Dar šiais metų pradžioje Vilniaus miesto savivaldybė planavo pasirašyti koncesijos sutartį su „Axis Industries“ bendrove, kuri laimėjusi konkursą turėjo pasirūpinti, kad pagaliau pasibaigtų nacionalinio stadiono statymo drama. Tačiau kovo viduryje Viešųjų pirkimų tarnyba nurodė stabdyti 156 mln. eurų vertės sutarties pasirašymą, motyvuodama, kad bus siekiama nustatyti ar minimos koncesijos sutarties vertės padidėjimas, įvykęs derybų metu, yra pagrįstas ir teisėtas.
Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą dėl VPT sprendimo, sustabdžiusio projekto eigą, ir pirmos instancijos teisme laimėjo – nustatyta, kad VPT neteisėtai sustabdė sutarties pasirašymą. Savo ruožtu, VPT svarsto tesimo nutartį skųsti, o tai ir toliau įšaldytų projektą neapibrėžtam laikotarpiui.
Stabdymai, vilkinimai augina kainą
Vilniaus miesto savivaldybės Administracijos direktorius Povilas Poderskis teigia, kad, jei VPT teismo sprendimą apskųs, nacionalinį stadioną pasiryžę statyti investuotojai nesitrauks, tačiau akivaizdžiai bus sudaromas įspūdis, kas procesai atliekami be didelės prasmės.
„Šiuo atveju VPT neatlieka funkcijos, kad projektai vyktų, bet prisiima vaidmenį nubausti ir stabdyti. Kol tokia reguliacinė aplinka bus, tol akivaizdu, kad investuotojai bus atgrasomi nuo investavimo ir dalyvavimo viešojo sektoriaus projektuose, o tai mažina konkurenciją ir turi neigiamų aspektų“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pasak jo, kol kas koncesijos konkursą laimėję partneriai yra linkę rizikuoti, nes jau matę visko, bet ateityje tokios istorijos gali sukelti sunkumų ieškant naujų partnerių: „Galbūt dabar, keičiantis valdžiai, požiūris į bendrus su verslu projektus keisis, bet kol kas tendencijos tokios, kad politinės rizikos ir dėl viešojo sektoriaus reguliavimo aplinkos dalis investuotojų rizikas vertina kaip per dideles ir nedalyvauja konkursuose, arba dalyvaujantys prisiima didelę riziką, o tai kainuoja daugiau ir mokesčių mokėtojams“.
Vilniaus miesto savivaldybės atstovas tikino, kad sprendimai stabdyti sutarčių pasirašymą arba viešųjų pirkimų konkursus, ne tik atima laiko iš projektus ir konkursus vykdančių viešųjų institucijų specialistų, bet ir turi akivaizdžią neigiamą naudą mokesčių mokėtojams.
„Rizika yra vertinama pinigų suma. Tai reiškia, kad ateities projektai bus taip pat vertinami rizikingiau, o tai bendrai augins projektų kainas, nes į sumas įskaičiuojama visa sektoriaus rizika, kuri susidaro iš ir praeities patirčių“, – tęsė P. Poderskis.
Pasiteiravus, kas laukia nacionalinio stadiono, jei VPT visgi apskųs jai nepalankų teismo sprendimą ir teisiniai procesai užsitęs, pašnekovas teigė, kad vėl teks laukti: „Galbūt apie du mėnesius galime planuoti, bet, taip, jei VPT skųs, tai toliau negalėsime vykdyti projekto, o investuotojai įlieti į ekonomiką savo pinigų“.
Kaip prisiminė pašnekovas, jei ne VPT sprendimas stabdyti koncesijos sutarties pasirašymo procedūrą, nacionalinio stadiono teritorijoje jau būtų prasidėję darbai.
„Jei VPT teismo sprendimo neskųs, tikėtina, kad šią sutartį galėsime pasirašyti dar šiais metais. Tokiu būdu pavyktų šiek tiek praskaidrinti karantino nuotaiką. O jei ne, tai bus sudėtingiau“, – pridėjo pašnekovas.
