrį suponuoja ir žiniasklaida: „Žurnalistai dažnai ieško sensacijų, skandalų, todėl mes ir matome daugiau straipsnių, kurie skelbia, kad kažką areštavo, pagavo su kyšiais, kažkas nesumokėjo mokesčių.

Valdžia darė savo darbą, finansuodama laidas, straipsnius apie verslumą. Bet jos nerodomos geriausiu laiku. Kita vertus, tai laidos kurias pavadinčiau laidomis „bendrai apie verslumą“.

Man nesuvokiama, kad paskutinių klasių moksleiviai ne tik nežino ekonomikos terminų, bet net pačio paprasčiausio žodžio – pelnas.“

A. Variakojo nuomone, tas naftalininis požiūris į verslą turi istorinį pagrindą. Pasak jo, Lietuvoje kol kas tik nedidelis procentas žmonių iš tiesų supranta verslą.

„Masė tik mato geriau uždirbančius, lygina su darbo užmokesčiu ir iš karto daro išvadas – vagia. Iš neišsilavinimo lyginame, kodėl žmogus prie staklių uždirba mažai, o jų direktorius, kuris nieko nedaro, varto milijonus. Jų manymu, juk viską sukuria darbininkai. Ant to ir buvo pastatyta Rusijos spalio revoliucija. Iš to kilo socialistinės politinės ekonomikos mokslas, aiškinantis apie išnaudotojus kapitalistus ir engiamus darbininkus. Dabar tie buvę socialistinės politinės ekonomikos profesoriai, kurie už tą diegiamą socializmą gavo mokslinius laipsnius, kviečiami į darbo grupes, jiems mokami geri atlyginimai, jie kviečiami į laidas kaip ekspertai, jie ir toliau varo savo socialpolitinę ekonomiką ir daro tai puikiai. Jie pasakoja paprastais žodžiais ir masei tai patinka.

Algimantas Variakojis
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Valdininkai, niekada nebuvę versle ir apie jį neturintys jokio supratimo, galvodami, kad verslas maudosi piniguose, diegia naujas mokestines schemas. Norintį išgyventi verslą tai skatina bėgti į užsienį arba slėpti mokesčius. Patikėkite, visi tie profesoriai ir valdininkai pandemijos metu gavo algas ir dar su priedais. O kai kam laiku nesumokėti mokesčiai padėjo išgyventi ir tapo tikru išsigelbėjimu.

Kai atėjo krizė, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas viešai pareiškė, kad valdžia visomis išgalėmis padės verslui ir pradėjo spausti bankus, kad ne tik nebūtų nutraukiamos sutartys, bet ir būtų didinamas ir plečiamas finansavimas.

Na, o kas nutiko pas mus? Valdžia leido sau pasakyti, kad jeigu verslas neišgyvena, tai toks ir verslas.

Per praeitas dvi kadencijas, ištisą dešimtmetį prezidentūroje nebuvo priimtas nei vienas verslininkas. Keli komercijos atašė buvo apkaltinti kontaktais su verslininkais. Tai kuo jie turi užsiimti? Juk amerikietis, atvykęs į kitą šalį, pirmiausia eina į ambasadą ir prašo pagalbos bei kontaktų.“

Pašnekovas sutinka, kad lietuviškas verslas formavosi laukinio kapitalizmo sąlygomis ir jo paliktų paliktų pėdsakų bėgantys metai dar nespėjo iki galo ištrinti.

„Dalies verslo pradžia buvo susieta su neaiškia privatizacija, apsukriais berniukais, kriminalu, laukiniu kapitalizmu, kurio, beje, netrūko ir Vakaruose.

Tačiau verslininkai mokėsi tvarkyti verslus, organizuoti kontaktus, darė klaidas ir vėl mokėsi. Juk į laisvąją rinką visi atėjome be patirties, be motyvacijos sistemos. Todėl taip yra vertinamos užsienio kapitalo įmonės, kurios jau žinojo, kaip organizuojamas verslas. Daugybė dabartinių verslininkų ir rimtų vadovų savo karjerą pradėjo vakarietiškose įmonėse. Todėl dabar jau galime sakyti, kad ir daugumoje lietuviškų įmonių tvarkomasi taip pat, kaip ir vakarietiškose.“

Tuštybės mugės pavyzdžių – vis daugiau

Investicijų bankininkė, nepriklausoma valdybų narė, Lietuvos „Rotary“ apygardos valdytoja Viktorija Trimbel siūlo kalbėti apie verslą nusisėmus juodus akinius.

Ji mano, kad tikrai yra daug puikių verslininkų pavyzdžių, o tai ypač akivaizdu pastaruoju pandeminiu laikotarpiu, kai daugybė ir verslo, ir kitų sričių žmonių pademonstravo išskirtinį susitelkimą ir bendruomeniškumą kovoje su COVID-19.

