Šiais metais namuose dirbančių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) gyventojų skaičius staigiai išaugo – nuo 8 proc. vasario mėnesį iki 35 proc. gegužę, informuoja theguardian.com. Panašus augimas pandemijos metu užfiksuotas daugelyje šalių, nes nuotolinis darbas iš papildomos privilegijos virto būtinybe. Remiantis analizės rezultatais, maždaug 28 proc. darbų Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje (JK) galima atlikti nuotoliniu būdu. JAV šis skaičius dar didesnis – net 37 proc.

Prasidėjusi naujojo koronaviruso pasaulinė pandemija parodė, kad nuogąstavimai dėl „vangaus darbo namuose“ buvo nepagrįsti. Viena personalo atrankos įmonė apklausė 5 220 specialistų 31 šalyje, karantino metu dirbusių nuotoliniu būdu. 77 proc. iš jų nurodė, kad dirba taip pat našiai arba našiau, nei dirbdami biure. 86 proc. darbdavių pareiškė ketinantys bent iš dalies toliau taikyti nuotolinį darbą ir pasibaigus pandemijai.

Kita vertus, jeigu šis pokytis darbo rinkoje taps ilgalaikis, jo poveikis bus didžiulis: tiek bendruomenėms, į kurias persikėlė darbuotojai, tiek centrinėms miestų dalims, kuriose jų staiga nebeliko.

Dauguma darbuotojų bent dalį laiko tikisi dirbti iš namų

Pasibaigus pandemijai, atsiras dvi nuotolinių darbuotojų grupės, spėja Esekso universiteto ekonomikos dėstytojas Michelis Serafinelli: tie, kurie į biurą ateis vieną ar du kartus per savaitę, ir tie, kurie ateis savaitę kiekvieną mėnesį dalyvauti intensyviose minčių lietaus diskusijose ar konferencijų tipo susirinkimuose.

Pastaroji grupė gali nuspręsti persikelti toliau nuo miestų, ieškodama pigesnių būstų, daugiau vietos ar norėdama gyventi arčiau gamtos.

Neseniai Japonijoje buvo apklausta 7 tūkst. suaugusiųjų. Paaiškėjo, jog beveik 50 proc. nenorėtų gyventi Tokijuje, jeigu galėtų rinktis.

Šveicarijoje, kur nuotolinis darbas yra plačiai pripažįstamas, namuose dirbantys asmenys gyvena vidutiniškai už 25 kilometrų nuo savo įmonių.

M. Serafinelli sako, kad dėl naujosios tendencijos Miunchene, Siatle, Amsterdame ir kituose „inovacijų klasteriuose“ darbuotojų skaičius ilgainiui gali sumažėti 40–60 proc. Londone jau mažėja nuomininkų skaičius, nes žmonės bėga iš miesto centro ieškodami daugiau vietos. Tiesa, priešingai nei įspėja JK verslo lobistai, kalbėdami apie „miestus vaiduoklius“, M. Serafinelli teigia: „Tai gali būti abipusiškai naudinga.“

Ekonomikos dėstytojas argumentuoja, kad miestai pasidarys mažiau perpildyti, mažėjantis nuomininkų skaičius gali paskatinti inovacijas, o gerovė ir žmogiškasis kapitalas bus geriau paskirstyti.

Vadovaujantis „vietos daugiklio efektu“, kurį tyrinėjo ekonomistas Enrico Moretti, viena kvalifikuoto darbo vieta sukuria 2,5 papildomos darbo vietos prekių ir paslaugų sektoriuje atitinkamoje vietovėje. Šis poveikis yra dar stipresnis technologijų srities darbuotojų atžvilgiu, todėl „Facebook“ ir „Twitter“ planai padaryti nuotolinį darbą pastovų gali turėti didelio masto naudą.

Tikėtinas rezultatas – „naujos pusiausvyros nustatymas“ tarp didelių miestų ir kitų gyvenamųjų teritorijų, mano M. Serafinelli: „Tai yra būdas sumažinti skirtumus.“

Vadinamiesiems antriniams miestams – miesteliams ir kaimo vietovėms, pripratusioms nusileisti didiesiems miestams, atsirastų galimybė sustiprinti savo pozicijas. JAV Minesotos valstijoje investuojama daug lėšų į plačiajuostį internetą, kad nuotoliniai darbuotojai taptų valstijos ekonomikos kertiniu akmeniu.

Šį mėnesį Minesotos valstija paskelbė, jog 23 miesteliai „yra pritaikyti dirbti nuotoliniu būdu“, ir sukūrė tinklą plačiajuosčio interneto spartai sekti ir gerinti bei keistis informacija, kaip pritraukti ir remti nuotolinius darbuotojus. „Galiausiai norime visą valstiją paversti tinkamą dirbti iš namų“, – paaiškino Užimtumo ir ekonominės plėtros departamento komisaras Steve’as Grove’as.