Mato pagrindo sprendimą skųsti
Tuo metu VPT direktoriaus pavaduotoja, laikinai atliekanti direktoriaus funkcijas Jovita Petkuvienė teigė, kad tarnybai nepalankus teismo sprendimas buvo gautas pirmadienio vakarą ir iš to, ką mato, pagrindo skųsti jį yra.
„Išsinagrinėjome ir vis dėlto matome motyvų galimam apskundimui. Linkstame prie to, kad sprendimą skųsime ir pradėjome galvoti apie apeliacinio skundo sudėliojimą“, – kalbėjo ji.
Visgi trečiadienį Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į VPT su pasiūlymu pasirašyti Taikos sutartį, pagal kurią siūloma panaikinti prievolę VPT kompensuoti savivaldybei patirtas bylinėjimosi išlaidas (apie 6,5 tūkst. eurų). Tačiau, J. Petkuvienės teigimu, kol kas tarnyba labiau linkusi eiti teismo sprendimo skundo keliu.
„Iš to, kas išdėstyta sprendime, matome, kad dalis argumentų, kuriuos dėstėme teismui, nebuvo įvertinti. Turime savo argumentų, kurie leistų sudėlioti apeliacinį skundą“, – tvirtino ji.
J. Petkuvienė tikino, kad jei būtų buvusi galimybė Vilniaus miesto savivaldybei pataisyti tam tikras dalis koncesijos sutartyje, tokiu atveju VPT ir būtų taip nurodžiusi savivaldybei padaryti.
„Mūsų vertinimu, pati koncesija šiuo atveju išsikreipia pagal tai, kokias sąlygas bandyta sudėlioti, todėl ir nematome galimybių, kaip jas būtų galima ištaisyti. Apie tai su savivaldybe kalbėjome dar pavasarį“, – pasakojo VPT atstovė.
Pasiteiravus, kodėl VPT netenkintų Taikos sutartis, J. Petkuvienė atsakė, kad tarnyba ir toliau laikosi nuostatos, kad jų išvada nebuvo klaidinga.
„Mes visuomet teikiame prioritetą galimybei, kad būtų išsaugotas konkursas ar pirkimas, jei yra galimybė taisytis. Bet jei galimybės nėra, tai natūralu, kad mūsų sprendimas veda į proceso nutraukimą“, – pridėjo ji.
Mano, kad projektą turėtų stabdyti tik teismas
Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneris Ramūnas Petravičius pastebėjo, kad nacionalinio stadiono konkursas jau vyko daugybę metų, tačiau VPT įsikišo pačioje proceso pabaigoje – finišo tiesiojoje.
„Ir konstatavo, kad čia ne koncesija, o viešasis pirkimas, ir dėl to neva visos procedūros yra neteisėtos. Įdomiausia, kad visas maratonas jau buvo prasisukęs teismuose ir teismai nebuvo įžvelgę trūkumų procedūroje pagal kitų konkurso dalyvių skundus. Mano asmeniniu vertinimu, tokį projektą turėtų stabdyti tik teismas, o ne VPT, nors ir tokią teisę turi“, – savo pastebėjimais dalijosi pašnekovas.
R. Petravičius pabrėžė, kad tokios istorijos kaip su nacionaliniu stadionu turi neigiamą įtaką potencialiems investuotojams.
„Verslui norisi stabilumo. Į bet kokį konkursą, kuriame verslas dalyvauja, jau investuojama ir išleidžiama nemaža pinigų suma vien pasiūlymams parengti, pateikti, partnerių paieškai, finansavimui užsitikrinti. Po kiekvieno tokio skandalingo atvejo, investuotojus pritraukti yra sunkiau, nes projektas sukompromituojamas“, – įžvelgė jis.
Advokatų kontoros partneris taip pat pastebėjo, kad už viešųjų pirkimų santykių aiškinimąsi tarp institucijų galiausiai sumoka mokesčių mokėtojai.
