Būtent vienam iš tokių darbų pandemijos metu laiko rado ir jau minėtos daugiau nei 151 darbuotoją turinčios įmonės vadovas. Apstojus užsakymams jis nepuolė panikuoti ir vykdyti kiekvieną, o nusprendė peržiūrėti savo klientų sąrašą ir kai kurių net atsisakyti.

Apie pandemijos metu priimtus sprendimus ir ateities baldų sektorių interviu cikle „Kava su vadovu“ pasakoja P. Urbelis.

– Kokius didžiausius pakeitimus teko įvykdyti paskutiniu metu?

– Pandemija suteikė sąstingio, atsirado laiko iš tiesų pagalvoti, kas vyksta. Kartais tas bėgimas, kuris buvo, ne į naudą. Kai visi pasileidžia nuo kalno, vyksta lenktynės ir nėra kada apsvarstyti, kokie sprendimai teisingi. Pandemija mums leido atsakingai pažiūrėti į kiekvieną priemonę, priimamą sprendimą, ir dabar jaučiame to naudą.

Prieš pandemiją buvome numatę plėtrą, tad pandemijos metu jos nestabdėme. Prieš kovidą jau buvome pradėję tam tikrus plėtros veiksmus, bet jie buvo daugiau biudžeto dėliojimo lygio, ne fiziniai. Tačiau atėjus nežinomybei sprendimo investuoti į gamybą nestabdėme.

Įmonėje sakome, kad niekada rytoj nebūsime tokie, kokie esame šiandien. Taip ir stengiamės eiti tolyn.

Paulius Urbelis
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Per pirmą karantiną priėmėme nepopuliarų sprendimą peržiūrėti kainodarą ir persirašyti sutartis su esamais klientais.

– Peržiūrėti sutartis reiškia didinti įkainius?

– Nebūtinai. Peržiūrėti sutartis mums reiškė tai, kad turi atsirasti atskirtis tarp klientų, kurie yra lojalūs, ir tų, kurie tokie nėra. Pagal tai sudarėme kainodarą ir tam tikras sąlygas: tai ir papildomos paslaugos, pridėtinė vertė, rinkodara. Visa tai leido sudėlioti mintis, kas iš tiesų yra mūsų klientai ir tikrieji partneriai.

– Iki šiol buvote tam tikrų interjero apdailos gamintojų atstovai ir platintojai Lietuvoje, bet dabar stiprinate ir gamybos pajėgumus. Kodėl ėmėtės tokio sprendimo?

– Žaliavos ilgai buvo mūsų pagrindinis pajamų šaltinis, bet keisdami kryptį nusprendėme investuoti į gamybą ir išplėsti paslaugų spektrą, kad galėtume būti dar konkurencingesni ir tai padėtų išlaikyti klientus.

Džiugu, kad pavyko išlaikyti ir tiekėjus. Sakyčiau, pandemijos metu tik dar labiau sustiprinome ryšius su jais. Daugelį produktų sandėliuojame, o tai padėjo suvaldyti vietinės rinkos situaciją, kai trūkinėjo tiekimo grandinė. Taigi tiekėjų atžvilgiu mūsų sandėlis labai pasiteisino. Be to, net įsipareigojome už prekes mokėti į priekį, o tai tiekėjams, ypač italams, buvo labai didelė pridėtinė partnerystės vertė.

– Sutarčių persirašymas su klientais atsijojo apie 15 proc. jūsų klientų. Ar ne per drąsu buvo imtis tokio sprendimo pandemijos metu?

– Tokį sprendimą priėmėme, nes negalime matyti kiekvienos įmonės finansinės padėties. Pandemija buvo tas metas, kai turėjome pažiūrėti ir įvertinti, kur mūsų pajamos. Buvo daug diskusijų, gal ir nepatenkintų klientų, bet visi likę klientai dabar yra pasiekę augimo stadiją.

Paulius Urbelis
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Sakote, kad pandemijos metu jautėte sąstingį, bet kaip tik girdėjome, kad namuose užsidarę gyventojai puolė atnaujinti savo būstus, o kartu ir baldus.

– Tokios didelės bangos, kaip kalbama, nejautėme. Manau, dėl to, kad viską stabdė ir žaliavų trūkumas, ir vėluojantys kiti komponentai. Tikrai nejautėme tokio bumo, kad tik galvotume, kaip greitai pagaminti.

Sakyčiau, buvo net atvirkščiai – sąstingis, nes atkrito dalis didelių viešbučių, parduotuvių projektų, šie sektoriai dar ir šiandien sunkiai priima sprendimus drastiškai plėstis. Manau, kad gyventojų suaktyvėjimą atsvėrė verslo sustojimas. O įsibėgėjus pandemijai ir baldų gamintojai skundėsi, kad žmonės bijo įsileisti svetimus montuoti baldų. Taigi buvo daug iššūkių, kurie neleido mums sparčiau judėti į priekį.

– Ar teko mažinti darbuotojų skaičių?

– Darbuotojų skaičiaus nemažinome, priėmėme sprendimą išlaikyti visas darbo vietas. Padėka darbuotojams, nes jautėme iš jų supratingumą ir atsižvelgimą į esamą situaciją.

– Kalbate apie prastovas?

– Taip, teko eiti į prastovas. Buvome sumažinę gamybinius pajėgumus ir vietoje dviejų pamainų dirbome vieną.

– Ar dabar jau galite sakyti, kad grįžote į priešpandeminį lygį?