„O kalbant apie priežastis, visų pirma tai yra gerai žinoma universali visame pasaulyje psichologinė žmonių savybė – neigiamas šališkumas (angl. negativity bias) – žmonės yra linkę kur kas labiau pastebėti, įsiminti ir skleisti neigiamas žinias, – komentuoja pašnekovė. – Be to, visada lengviau dėl savo nesėkmių ar neveiklumo apkaltinti kitą, kuris sėkmingesnis, „išsišokėlis“ virš vidutinybių. Antra, stokojama kritinio mąstymo ir pasiduodama bandos instinktams, giliems kultūriniams stereotipams.“

Pasak nepriklausomos valdybų narės, socialinė media, iš vienos pusės įgalinusi kiekvieną efektyviai ir plačiai paskleisti savą, necenzūruotą žinią, sukūrė daug paralelinių iškreiptų realybių burbulų: „Tai, ką aš matau savo sraute, skiriasi ne tik nuo bet kurio kito nepažįstamo žmogaus, bet ir nuo mano draugų – ir algoritmai, ir mūsų pačių pasirinkimai, elgsena filtruoja tai, ką matome, iš ko susidarome savo nuomonę.

Viktorija Trimbel
Foto: Asmeninins albumas

Todėl labai svarbu atsirinkti, kam skiriame savo dėmesį, kuo mintame – optimizmu ar negatyvu. Labai gaila, bet švietimo sistemos turinys, nepaisant atskirų šviesių pedagogų pastangų, stipriai prisideda prie neigiamo verslo įvaizdžio ir nesavarankiško, nekritinio, šabloniško mąstymo.

Pradinių klasių matematikos vadovėlyje savo akimis mačiau užduotį skiepijančią neigiamas nuostatas. Ji skamba maždaug taip: „Verslininkas nusipirko cukraus, atskiedė jį 10 proc. vandeniu ir pardavė kaip gerą. Kiek jis uždirbo pelno?“ Arba šabloniškos vertinimo instrukcijos pagal privalomąjį literatūros sąrašą, kur skatinamas aukos sindromo šlovinimas. Prisideda ir dominuojančios religijos įtaka – akivaizdūs verslumo skirtumai šalyse, lyginant protestantišką darbo etiką ir katalikišką nuolatinės kaltės jausmą.

Trečia, paties verslo ir verslininkų pasakojamos istorijos – tuštybės mugės pavyzdžių vis dar daugiau, nei įkvepiančių istorijų apie atkaklų savo vizijos įgyvendinimo siekį ir drąsą rizikuoti, prisiimant atsakomybę už savo veiksmus.

Pokyčiai yra kiekvieno mūsų rankose ir pasirinkimuose – ką patys pasakojame, ką skaitome, žiūrime, ko klausomės, ką puoselėjame. Kurkime tarpusavio pasitikėjimą nebūdami naivūs.

Mano mėgstamas vadybos mąstytojas Stephenas Covey yra pasakęs: „Kai tarpusavio santykis remiasi aukštu pasitikėjimu, gali pasakyti neteisingą mintį, bet žmonės vis tiek supras tavo tikruosius ketinimus. Menko pasitikėjimo santykyje gali būti itin atsargus bei tikslus, ir vis tiek būsi suprastas neteisingai”.

V. Trimbel įsitikinimu, pirmyn kur kas sparčiau judame pasitikėjimo greičiu, nes tada nešvaistome energijos perteklinei savisaugai.

Nepasitikėjimas verslu – paveldėta ir puoselėta „tradicija“

„Kalbant apie pasitikėjimą verslu ir jo vertinimą, vis tik pirma reikia pabrėžti, kad negalima apibendrint vertinti visų sektorių. Kai kurie iš tiesų yra daug geresnėje pozicijoje nei kiti“, – sako komunikacijos agentūros „Nova media“ vyresnysis partneris Arijus Katauskas.

Prieš porą metų kaip tik ši agentūra kartu su žiniasklaidos planavimo agentūra „OMD“ atliko visuomenės nuomonės tyrimą, kuris buvo skirtas nuolatinei verslo reputacijos stebėsenai ir vertinimui. Jis atskleidė, kad didžioji dalis gyventojų – net 69 proc. – verslą laiko nesąžiningu. Daugiausiai pasitikėjimo iš gyventojų sulaukė telekomunikacijų ir ryšių, informacinių technologijų bei profesinio ugdymo ir mokslinių tyrimų įmonės.

„Žiūrint visą laikotarpį, apie kurį kalbame, reikia pažiūrėti keletą dalykų, – komentuoja A. Katauskas. – Pirma, tai paties verslo, o tiksliau kai kurių verslo sektorių ar atskirų verslo subjektų elgesys. Per visą laikotarpį mes matėme tikrai ne pačių geriausių pavyzdžių“.

Arijus Katauskas

Antra, tai verslo, kaip blogiečio įvaizdžio palaikymas viešojoje erdvėje. Ypač pažiūrėjus į politikų elgesį – praktiškai nematėme politikų, kurie nepasinaudotų proga apkaltinti vienais ar kitais dalykais verslo, dažnai bandydami tiesiog pateisinti savo veiksmus ar planuojamus sprendimus.

Trečia, tai verslo kaip svarbios valstybės dalies, reputacijos valdymo fragmentiškumas. Nors Lietuvoje yra stiprių verslą vienijančių organizacijų, tačiau neigiamas atskirų verslų elgesys ir viešojoje erdvėje esanti informacija dažnai visiškai užgožia bandymus plačiau atstovauti verslo balsą ne konkrečiais skaudančiais klausimais, o iš esmės.

„Trumpai tariant, kai kalbame apie reputaciją, visų pirma turime kalbėti apie tai, kaip verslo įmonės elgiasi, o ne ką jos daro“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pasak jo, nepasitikėjimas verslu yra paveldėta ir puoselėta „tradicija", kuriai sulaužyti nebuvo dėta tiek pastangų, kad galima būtų pakeisti situaciją.