„Teismo išlaidos yra tik maža dalis realių nuostolių. Jei VPT teismus pralaimės ir teismai priteis išlaidas, be abejo, už jas sumokės visi piliečiai. Ar iš kurio nors pareigūno toks išlaidų atlyginimas nors kartą buvo pareikalautas?“, – retoriškai klausė jis.
R. Petravičius įžvelgė, kad Lietuvoje problema yra ne su Viešųjų pirkimų įstatymu, kuris parengtas pagal ES direktyvas, bet su jo įgyvendinimu bei institucijų ir pareigūnų atsakomybės nebuvimu: „Bet kokia sistema galima piktnaudžiauti labai to norint, kartu ir bet kuri perkančioji organizacija ir teismas turi visus įrankius tokiam piktnaudžiavimui užkirsti kelią. Viešųjų pirkimų teisiniai procesai vyksta labai greitai, bet šiuo atveju vilkino ne teismas, o VPT reikalavimas“, – apie nacionalinio stadiono projekto likimą kalbėjo pašnekovas.
Iššvaistoma pinigų patiems viešiesiems pirkimams ruošti
Buvęs Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas, dabar „Civitta“ partneris Egidijus Skrodenis, vertindamas Lietuvoje galiojančią viešųjų pirkimų sistemą ir kylančius delsimus, teigė, kad situacija nėra labai prasta, bet yra galimybių ir jai keistis, kad ilgi procesai ar pirkimų stabdymo procedūros mokesčių mokėtojams nekainuotų vis didesnių pinigų.
„Šita tema plati kaip vandenynas ir nuomonių tenka išgirsti visokių. Vieniems – sistema tinka, kitiems bloga. Bet kuriuo atveju, man atrodo, kad su viešaisiais pirkimais labai daug pinigų iššvaistoma vien patiems pirkimams. Iš patirties galiu pasakyti, kad direkcijoje kasmet būdavo apie 400 pirkimų per metus, o juose dalyvaudavo pasikartojančios įmonės, bet kiekvieną kartą reikėdavo daryti tas pačias procedūras. Reikėjo tikrinti, teiki informaciją, kuri jau buvo teikta. Tai atima specialistų laiką, kas atsiremia ir į išlaidas“, – komentavo jis.
Kalbėdamas apie viešuosius pirkimus kontroliuojančias institucijas E. Skrodenis taip pat matytų daugiau naudos, jei čia kilus ginčams ar nesutarimams būtų einama ne teismo, bet mediacijos keliu.
„Teisiniai procesai trunka ilgai ir tikrai paprasčiau susitarti. Tikrai nemanau, kad perkančiosios organizacijos piktybiškai bando daryti pirkimus, galbūt kartais, pavyzdžiui, tiesiog perkančioji organizacija turi daugiau informacijos nei kontroliuojančios institucijos, todėl turėtų būti tariamasi, o ne užkuriamas papildomas teismų mechanizmas ir švaistomi pinigai. Juk nesvarbu, kas laimės, o kas baudą gaus - mokės mokesčių mokėtojai“, – tęsė jis.
Todėl pašnekovo nuomone, viešųjų pirkimų klausimu reikėtų mažiau perkančiųjų ir pirkimus kontroliuojančių institucijų priešpriešos, o daugiau dialogo.
Pasiteiravus, ar istorijos apie stabdomus ir stringančius viešojo sektoriaus projektus atgraso investuotojus imtis tokių projektų, su verslu šiuo metu dirbantis E. Skrodenis teigė, kad verslo tai neatbaido, tačiau verčia gerai permąstyti dalyvavimą konkursuose.
„Pripranti ir dirbti tokiomis aplinkybėmis, kokios yra. Valstybė yra daug sričių didžiausias užsakovas, tai įmonės ir toliau teiks paslaugas. Tačiau kartais tenka girdėti iš verslo, kad jei viskas vyks, kaip dabar, tiesiog ar jie tiesiog negais laiko ir nešvaistys pinigų“, – pridėjo jis.