– Taip, jau plečiamės. Jau ir darbuotojų skaičius paaugo daugiau nei dešimt. Augame ir apyvartos, ir pelno prasme.

Pelną auginti pavyksta dėl priimtų sprendimų, kurių pasekmės dar labiau bus juntamos ateityje. Bandėme pažiūrėti ateities kliento akimis, todėl tobulinome mūsų užsakymų sistemą, – kiekvienas klientas turi savo paskyrą ir nuolaidų, gali joje pateikti užsakymus ir per valandą gauti apskaičiuotą preliminarią užsakymo kainą.

Kartu su Europos Sąjungos lėšomis investavome į elektros jėgainę. Susidėjome oro kompresorius. Investiciniu būdu sumažinti kaštai mums padeda turėti apčiuopiamą finansinę naudą.

Paulius Urbelis
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Kaip manote, kokios šiuo metu yra didžiausios rizikos, galinčios sustabdyti jūsų augimą?

– Žinoma, pirma – pandemija, kuri gali vėl įšaldyti sprendimus plėstis ar atsinaujinti. Yra ir politinė rizika. Taip pat paminėčiau labai spartų darbo jėgos augimą. Dėl to ir reikalingi sprendimai automatizuotis ir robotizuotis.

– Prieš pandemiją sakėte, kad į gamybą investuosite 1 mln. eurų. Ar visas investicijas jau įgyvendinote? Kas toliau?

– Taip, visą sumą jau investavome ir dar pasitvirtinome papildomą investiciją. Už minėtą investiciją savo gamybinius plotus praplėtėme keturis kartus. Tai mums leido įrengti linijinę gamybą. Taip pat pasiūlyti klientams baldų surinkimo paslaugą.

Ateities projektas – robotika sandėlyje, tai mums leistų efektyviau išnaudoti sandėliavimo plotus, o kartu – taupyti žaliavas reguliuojant temperatūrą bei auginti darbuotojų efektyvumą.

– Kokią įtaką jums daro žaliavų kainų augimas?

– Didelę. Situacija nesinaudojome ir klientams kainų nekėlėme bet kaip. Kėlėme tik tiek ir tada, kai mums pakeldavo tiekėjai. Įtaka verslui tikrai didelė. Palyginimui galiu pasakyti, kad net pati žaliavinė plokštė pabrango dvigubai. Be to, čia ne tik kainos klausimas, yra ir trūkumas.

– Ar vis dar jaučiate žaliavų kainų augimą? O gal jau matote tam pabaigą?

– Manau, tokia situacija dar tęsis šiais metais ir kitų metų pirmąjį pusmetį. Stebina ir tai, kad anksčiau tokio dalyko, kaip kvotos, nebuvo. O dabar jau girdime apie tai. Vadinasi, gamintojai negauna pakankamai žaliavos tam tikrai produkcijai gaminti, o tiek, kiek gauna, turi dalinti.

– Paminėjote ir geopolitinę riziką. Kiek jums svarbūs Lietuvos santykiai su Kinija ar Baltarusija?

– Kinija mums asmeniškai nėra labai aktuali, bet aktuali dirbantiems su furnitūra. Daug komponentų gaminama Kinijoje. O jei trūksta furnitūros, negali iki galo pagaminti baldo. Taigi žiūrint bendrai esame toje pačioje valtyje.

Paulius Urbelis
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Aktualesnė mums Baltarusija, nes iš ten atvyksta mediena. Tai čia gali būti rykštė Baltijos šalims, jei bus skirta mažesnė kvota.

– Viena aktualiausių verslui temų dabar – tvarumas. Kaip atrodys baldų sektorius ateityje? Gal problema – ne tai, iš ko pagaminti, bet kaip dažnai juos keičiame?

– Žiūrint į baldus pirmiausia reikia galvoti, iš kokios medžiagos pagaminti, kad ilgiau tarnautų. Tuomet svarbi projektavimo stadija, kad projektuotojas atsižvelgtų ne tik į grožį, bet ir į žaliavą bei pagal tai kurtų projektus. Turi likti kuo mažiau atraižų. Jei lieka atraižų, įmonės turėtų imtis sprendimų sukurti iš jų produktų, kuriuos būtų galima įsigyti.

Žinoma, reikia skatinti ne vartojimą, o kokybę. Kad žmogus baldą naudotų ne septynerius, kaip sakoma, o 20 ir daugiau metų. Gal kartais tiesiog užtenka pakeisti tik stalviršį. Manau, tos įmonės, kurių prioritetas – kiekybė, ateityje turės persiorientuoti.

Kol kas sunku įsivaizduoti, kas galėtų pakeisti laminuotą drožlių plokštę, bet galbūt ateityje dizaineriai labiau orientuosis į pirmines medžiagas. Galbūt keisis žmonių įpročiai, vis rečiau valgysime namuose, todėl užteks ir labai paprastų virtuvių – su mažai funkcionalumo, nes nebereikės tiek gaminti namuose.

Gal ateityje baldas iš viso nebus būtinybė. Šiandien vis dar galvojame, kad visi turi turėti nuosavą būstą ir visus įprastinius baldus. Bet gal tai keisis. Pavyzdžiui, galbūt spintos bus atviros ir nebereikės durų.

Manau, čia kaip su elektromobiliais. Niekas negali keistis staiga. Įpročiai taip greitai nesikeičia. Taigi iš pradžių ir turime hibridinius automobilius, baldų pramonė taip pat nestovi vietoje: šiuo metu nesame ten, kur buvome vakar ir esame keliais žingsniais arčiau to, kur būsime rytoj.