1. Broliai, tarpukariu sukūrę lietuviško verslo imperiją, kurioje gimė ir „Ūkio bankas“

Ne veltui kalbama, kad broliai Vailokaičiai tarpukariu sukūrė ištisą pramonės imperiją – aprėpę įvairiausias sritis (žemės ūkį, pramonę, prekybą, finansus), jie buvo laikomi vienais turtingiausių žmonių Lietuvoje. Nors dažnai girdime apie Joną Vailokaitį, net istorikams sunku atskirti, kurios verslo idėjos yra jo, o kurios – brolio Juozo, mat daugelį sumanymų jie įgyvendino kartu.

1919 m. vasario 16 d. Jonas Vailokaitis, Aleksandras Stulginskis, Andrius Dubinskas ir Pijus Grajauskas įsteigė Lietuvos ūkio banką, vėliau pervadintą į tiesiog „Ūkio banką“. Po trijų metų jis tapo didžiausiu komerciniu banku, konkuravusiu su užsienio kapitalo valdytais bankais. Praėjus tik dviem metams po banko įkūrimo, broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai toliau plėtė savo veiklą finansų sektoriuje ir įsteigė draudimo akcinę bendrovę „Lietuva“.

Daugiausia planų broliai įgyvendino 1923 m. – tada buvo įkurta nemažai įmonių, svarbių tuo metu dar tik pirmuosius žingsnius žengiančiai Lietuvos ekonomikai. Viena jų – plytų ir čerpių gamybos bendrovė „Palemonas“. Kasmet ši įmonė šalį aprūpindavo 7–8 mln. plytų, kurios buvo naudojamos daugelio Kauno mūrinių pastatų statyboje.

Kauno senamiestis šiandien
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Netrukus buvo įkurta ir maisto produktų eksporto akcinė bendrovė „Maistas“, turėjusi net 6 fabrikus: po vieną Kaune, Klaipėdoje, Tauragėje, Panevėžyje ir du Šiauliuose – per dieną juose buvo galima paskersti po 5 tūkst. kiaulių. AB „Maisto“ produkciją – šviežią kiaulieną, gyvas kiaules ir įvairius mėsos konservus – broliai eksportavo į užsienį.

Jonas ir Juozas Vailokaičiai tais pačiais metais taip pat įsteigė žemės ūkio kooperatyvų susivienijimą AB „Lietūkis“. Pastaroji įmonė turėjo savo linų apdirbimo fabrikus Biržuose, Joniškyje, Panemunėlyje, Kudirkos Naumiestyje.

Broliams priklausė ir tokios svarbios įmonės kaip AB „Eksportas ir importas“ bei tekstilės importo ir eksporto įmonė „Urmas“.

1923 m. šių verslininkų iniciatyva gimė ir cukraus gamybos Lietuvoje pradininkė – AB „Cukrus“.

Be to, jie išgelbėjo ir žlungantį brolių Smidtų metalo gaminių fabriką Šančiuose, reorganizuodami jį į AB „Metalas“ – ši įmonė pradėjo gaminti jaunos šalies ūkiui reikalingus ketaus, aliuminio, vario, bronzos, žalvario liejinius, įvairias žemės ūkio mašinas ir jų dalis.

2. Aprūpino ir vinimis, ir šokoladiniais saldainiais

Tilmansų giminė Kaune – viena garsiausių ir turtingiausių, tarpukariu atvykusių į Lietuvą, šeimų. Jos narius iki šiol prisimena kaip pramoninkus, finansininkus ir prekybininkus.

Pirmasis čia atkeliavo Richardas Tilmansas, 1893 m. senojoje „Vulkano bazėje“ įkūręs bendrovę „Broliai Tilmansai ir Ko“. Ši įmonė gamino vinis, varžtus, sraigtus, vielą ir kitus metalo dirbinius. Geležies dirbinių ir statybinių medžiagų prekybos namai gyvavo net 47 metus.

Kauno "Akropolyje" integruotas buvęs Tilmansų fabrikas
Foto: DELFI / Julija Vercinskė

Šis Tilmansų geležies apdirbimo fabrikas užsiėmė ne vien vinių ar varžtų gamyba –1898–1929 m. čia veikė ir pirmoji Lietuvoje pramoninė elektrinė.

Tačiau ši giminė neapsistojo vien ties metalo pramone – 1921 m. įsteigė AB „Tilka“, kurios veikla apėmė gana platų spektrą: degtukus, baldus, šokoladą ir saldainius. Vėliau, atsisakiusi degtukų ir baldų gamybos, bendrovė gamino tik saldainius, šokoladą ir kakavą. Taip Tilmansai tapo vieno didžiausių šokolado ir saldainių fabrikų savininkais.

