Antradienį Seime po pateikimo buvo pritarta naujoms pataisoms, kuriomis būtų įtvirtintas kryžminis deklaravimas, kai susitikimus turėtų deklaruoti abi pusės, o kartu būtinybė lobistais registruotis verslo asociacijoms.

Šiuo metu Lietuvoje lobistais yra registruoti 105 asmenys. Tiesa, ne visi aktyviai veikia. Kaip savo ataskaitoje nurodo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, praėjusiais metais aktyviai veikė 35 lobistai. Per metus elektroniniu būdu pateiktos 209 lobistinės veiklos registracijos. Aktyviausiai apie savo veiklą viešai paskelbia ir registruojasi farmacijos, vaistinių, energetikos, lošimų, loterijų, žemės ūkio ir miškų interesus atstovaujantys asmenys.

Tikimasi, kad patobulinus Lobizmo veiklos įstatymą Lietuvoje sumažės rizikos korupcijai. Tuo metu lobistai pabrėžia, kad STT vadovo pasisakymą apie tai, kad lobizmas savaime yra rizika korupcijai, reikėtų pakreipti kitu kampu. Po suėmimų skandalo lobistas Šarūnas Frolenko pabrėžė kad, tai, jog interesų grupės dalyvauja teisėkūroje, nėra rizikos šaltinis. Atvirkščiai – politikai turi būti atviri, klausytis ir leistis į dialogą.

Tam, kad lobizmas prisideda prie stipresnės demokratijos ir leidžia rasti geresnių sprendimų, pritaria ir Delfi „Atsakingo požiūrio“ kalbintas, šiuo metu Paryžiuje lobistu dirbantis Ludovic Espitalier-Noel.

Jau daugelį metų Prancūzijoje ir Briuselyje klientų interesais besirūpinantis lobistas yra lankęsis ir Baltijos šalyse. Pokalbio metu specialistas dalijasi įžvalgomis, kaip veikia lobizmas Vakarų pasaulyje ir kodėl visiškas skaidrumas lobizme gali būti pavojingas demokratijai.

– Papasakokite, kaip atsidūrėte lobizmo pasaulyje?

– Studijavau finansus ir ekonomiką, buvau išrinktas ir dirbau Paryžiaus savivaldybės taryboje. Dėl šios savo patirties nusprendžiau pasirinkti politiko profesiją, tačiau šioje srityje labai daug nežinomybės – gali būti neišrinktas rinkimuose, ši veikla nėra stabili ir labai rizikinga. Vienas iš būdų būti šalia politikos buvo tapti lobistu. Galbūt nesi pačioje politikoje, bet dirbi už pagrindinės scenos ir kartu su politikais. Taigi, lobistu tapau po septynerių savo pirmųjų karjeros metų.

Ludovic Espitalier-Noel
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Teko dirbti viešųjų reikalų konsultantu lobizme Briuselyje. Dirbau su skirtingomis kompanijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis tiek Prancūzijoje, tiek Briuselyje. Dirbau su bendrove „MasterCard“, su kuria be Prancūzijos lankiausi Nyderlanduose, Belgijoje ir trijose Baltijos šalyse.

– Kadangi esate pažįstamas ir su lobistine veikla Baltijos šalyse, galbūt galite palyginti, kaip skiriasi lobistinės veiklos supratimas Vakarų Europoje ir Baltijos šalyse?

– Manau, visose rinkose pagrindinis dalykas yra pasitikėjimas. Mes negalime dirbti su politikais be pasitikėjimo. Kai dirbau Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, visuomet dirbau su konsultantais, kuriais buvo galima visiškai pasitikėti. Man buvo labai svarbu, kad galėčiau pasitikėti tais partneriais, kurie, žinau, neužsiima papirkinėjimais, kyšiais, neslepia informacijos. Tai buvo pats svarbiausias dalykas, nes tai susiję su reputacijos rizika.

Taip pat buvau tikras, kad eidamas su patikimais partneriais aš susitiksiu su tais politikais, kuriais taip pat galima pasitikėti. Tokiu būdu galima užmegzti efektyvų ryšį, paremtą pasitikėjimu.


