E. Leontjeva gan kritiškai įvertino Vyriausybės sprendimus – anot jos, didžiausią žalą verslui ir visuomenei padarė nesugebėjimas spręsti problemų iš esmės ir „prie ištakų“.

– Trečiadienį Vyriausybė pateikė naujausią papildomą socialinių priemonių paketą gyventojams ir darbdaviams. Kai kas jau spėjo jį pakrikštyti „zombių ekonomikos“ paketu. O kaip jį vertinate jūs?

– Kainos prasme pinigai yra tie patys, kuriuos valdžia privalėtų sumokėti žmonėms, kompensuodama karantino praradimus. Tačiau, pirma, žmonės buvo pažeminti, suskaldyti ir pasmerkti nežinomybei. O dabar jiems selektyviai žadama „parama“, paverčiant juos valdžios pašalpininkais. Per pusantro mėnesio pridarytos žalos šiomis pašalpomis nekompensuosi.

Norėtųsi tikėti, kad valdžia tai padarė nesąmoningai, nes žmonių santykiui su valdžia suduotas smūgis. Valstybė nesiėmė jai priderančio vaidmens – stiprios ir atsakingos valdžios, pamynė žmonių pasitikėjimą ir orumą, o dabar nori iš jų padaryti klusnius gavėjus. Užuot žvelgę į savo vartotojus, ieškodami išeities, žmonės turės studijuoti pašalpų schemas (kurias ir specialistui suprasti sunku), ir stengsis prie jų prisitaikyti.

– Klausantis jūsų, peršasi nuomonė, kad šioje pandemijos sukeltos krizės akivaizdoje valstybė ne itin gerai supranta savo vaidmenį. Sakoma, kad ant popieriaus Vyriausybės parengta ekonomikos ir verslo gelbėjimo programa atrodo gražiai, tačiau viską gadina realus vaizdas?

– Permąsčiau karantino paskelbimo aplinkybes ir manau, kad valdžia labai skubėjo, labai bijojo, ir todėl nebuvo apmąstyta, kokios pasekmės laukia žmonių, kurių veikla sustabdyta dėl karantino. Dabar aiškiai matau tą teisinę koncepciją, kad karantinas yra nuosavybės teisių suvaržymas ir turi būti teisingai atlygintas.

Elena Leontjeva

Juk nuosavybė yra ir darbo rankos, ir gebėjimai, ir kontaktai bei kontraktai, ir įsipareigojimų vykdymas. Jeigu iš pat pradžių būtų pasakyta, kad, štai, mes varžome dalies žmonių teises, nes mūsų tikslas – sumažinti ligos plitimą ir užtikrinti, kad sveikatos apsauga atlaikytų pandemijos spaudimą, bet už visa tai bus teisingai atlyginta – matytume gražų teisingumo aktą.

O ką regime dabar? Žmonės ir verslai, kurie turėjo sustabdyti veiklą, atliko jiems deramą teisingumą, laikėsi priimtų nutarimų, tačiau jų atžvilgiu teisingumas nebuvo įvykdytas. O juk naudą iš sustabdytos veiklos gavo visa visuomenė. Medikams mes esame dėkingi už tai, kad jie atlaiko visą pandemijos naštą, bet ir tie žmonės, kurie liko be pragyvenimo šaltinio, taip pat prisidėjo prie karantino tikslų pasiekimo.

Jeigu būtų paskelbtas karantinas su teisingo atlygio suvokimu, bent jau iš ekonominės pusės nekiltų klausimas, kiek jis dar turi tęstis. Nes akivaizdu – kol visuomenė gyvens karantino sąlygomis, o jai už tai nebus atlyginta, tol dalį visuomenės versime gyventi be galimybės užsidirbti duonos.

Žmonės ir verslai, kurie turėjo sustabdyti veiklą, atliko jiems deramą teisingumą, laikėsi priimtų nutarimų, tačiau jų atžvilgiu teisingumas nebuvo įvykdytas.

