Kovo mėnesį, kai COVID-19 susargdino pasaulio ekonomiką, daugelis apžvalgininkų baiminosi, kad labiausiai – tiek finansiškai, tiek kitomis prasmėmis – nukentės besivystančios rinkos ir šalys.

Ekonominiu atžvilgiu jos buvo priklausomos nuo prekių eksporto, perlaidų ir turizmo, kuriuos smarkiai paveikė pandemija. Todėl priežasčių tikėtis finansinių krizių ir valstybių skolos cunamio buvo begalė, rašo theguardian.com.

Tačiau šis cunamis taip ir nevirto realybe. Tik šešios valstybės – Argentina, Ekvadoras, Belizas, Libanas, Surinamas ir Zambija – neįvykdė skolinių valstybės įsipareigojimų. Tik dvi pirmosios iš jų restruktūrizavo skolą.

Tačiau kol kas vis dar yra sudėtinga pasakyti, ar ši netikėta ramybė turėtų suteikti palengvėjimą, ar ją reikia vertinti kaip pavojaus signalą. Ramina tai, kad COVID-19 poveikis besivystančioms šalims, o ypač – Afrikos valstybėms, buvo menkesnis, nei tikėtasi. Jauni šių šalių gyventojai yra palyginti atsparūs koronavirusui. Jų sveikatos apsaugos sistemoms jau teko reaguoti į anksčiau kilusias epidemijas ir įgijo visuomenės pasitikėjimą. O greitas Kinijos atsigavimas paskatino jų eksportuojamų prekių paklausą.

Finansiniu atžvilgiu dabartinė situacija taip pat stebina savo stabilumu. Kovą, krizei prasidėjus, besivystančios rinkos smarkiai pakenkė kapitalui. Tačiau balandį kapitalo nutekėjimas sumažėjo, o grynasis srautas į besivystančias ekonomikas buvo teigiamas ir nuo to laiko auga.

Nesunku suprasti, kodėl taip yra.

10 metų Jungtinių Valstijų iždo obligacijų pelningumas yra mažiau nei 1 proc. Daugelis laukia dolerio nuvertėjimo. Europoje vyriausybinių obligacijų pelningumas yra neigiamas. Tokioje aplinkoje Tailando vyriausybinių obligacijų pelningumas, siekiantis 1,35 proc., yra nesustabdomas, nors Tailandas ir demonstruoja tradicinius artėjančių finansinių problemų ženklus: šiemet nuo turizmo priklausoma ekonomika turėtų susitraukti 7 proc., o valdžiai stinga gyventojų paramos.

Jei 2021 m. pasaulinis ekonomikos augimas, padedamas vakcinos poveikio ir JAV federalinio rezervo sistemos įsipareigojimo išlaikyti itin žemą palūkanų normą, atsinaujins, kai kurios besivystančios šalys gali iš balos išlipti sausos. Pelningumo ištroškę investuotojai ir toliau demonstruos susidomėjimą obligacijomis.

Tačiau kitoms šalims, kurias mažėjančios eksporto pajamos ir perlaidos paveikė smarkiau, teks susidurti su įsipareigojimais. Tarptautinių finansų instituto skaičiavimais, besivystančių ekonomikų skoliniai įsipareigojimai 2021 m. pasieks beveik septynis trilijonus dolerių ir triskart viršys šių metų lygį. Tad būsimos krizės data nėra tokia jau neapibrėžta. Nemalonumai prasidės kitąmet.

Tais atvejais, kai šalys susiduria su skola valstybės viduje, jų centriniai bankai gali ją išpirkti, tačiau to kaina – žala valiutai ir atbaidyti privatūs investuotojai. Be to, lyginant su šiais metais, 2021 m. laukia dvigubai didesnė užsienio skola. Didžiąją jos dalį ekonominis pandemijos sukeltas sukrėtimas pavertė iš esmės neišmokama.

G20 sureagavo ir pateikė Skolų grąžinimo sustabdymo iniciatyvą (DSSI), 73 mažų pajamų valstybėms suteikiančią galimybę pusantrų metų laikotarpiui įšaldyti jų skolas. Po šiokių tokių dvejonių ir pasipriešinimo Kinija, viena didžiųjų kreditorių, taip pat prisijungė prie iniciatyvos.

Foto: AP / Scanpix

DSSI nėra tobula. Riboti įšaldymo trukmę ir atidėti, o ne nurašyti palūkanas yra šykštoka. Šalys vengia kreiptis pagalbos, nes baiminasi reitingų suprastėjimo, kaip nutiko Kamerūnui. Neįtraukiamos vidutinių pajamų šalys. Visgi tai yra geriau nei nieko.

Kyla problemų siekiant paskatinti privačius kreditorius sumažinti reikalavimus. Balandį G20 paragino privačius kreditorius susitarti dėl panašių nuolaidų. Ko gero, nestebina, kad į raginimus atsižvelgta nebuvo. Investuotojai, kaip ir buvo galima tikėtis, labiau rūpinosi savo pačių, o ne vargingų šalių situacija.

Vėliau G20 vyriausybės leido aiškiai suprasti neketinančios atidėti savo reikalavimu tuo atveju, jei jų atidėtų skolų pinigai paprasčiausiai nukeliaus privatiems kreditoriams. Tačiau ir privatus sektorius lygiai taip pat aiškiai nurodė, kad nuolaidos jo nedomina. Istorija byloja, jog privačios skolos restruktūrizuojamos tik tada, kai kreditoriai įsitikina, kad geriau žvirblis rankoj nei briedis girioj. Dabar investuotojai vis dar tikisi sugauti briedį, o valstybinis sektorius kol kas juos išlaiko.

Ką dar būtų galima padaryti? Jungtinių Tautų Saugumo Taryba galėtų priimti rezoliuciją, nurodančią jos narėms apsaugoti vargingų šalių turtą nuo bylinėtis pasiryžusių kreditorių, panašiai kaip tuo atveju, kai apsaugojo Irako turtą po Saddamo Husseino pašalinimo. Jungtinių Valstijų Kongresas galėtų šiai priemonei suteikti įstatymo galią. Arba prezidentas Joe Bidenas po 2021-ųjų sausio 20-osios galėtų priimti vykdomąjį įsakymą, nurodantį teismams veikti atitinkamai, kaip prezidentas George‘as W. Bushas nurodė Irako atveju 2003-aisiais.

Ar yra tikimybė, kad taip nutiks? Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje konsensusą pasiekti sudėtinga, o jį išlaikyti – dar sudėtingiau. Būsimosios J. Bideno administracijos politinis kapitalas ir pajėgumai bus riboti, ji turės daugybę kitų problemų. Bus matyti, ar jai pavyks spręsti su investuotojais susijusias problemas.

Ekonominį atsigavimą 2021-aisiais galima vertinti optimistiškai, tačiau politinės aplinkybės didelio optimizmo nekelia.