Ne tik įkvepiantys virsmai
Juozapas (redakcijos sprendimu vardai yra pakeisti) suklupo brandžiame amžiuje, kai atrodo, jau galima atsispirti įvairioms pagundoms ar vilionėms. Kai viskas prasidėjo vyriškis jau buvo peržengęs 40-ies metų slenkstį. Jei tikėti jo žodžiais, kažkas pasiūlė tiesiai į veną susileisti morfijų, kurį jis vartojo gydymo tikslais. O tada viskas ir užsisuko. Per metus vyras prarado namą, neteko šeimos. Pet du dešimtmečius jis įveikė visus pragaro ratus, – vogė, sėdėjo kalėjime, gyveno zombio gyvenimą. Dabar per 62 metų perkopęs vyras turi darbą, į kurį pateko įveikęs ne vieną jau kitokio gyvenimo laiptelį, o taip pat – ir darbą salotų bare.
Septynetą kartų už įvairias vagystes teistas Ignas, pasirodo turi auksines rankas. Įsidarbinęs „Mano guru“ jis gamino puikias, kokybiškas salotas. Kadais įgijęs elektriko specialybę jis vėl tuos įgūdžius atgaivino. Praėjęs visą programą, padirbėjęs salotų bare, paragavęs kitokio gyvenimo skonio jis taip užsisuko, kad dabar yra įkūręs savo įmonę, į kurią priima ir tuos, kurie praeityje praėjo panašų kelią – buvo pakliuvę į įkalinimo įstaigas. Ignas sukūrė šeimą, augina vaikelį. Vyriškis savo pirmajai darbovietei „Mano guru“ ir dabar teikia elektros ūkio priežiūros paslaugas.
Ne mažiau unikalus ir Ugniaus likimas. Jam ne vieną kartą teko taisyti gyvenimo klaidas ir kartoti jo pamokas. Įgijęs virėjo patirties „Mano Guru“, paskui pateko į žinomą restoraną ir užėmė vyriausiojo virėjo poziciją bulvių ceche. Tačiau geras gyvenimas ir nemaži pinigai vyriškiui vėl apsuko galvą. Dar kartą pakliuvęs į kalėjimą jis suprato, ką prarado – laisvę, bet ne darbinius įgūdžius. Vyriškis jau porą metų gyvena pilnavertį gyvenimą, turi žmoną ir dirba sąžiningai neapgaudinėdamas savęs ir kitų.
O štai vienu metu milijonus žarsčiusio Antano jau nėra tarp gyvųjų. Iš prabangaus gyvenimo prie šiukšlių konteinerio atsidūręs vyras dar bandė atsitiesti. Deja, jam padėti taip ir nepavyko.
Tai tik kelios istorijos iš tos gausos, kurią tenka išgirsti R. Sutkuvienei. Ne tik išgirsti, bet ir rasti paguodos žodį, įkvėpti, nuraminti. O kartais – aprengti ir surasti stogą virš galvos.
Ypač dabar, kai salotų barui teko užsidaryti ir tie žmonės, su ant plauko kabančiais likimais liko vieni už užvertų durų. Ir mūsų pokalbio metu Redos telefonas netilo, – tai vienam, tai kitam reikėjo kažkokio patarimo, pagalbos. Be gyvenamo ploto, antstolių užspausti žmonės griebiasi jos kaip paskutinio šiaudo.
Pietūs – iš juodo antikvarinio „Citroen“ vagonėlio
Susėdame tuščiame bare prie vardinio Gitano Nausėdos staliuko. Visus tuos metus, kiek veikia maitinimo įstaiga, kone kasdien čia pusryčiaudavo tuometinis SEB banko prezidento patarėjas, dabartinis Lietuvos prezidentas G. Nausėda. Ištikimas šio baro lankytojas net ir pirmą porinkiminį rytą, po nemiegotos nakties užsuko čia papusryčiauti. Kol karantinas neprivertė užverti šių durų, net ir tapusė prezidentu, G. Nausėdą bent kartą per savaitę čia buvo galima sutikti.