Kitaip tariant, balansuodami tarp epidemiologinės ir ekonominės situacijos, balansuojame tarp tikimybės mirti arba nuo viruso, arba nuo bado.

Kalbu radikaliai, norėdama išgryninti situaciją. Jeigu žmonėms ir įmonėms būtų atlyginta proporcingai jų pajamoms arba įsipareigojimams, nereikėtų lopyti skylių, kuo dabar užsiima Vyriausybė ir Seimas.

Šiuo metu stebime, kas vyksta su vienos įsipareigojimų dalies kompensavimu, konkrečiai – darbuotojų subsidijavimu ir matome, kiek naujų problemų buvo prikurta. Įmonės įpainiotos ne į realių problemų sprendimą, o į santykius su valdžia.

Elena Leontjeva

Žmonės tapo prašytojais, pažymų „apiformintojais“. Ir jie pagrįstai klausia, kodėl, kai iš manęs reikėdavo paimti pinigus, tai Mokesčių inspekcija ir primindavo, ir atsiųsdavo visą reikalingą dokumentaciją, o dabar – nei priminimo, nei pagalbos nėra“. Žmonės yra pažeminti ir labai su tomis subsidijomis vargsta. Tai tikrai nėra teigiamas dalykas mūsų visuomenės gerovei ir klimatui.

Tęsiant apie įmonių įsipareigojimus – jeigu būtų pasirinktas vieningas kompensavimo mechanizmas, pirmiausia, nekiltų klausimų, kodėl kažkas turi kažką remti. Nes čia nėra parama ir mes labai neteisingai ištisus sektorius paverčiame prašytojais. Žmonės turi žemintis, įrodinėti.

Natūralu, kad nei vienas neišgyventų, jeigu nutrūktų normali veikla ir neliktų pajamų. Realybėje įmonės nėra organizuojamos taip, kad dirbtų su sukauptais „lašiniais“. Normali įmonė dirba su kreditais – iš bankų trumpalaikių kreditų yra apmokami išteklių įsigijimai bei darbo jėga, o investicijos daromos iš ilgalaikių kreditų. Todėl labai neprofesionalu galvoti, kad įmonė turi sukaupti didelius išteklius ir būti pajėgi iš jų išgyventi.

Dabar matome, kaip viskas pradėjo strigti, nes iš karto nebuvo atliktas vienkartinis kompensavimas. Yra daug iki šiol neatsakytų klausimų: kaip kompensuoti nuomininkams ir nuomotojams, turistams ir turizmo organizatoriams. Ir tas ratas gali plėstis ir plėstis, nes yra labai daug įvairių veiklų ir aspektų. Matome, kad su darželiais ir mokyklomis iškilo problemų, mat dalis žmonių neteko pajamų, negali mokėti sutarto atlygio, o mokyklos priverstos pereiti į nuotolinį mokymą. Mokytojų atleisti negalima, o tėvams tenka prižiūrėti vaikus.

Natūralu, kad nei vienas neišgyventų, jeigu nutrūktų normali veikla ir neliktų pajamų.

Sukūrėme labai daug problemų. Šioje situacijoje labiausiai žeidžia tai, kad tas neteisingumas įžiebė nesantarvės kibirkštį. Supriešinamos visos grupės – ir žmonės, ir verslai. Atrodo, kad vienas – kaltas, kitas – teisus. Tuo tarpu, neteisybė ant žmonių buvo nuleista iš viršaus. Dabar ją bandoma lopyti pašalpomis. Bet tokios žaizdos pašalpomis negydomos – jos negreitai gija.