Tarp Briuselio ir Baltijos šalių didžiausias skirtumas tas, kad Briuselyje yra apie 50 tūkst. lobistų. Lietuvoje tiek daug lobistų nėra, bet vis vien susiorganizuoti susitikimus su politikais nebuvo taip lengva, nes Baltijos šalyse lobizmas dar nėra priimamas, kaip nuoširdi veikla. Susitikti su politikais buvo sunku.

– Tai galbūt problema su lobizmo įvaizdžiu yra ta, kaip jį mato politikai, o ne tai, kaip iš tiesų vyksta lobizmas?

– Taip. Manau, kad tai reputacijos klausimas. Jei lobistai siejami su prastą reputaciją turinčiomis įmonėmis, tai bus jaučiamas didžiulis pasipriešinimas iš politikų, nes susitikdami su tokių įmonių atstovais jie rizikuoja ir savo įvaizdžiu.

– Kaip lobistinės veiklos reguliavimas vyksta Prancūzijoje ir Briuselyje? Ar lobistai taip pat turi registruotis specialiame lobistų registre?

– Taip, tiek Prancūzijoje, tiek Belgijoje lobistai turi registruotis, tačiau dar prieš tai konsultantai, užsiimantys lobistine veikla, patys inicijavo savo sričiai taisykles, kurios reikalavo registruotis. Mes supratome, kad labai svarbu mums patiems iš lobizmo rato eliminuoti blogiukus. Nors tai dar nebuvo įtvirtinta teisiškai, mes jau norėjome turėti savo registrą, kad jame būtų tik tie lobistai, kurie sutinka su bendromis taisyklėmis. Ir tik tada politikai, pasinaudoję mūsų taisyklėmis, įvedė privalomą registravimąsi.

Prancūzijos konsultavimo ir lobizmo asociacija (AFCL) gali įspėti nesiregistravusius, bet lobistinę veiklą vykdančius subjektus. Jei ir toliau veikla nėra registruojama, gresia baudos ir net kalėjimas. Iš politikų pusės, prieš priimdami interesų grupes į susitikimus, politikai pasitikrina, ar esi sąraše.

Briuselyje taip pat yra skaidrumo registras, kurį inicijavo estų politikas, buvęs Europos komisaras Siim Kallas. Briuselyje taip pat politikai prieš susitikimus pasitikrina, ar esi šiame sąraše. Jei jame nesi, labai sunku susiorganizuoti susitikimą.

Šiuose registruose registruotis privaloma tik tada, jei daugiau nei 50 proc. tavo veiklos yra lobistinė veikla. Jei turite tik vieną susitikimą per mėnesį, o daugiau užsiimate kita veikla, tada registruotis neprivaloma.

– Lietuvoje paskutiniu metu kalbama, kad galiojantis Lobistinės veiklos įstatymas aiškiai nenubrėžia ribų, kas yra lobistas ir kokia veikla tam priskiriama. Kokios ribos nubrėžtos Prancūzijoje ir Briuselyje?

– Čia reikėtų sugrįžti prie lobizmo apibrėžimo. Lobizmas – tai bendradarbiavimas ir dialogo kūrimas su politikos formuotojais (išrinktais ar vykdančiaisiais) tam, kad būtų išdiskutuoti politiniai, techniniai ir kiti klausimai. Taigi, gali būti didžiulė tarptautinė kompanija ar vietinė asociacija, bet jei kalbi su politikais – jau dalyvauji viešuosiuose reikaluose. Taigi turi būti elgiamasi vienodai su visais žaidėjais aikštėje.

Esu matęs atvejų, kai nevyriausybinės organizacijos užsiima daug agresyvesniu lobizmu nei didžiulės tarptautinės korporacijos. Taigi visi turėtų būti reguliuojami taip pat.

Kaip ir minėjau, visi, kieno daugiau nei 50 proc. veiklos yra lobistinė, turi registruotis kaip lobistai Prancūzijoje ir Briuselyje. Sakykime, vartotojų teisių asociacija atstovauja vartotojų teisėms, jei lobizmas jų didžioji dalis darbo – jie jau turi registruotis.