Jis mato didelį kaimo vietovių potencialą, kalbant apie gyvenimo kokybę, tačiau užimtumo srityje potencialo yra nedaug. S. Grove’o teigimu, nuotolinis darbas – „optimalus sprendimas“. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Estija, Gruzija, Barbadosas ir Bermudų salos, turi specialias vizas, skirtas pritraukti „skaitmeninius klajoklius“, kurie dėl pandemijos liko be šaknų.

Bostono universiteto Žemės ir aplinkos dalykų dėstytojas Cutleris J. Clevelandas pareiškė, kad darbo namuose bumas prilygsta gyvenimo ir darbo pobūdžio „fundamentaliam restruktūrizavimui“, tačiau kadangi nėra nuotolinį darbą paremiančios politikos, netrukus gali atsirasti pralaimėtojų ir nugalėtojų: „Turime suvokti, kokį poveikį ši tendencija daro visuomenei.“

C. J. Clevelandas priminė, kad prieš prasidedant pandemijai nuotolinis darbas buvo siūlomas kaip privilegija ir dabar vis dar daugiausia yra prieinamas gerai apmokamiems darbuotojams išsilavinusių baltųjų dominuojamose pramonės šakose. Nieko nedarant, perėjimas prie nuotolinio darbo JAV tik padidins nelygybę. Pavyzdžiui, penktadalis juodaodžių ir lotynoamerikiečių vyrų dirba paslaugų sektoriuje, kur vos vieną iš 100 darbų galima atlikti namuose. „Be to, nuotoliniu būdu negalintys dirbti žmonės patiria didesnę riziką užsikrėsti mirtinai pavojingu virusu“, – pridūrė C. J. Clevelandas.

Turtingų dažniausiai baltųjų specialistų išsikėlimas iš didelių miestų taip pat gali sukelti gentrifikaciją tose vietose, į kurias jie atvyks, ir priversti išsikraustyti senuosius gyventojus. Pabrangs nekilnojamasis turtas, bendruomenės taps nelygiavertės. (Dažnai nurodoma nuotolinio darbo nauda klimatui greičiausiai pasidarys nereikšminga, nes padaugės kelionių automobiliu.)

Didėjančios nelygybės ženklų jau matyti. Kasdienis šurmulys, sumažėjęs paskelbus karantiną, taip ir nesugrįžo į didelių miestų centrus.

Vadovaujantis naujausiais skaičiais, fizinėse darbovietėse vėl dirba mažiau negu penktadalis JK darbuotojų, todėl sumažėjo viešojo transporto apimtys. Tai nenaudinga nedideles pajamas gaunantiems darbuotojams ir kitų rasių (ne baltųjų) atstovams, o tokiems pasauliniams tinklams kaip „Pret a Manager“ ir visame pasaulyje žinomoms kavinėms teko atleisti žmonių. Tuo tarpu namų kainos Hamptonuose pasiekė rekordines aukštumas, nes turtingi Niujorko gyventojai nusprendė pergyventi pandemiją paplūdimyje.

Įmonės taip pat pradėjo ieškoti naudos sumažėjus fizinių darboviečių išlaikymo sąnaudoms ir stengiasi dar labiau sutaupyti darbuotojų sąskaita. JAV mažmeninės prekybos laisvalaikio gamtoje prekėmis tinklas REI planuoja parduoti naujutėlaitį pastatų kompleksą Siatle, kuris vystomas dvejus metus, ir persikelti į mažesnes patalpas. JK vyriausybės rangovė „Capita“ ketina uždaryti daugiau nei trečdalį iš 250 biurų, nusprendusi, kad 45 tūkst. personalo narių taip pat našiai dirba ir namuose.

M. Serafinelli sutinka, kad ne visos bendruomenės galės gauti naudos iš nuotolinio darbo bumo. Geriausias galimybes turinčios bendruomenės jau investavo arba ruošiasi investuoti į kokybiškas mokyklas, sveikatos priežiūrą ir transporto jungtis.

C. J. Clevelandas toliau įrodinėja, kad tvirta urbanistinė politika – infrastruktūros, gyvenamųjų namų kokybės ir prieinamumo bei atsparumo klimatui gerinimas – ne tik bus naudinga dirbantiems iš namų, bet ir sumažins socialinę nelygybę. Pagrindinė darbo iš namų problema visame pasaulyje yra ta, kad spartus ir patikimas internetas kol kas nėra prieinamas visur, net kai kurių miestų centruose.

„Ši problema buvo aktuali dar prieš pandemiją, o dabar tapo svarbiausiu prioritetu“, – sakė M. Serafinelli.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (66)