Vis labiau aiškėja, kad taikomos ekonominės priemonės neatitinka reikalaujamo turinio. Tarkime, sustabdytoms įmonėms fintech sukūrė galimybę greitai apmokėti skolas iš „Invega“ lengvatinių kreditų. Pagal Lietuvos banko ir Europos Sąjungos (ES) reikalavimus buvo diegiami papildomi mokumo reikalavimai, kredito grąžinimo gebėjimų įvertinimas. Ir tai, kas turėjo automatiškai vykti, – pastrigo. Tai atskleidžia esmę, – kredito grąžinti įmonė paprasčiausiai nepajėgi, nes jai ne kredito reikėjo, bet vienkartinės kompensacijos. Netgi įmonės padėtis prieš karantiną nepasako, ar ji pajėgs sugrąžinti kreditą. Ar jos veikla bus atnaujinta, kada tai bus padaryta? Nes iki dabar visi gyvena nežinioje. Gal viskas užsitęs iki rudens?

Visi buvo įpainioti į nesaugumo, orumo pamynimo ir sukiršinimo pinkles. Matome, kaip tos subsidijos sukiršino darbuotojus su darbdaviais. Subsidijos dar neišmokėtos, o atlyginimų žmonės laukia dabar. O jeigu verslas ateityje nesugebės išlaikyti veiklos, Vyriausybė vis tiek išsireikalaus subsidijų.

Dabar belieka prognozuoti, kad tai gali lemti didelį, nepagrįstą ir neužtarnautą nuosmukį. Apie jokią rinkos logiką čia nėra net kalbos. Nes verslas niekuo nenusikalto nei prieš vartotojus, nei prieš partnerius, nei prieš Vyriausybę. Nepaisant to jis kenčia, yra žeminamas ir visa grandine problemos pereina į kitus sektorius, nes vienas kažkam nesumokėjo, tada jau ir kitas negali sumokėti savo darbuotojams. Nes tai, kas vienai įmonei yra išlaidos, kitai – pajamos ir darbo užmokesčio dalis.

Apie jokią rinkos logiką čia nėra net kalbos.

Apmaudu, kad per pusantro mėnesio taip ir nebuvo rasta fundamentalaus ir vieningo sprendimo. O skylių lopymas tik toliau kiršins visuomenę. Sakoma, kad priimami sprendimai skirti tik mažiems, kiti kalba, kad bus specialios priemonės tik stambiems. Tai kvepia politine konjunktūra. Kuo daugiau atskirų atvejų reikia spręsti, tuo daugiau toje politinėje rinkoje atsiranda poveikio priemonių ir specialių derybų. Visa tai neturi nieko bendro nei su rinka, nei su teisingumu.

– Jūs teigiate, kad jeigu valdžia neturi lėšų, gali skubiai išleisti vekselius nukentėjusiems. Pakomentuokite vekselių idėją plačiau – ar ji turi kokį nors atgarsį?

– Visiems, kurių veikla akivaizdžiai sustabdyta, yra teisingumo reikalavimas atlyginti patirtą žalą. Jeigu negalima atlyginti 100 proc., kaip yra kai kuriose valstybėse, gali būti taikomas dalinis, o svarbiausia – proporcingas ir visiems vienodas atlyginimas. Kiek daug laiko sutaupytume, jei nebūtų tų aiškinimųsi, kuriems sektoriams, kaip, ką ir kiek. O juk politikai ir valstybės tarnautojai leidžia mūsų laiką ir išteklius. Kuo greičiau būtų sumokėta, tuo efektyvesni rezultatai ir tuo pigiau mums visiems tai kainuotų.

Jeigu valstybė neturi lėšų kompensacijoms, galima išleisti vekselius. Vekselis yra skolos patvirtinimas. Tarkime, gaunamas patvirtinimas, kad dabar Vyriausybė nespėja pasiskolinti, bet po mėnesio jos išrašytas vekselis bus apmokėtas. Įmonė, gavusi tokį greito likvidumo popierių, jį greitai realizuotų. Bankai ar kitos finansinės institucijos, žinodamos, kad tai yra Vyriausybės vertybiniai popieriai, noriai tą pačią dieną galėtų supirkti tuos vekselius ir įmonės gautų reikalingą ir greitą likvidumą. Operacija būtų nuasmeninta ir automatinė. Ir tai aktualu iki dabar.