– Lietuvoje lobizmas ir lobistai vis dar kenčia nuo nepasitikėjimo ir įtarių žvilgsnių neva dėl papirkinėjimo ar korupcijos rizikos. Koks lobistų įvaizdis šalyse, kur dirbate? Kaip ten jaučiasi lobistai?

– Situacija panaši. Yra dvi nuomonės: vieni lobizmą mato kaip būtiną ir labai svarbią pusę. Yra ir kita dalis, sakanti, kad lobizmas yra labai blogai, kenksmingas demokratijai.

Visgi, sakyčiau, kad tie, kurie yra labiausiai priešiški lobizmo atžvilgiu, daugiausiai ir užsiima lobizmu. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į asociacijas, pasisakančias prieš atominę energetiką. Jie patys užsiima lobizmu, bet kartu kaltina kitus tuo, ką patys daro.

– Pulti – tiesiog lengvai pasirenkamas ginklas interesų kovoje.

– Taip. Vis dėlto turime nepamiršti, kad paskutiniai sprendžia politikai. Todėl politikos formuotojai turi išgirsti visas galimas puses, o ne tik vieną. Visi turi teisę išsakyti savo nuomonę, net jei man ji nepatinka.

– Tai kas yra lobistas? Koks jis?

– Lobistas yra tas, kuris padeda politikams laimėti geriausią sprendimą, o padėdamas politikams jis ir prisideda prie savo klientų interesų. Mes turime skirtingus tikslus, bet mus vienija bendras interesas – patraukli verslui aplinka.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Ar lobistai Briuselyje ar Prancūzijoje rizikuotų savo reputacija bandydami papirkti politikus?

– Vėl sugrįšiu prie lobizmo apibrėžimo – diskusija ir bendradarbiavimas su politikos formuotojais. Tam, kad turėtum dialogą, turi turėti pasitikėjimą. Jei to neturėsi, negalėsi kurti dialogo. Tai, kaip galėsi dirbti, jei negalėsi bendrauti? Jei susigadinsi savo reputaciją, visos durys bus tau užvertos. Todėl mums labai svarbu nemeluoti ir nedaryti nieko, kas gali pakenkti mūsų reputacijai.

Kai sakote, kad lobizmas labai blogas, nes yra papirkinėjami politikai, pagalvokime, kaip tai gali vykti, jei mes taip nužudome savo reputaciją.

– Kaip ir minėjote pokalbio pradžioje, teko dirbti ir Lietuvoje. Galbūt turite patarimų, kas turėtų Lietuvoje pasikeisti, kad dialogas tarp lobizmo ir politikos formuotojų vyktų sklandžiau ir be išankstinių nusistatymų?

– Sakyčiau, kad skaidrumas yra labai svarbus, bet per daug skaidrumo gali užmušti skaidrumą, todėl turime rasti gerą sprendimą.

Antra, nebijokite lobizmo. Lobizmas yra būtinas. Gyvename demokratijose, taigi, politikams reikia tam tikrų sektorių profesionalų įžvalgų, kad geriau suprastų, kas vyksta. Visuomet geriau turėti dialogą, nebijoti susitikti su skirtingų interesų grupėmis. Ir geriau tai daryti viešai, nei susitikti paslapčiomis ar išvis vengti susitikimų, bijant ką žmonės pagalvos. Tai tik gali privesti prie neteisingų sprendimų. Tai yra ypač svarbu demokratijai.

Protestas Briuselyje

Grįžtant prie skaidrumo ir pusiausvyros radimo, prisiminsiu, kaip prieš keletą metų dirbau su smulkiomis ir vidutinėmis įmonėmis. Mūsų oponentai buvo didžiulės tarptautinės korporacijos. Jei visi mūsų susitikimai su politikais ir vykdančiąją valdžia būtų buvę vieši, tuomet tos kompanijos milžinės būtų iškart suskubusios ir mes nebūtume pasiekę geresnio sprendimo vidutinėms ir mažoms įmonėms. Todėl pusiausvyra skaidrume taip pat labai svarbi.