Šeima dalyvavo steigiant šalies komercijos banką ir draudimo bendrovę „Lietuvos Lloydas“ – taip tvirtai įsitvirtindama valstybės finansiniame sektoriuje bei prisidėdama prie jo plėtros.

3. Šiaulius pavertė vienu stambiausių pasaulio odos pramonės centrų

Chaimas Frenkelis Šiauliuose karjerą pradėjo 1879 m. – įsidarbinęs paprastu odos išdirbėju ir pirmuosius mažius žingsnius versle žengęs Šiauliuose, jį išplėtė ne tik iki carinės Rusijos imperijos, bet ir iki Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos.

Ch. Frenkelis ir jo sūnus Jokūbas su šeima Šiauliuose padėjo pamatus moderniai odų pramonei ir išvystė ją iki pasaulinio lygio. Tai buvo didelis indėlis į šalies ekonomiką, dėl kurio tarptautinei bendruomenė išgirdo ne tik apie fabriko gaminius, bet ir apie Saulės miestą.

Iš pradžių Ch. Frenkelis įsigijo nedideles odų apdirbimo dirbtuves – jose dirbo vos dešimt darbininkų, kuriems talkino ir pats savininkas.

Šiauliai šiandien
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Tačiau net ir turėdamas mažas dirbtuves, jis nuolat domėjosi pasaulinėmis odos apdirbimo tendencijomis – taip norėjo neatsilikti nuo naujovių, o savo verslą kurti kuo modernesnį. Vėliau į įmonės veiklą įsitraukė ir jo sūnus Jokūbas Frenkelis, kuris dirbo prie fabriko veikusioje laboratorijoje.



Netrukus mažoms dirbtuvėms išaugus iki Frenkelio fabriko, jo gaminiai 1905 metais Paryžiaus pasaulio parodoje buvo apdovanoti aukso medaliu. Tačiau jų vardas dar labiau išgarsėjo 1906 m., kai pasaulį sužavėjo jų raudonieji padai batams, kurie buvo aukštos kokybės, sudrėkę – sukietėdavo ir tapdavo nepralaidūs drėgmei. Ir čia ne vienintelės padų ypatybės – odų rauginimui buvo naudojamos iš Afrikos atvežtos mangrovinių miškų medžių žievės, kurios ir nudažydavo odą raudonai.

1914 m. Frenkelio fabrike jau dirbo apie 1 tūkst. darbuotojų.

4. Lietuviško vyno pramonės tėvas

Balys Karazija vaisių ir uogų vyno gamybos technologija susidomėjo dar studijuodamas. Todėl nenuostabu, kad 1926 m. išsinuomavo mūrinius rūsius ir įrengęs dirbtuves užraugė pirmuosius 8000 litrų obuolių vyno. Jis susilaukė milžiniško pasisekimo – visus 8000 litrų pavyko ir parduoti dar tais pačiais metais – vynui net nespėjus subręsti. Vėliau šis rūsys tapo „Anykščių vyno“ gamykla, kurią žmonės itin pamėgo.

Jau kitais metais B. Karazija eksponavo savo vyną Žemės ūkio rūmų parodoje Kaune ir gavo medalį. Vėliau jo gaminama produkcija iškeliavo net į tarptautines parodas Paryžiuje, kur vynas „Birutė“ buvo apdovanotas pagrindiniu prizu.

Anykščiai šiandien
Foto: Anykščių rajono savivaldybės nuotr.

Balys Karazija Anykščiuose vyndaryste vertėsi dvylika metų, galiausiai – pelnė žymiausio Lietuvoje vyno gamintojo reputaciją. Gimtuosiuose Anykščiuose jis buvo didžiausias darbdavys, kurio gamykloje iš pradžių dirbo kiek daugiau nei 10 darbininkų, vėliau – apie 40, o sezono metu ir 75. 1939 m. jo vyno gamykloje buvo užraugta 230 tūkst. litrų vyno – tai sudarė beveik ketvirtadalį šalies vaisvynių produkcijos.

Ne veltui B. Karazija tituluojamas lietuviško vyno pramonės pradininku – iki tol Lietuvoje vyndarystė nebuvo paplitusi, o „Anykščių vyno“ gaminamas vaisių ir uogų vynas galiausiai tapo tradiciniu.