– Ar krizės akivaizdoje Lietuva išnaudoja tas galimybes, kurias suteikia buvimas ES ir euro zonoje?

– Dabar Vyriausybė turi puikią galimybę skolintis, nes panašu, kad Europoje bus didinama eurų masė. Europos infliaciniai mechanizmai diktuoja ir tam tikras elgesio paradigmas – kai yra infliacija, yra žemos palūkanos, ypač naudinga skolintis ir tai daryti greitai. Tie, kurie pasiskolins ir išleis tuos pinigus pirmi, laimės daugiau, negu tie, kurie pasiskolins bei išleis paskutiniai. Čia yra visiškas pragmatizmas, – nėra labai malonus, tačiau jis egzistuoja.

Kadangi Lietuva ruošiasi skolintis, tai geriau skolintis greičiau ir operatyviai spręsti veiklą sustabdžiusių įmonių problemas. Ir nežaisti su kreditais ten, kur akivaizdu, kad realus santykis netempia iki kredito turinio. Jeigu reikalinga vienkartinė išmoka kompensacijai, tai reikia ir duoti tą išmoką. Tikėtina, kad tuomet žmonės atsipalaiduos nuo viso to nesaugumo, neapibrėžtumo, kurį dabar patiria ir ims ieškoti sprendimų.

Dabartinis valdžios taupymas neatitinka euro zonos tendencijų. Dabartinė ES tendencija yra akivaizdi – ne taupyti, o padengti nuostolius. Ypač tose šalyse, kurios stipriai nukentėjo. Bendras pinigas, automatiškai, reiškia ir dalyvavimą bendrame solidarume. O mes, būdami vienoje valtyje, tarsi imame irkluoti į kitą pusę.

– Kaip vertinate premjero pareiškimus, esą jeigu verslui po mėnesio atsiranda išgyvenimo dilemos, galbūt su jais „ne viskas tvarkoje“?

– Reikia pabrėžti, kad daug įmonių parodė savo išmonę ir ėmė gaminti reikalingas prekes. Jos ne tik atrado naujas rinkas, naujus produktus, bet ir pačios atsigavo bei atsinaujino. Bet turime suprasti, kad apie didžiąją dalį verslų, kurių veikla buvo visiškai uždrausta, tikrai neetiška sakyti, kad patys kalti. Juk viešbučio greitai nepaversi siuvykla. Reikia suprasti, kad tos problemos nėra vien tik tų žmonių, tai – visų mūsų bendros problemos.

– Kitos šalys labai greitai įsuko kompensacijų mechanizmą. Kokios priežastys sutrukdė mums tai padaryti?

Reikia suprasti, kad tos problemos nėra vien tik tų žmonių, tai – visų mūsų bendros problemos.

– Manau, kad nėra pasitikėjimo tiek Lietuvos įmonėmis, tiek žmonėmis. Egzistuoja toks šiek tiek utopinis supratimas, kad jų reikalus bus galima bus spręsti pavieniui.

Kai dar tik ėjo kalba apie mokesčių atidėjimą ir sąskaitų neįšaldymą, LLRI iš karto akcentavo, kad turi būti taikomos automatinės priemonės. Yra 80 tūkst. įmonių, tad, jeigu problemų turės 10 tūkst. įmonių, jokie valdininkai nebus pajėgūs asmeniškai spręsti tų problemų. Arba teks tai darys visiškai mechaniškai, nes įsigilinti nėra laiko.

Labiausiai sektini Vokietijos, Šveicarijos pavyzdžiai, kur iš karto buvo suvokta, kad greitas veikimas atsipirks, jog valdžios atsakomybė – nepakenkti žmonių pasitikėjimui ir tarpusavio santykiams.

Tačiau iš valstybės institucijų girdėjome: „Ne, ne, negalima paleisti automatiškai, mes žiūrėsime ir vertinsime kiekvieną atvejį: ar verta, ar tikslinga, o gal įmonė ir šiaip turi problemų“.

Tai pavadinčiau laiko vertės nesupratimu. Ir savo ribotumo nepažinimu. Valstybės institucijos dirba už mūsų pinigus, tai jeigu jos gali akimirksniu, automatiškai padaryti išmokas ir nesiterlioti pusantro mėnesio, tai jau iš karto sutaupo lėšų visuomenei. O jeigu įmonė gautų jas, kai jai labiausiai reikia, tai staigiai, prie pat šaltinio problema būtų užgesinta. Ji nepersimestų toliau. Nesunku įsivaizduoti, koks būtų tos išmokos efektyvumas. Keliagubai skirtųsi nuo to, jeigu dabar duotų. Nesupratimas, nesuvokimas, kad jeigu ir bus kokie nors piktnaudžiavimai, jie bus daug pigesni, nei ištisų sektorių paralyžius.

Labiausiai sektini Vokietijos, Šveicarijos pavyzdžiai, kur iš karto buvo suvokta, kad greitas veikimas atsipirks, jog valdžios atsakomybė – nepakenkti žmonių pasitikėjimui ir tarpusavio santykiams. Tie žaidimai ir kankinantys pagalbos prašymai neduos rezultato.

Taigi, programos gali būti labai „protingos“ popieriuje, bet jeigu rezultatas yra blogas, jos yra neprotingos ir neteisingos.

– Krizės neišvengiamai skatina gilius ir netikėtus poslinkius. Tie, kurie tikisi grįžti prie to, kas buvo iki pandemijos, gali būti sukrėsti, sužinoję, kad daugelis ankstesnių sistemų, struktūrų, normų ir darbo vietų nebeliko ir negrįš. Kokius esminius galimus lūžius, kokius socialinius pokyčius jūs įžvelgiate?

– Tiek, kiek žmonės pasikeis per krizę, tiek ir visa kita pasikeis. Ir ekonomikos struktūra, ir poreikiai. Kai kurios įmonės jau dabar atsižvelgė į poreikius. Dalis žmonių, sumažėjus materialiems poreikiams, atrado egzistencinius, dvasinius. Gal toks sukrėtimas buvo reikalingas ir bus vaisingas. Tačiau dažniausiai žmonės grįžta prie tų pačių įpročių ir darbų.

– Ar pritariate minčiai, kad dabar verslai galėtų atsigręžti į tam tikras rinkas, kurios anksčiau dėl vienų ar kitų priežasčių nebuvo pasiekiamos, perimti iš Kinijos gamybos procesus?

– Dabar pats tinkamiausias metas suprasti, kodėl daug gamybos buvo perkelta į Kiniją ir Indiją. Visi mūsų reikalavimai ir reguliavimai Europoje, taip pat – ir Lietuvoje, gamybą padarė labai brangią ir nepaslankią. Tuo tarpu vartotojai nori geros kokybės, bet pigesnių prekių. Europai bus didelis iššūkis permąstyti, ar mes ne per toli nuėjome su įvairiais reguliavimais, nes realiai visą gamybos procesą atidavėme trečiosioms šalims.

Tiek, kiek žmonės pasikeis per krizę, tiek ir visa kita pasikeis.

Norėjome tų aukštų reguliavimų, lyg ir labai švaraus pasaulio, bet tai atsisuko prieš mus pačius. Matyt, reikia ieškoti kažkokio balanso, kad su tais reikalavimais, kurie keliami gamybai, su tais kaštais, kuriuos patiriame dėl biurokratijos europiniu mastu, buvo nueita per toli. Galvojant apie gamybos sugrąžinimą į Europą, į Lietuvą – dabar yra puikiausia proga.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (266)