„Buvo neapsakomas garsas, o nakties dangus nušvito kaip dieną“, – dar neataušusiais įspūdžiais dalijasi JAV bendrovės „Shift4 Payments“ įkurto padalinio Lietuvoje direktorius.
Tarp keturių civilių komandos, kurie pakilo į 575 km aukštį ir į Žemę sugrįžo po trijų dienų, buvo ir jau minėtos įmonės įkūrėjas, verslininkas Jaredas Isaacmanas. Būtent bendradarbiavimas ir draugystė su šiuo amerikiečių verslininku T. Vizgirdai ir atvėrė duris stebėti „Inspiration4“ misiją iš VIP zonos Amerikoje.
Apie karštus įspūdžius iš JAV su mokėjimo apdorojimų sprendimų bendrovės „Shift4 Payments Lithuania“ vadovu sėdamės šnekėti penktadienio rytą. Vadovas vos prieš dvi dienas sugrįžo iš JAV ir dar bando atsigauti nuo laiko juostų skirtumo. Į Lietuvą T. Vizgirda atsivežė ir vieną svarbų šios istorinės kelionės į Žemės orbitą suvenyrą – visų keturių misijos dalyvių pasirašytą „Times“ žurnalą.
– Kaip atsidūrėte VIP zonoje stebėti šios misijos pakilimą?
– Pakvietė „SpaceX“ ir „Inspiration4“. Mano vadovas J. Isaacmanas mums pranešė, kad skris į kosmosą sausio mėnesį. Tuomet labai apsidžiaugėme, o maždaug prieš mėnesį sulaukiau pakvietimo stebėti, kaip pakyla raketa.
Buvo labai džiugu ir netikėta. Buvau ką tik grįžęs iš JAV po verslo susitikimų. Kitą dieną atsidarau elektroninį paštą ir matau, kad vėl esu kviečiamas grįžti į JAV. Buvo labai džiugu taip greitai grįžti, bet organizmas labai atpratęs nuo ilgų kelionių, kai pusantrų metų teko nekeliauti.
Atvykau su viena iš dviejų dukrų. Kadangi kaip tik viena dukra buvo baigusi magistro studijas Kopenhagoje, nusprendėme, kad ši kelionė jai bus dovana.
Iš karto nuvykome į Kanaveralo kyšulį (Cape Canaveral), kur buvo ruošiamasi paleisti raketą. Pirmą dieną mus nuvežė pažiūrėti į ją iš arti. Tas iš arti buvo apie 300 metrų atstumas.
Kitą dieną autobusais nuvažiavome iki naujojo „SpaceX“ angaro, kur vyko išleistuvės. Tai tokia tradicija, kai vienoje pusėje stovi „SpaceX“ darbuotojai, kitoje – visi išlydintieji. Tuomet atsidaro angaras ir išeina visi astronautai, atsisveikina su šeimomis, sėda į automobilius „Tesla“ ir važiuoja tiesiai į raketą.
Per išlydėtuves dar netikėtai apsilankė vienas svečias – Elonas Muskas. Išvydęs jį norėjau ką nors pasakyti, bet pamatęs apsaugos darbuotojus nusprendžiau nekvailioti. Įdomiausia, kad jis pats viską filmavo savo telefonu: jam labai patinka socialiniai tinklai ir savo turinį kuria pats.
– Kaip atrodė atsisveikinimas? Ar buvo daug emocijų?
– Tikrai buvo daug emocijų. Kai vienas iš įgulos narių Christopheris Sembroskis su žmona pasibučiavo, ją buvo sunku atitraukti nuo automobilio. Tikrai jautėsi daug nerimo.
– O kas vyko toliau?
– Tuomet nuvykome prie didžiausio vieno aukšto pastato pasaulyje. Prieš pakylant raketai NASA išveža ją stačiai prie paleidimo agregato, todėl pastatas ir yra toks aukštas. Jis yra 3–4 kilometrų atstumu nuo tos vietos, iš kurios kyla raketa.
Kai paleido raketą, buvo nerealus garsas ir naktis staiga tapo diena.
– Koks pačiam buvo jausmas, kai raketa atsiplėšė nuo žemės?
– Jaučiausi labai mažas: mes, žmonės, esame kaip dulkės šioje Žemėje. Taip pat jaučiau nuostabą, kokios pažengusios technologijos, – po penkių mėnesių pasiruošimo civilis žmogus gali skristi į kosmosą.
Kai raketa pakilo, žmonės ir verkė, ir plojo. Jai sėkmingai pakilus pajautėme, kaip ši misijos dalis nubraukė 70 proc. nerimo, nes 30 proc. liko laukiant nusileidimo. Bet vėliau išsiaiškinome, kad iš tiesų 30 proc. pavojaus yra kylant, o 70 proc. – leidžiantis.
Raketai pakilus planavau po dviejų dienų grįžti į Lietuvą ir nelaukti, kol misijos dalyviai sugrįš į Žemę. Bet atsisveikinant su Jaredo tėvais šie pasakė, kodėl aš negaliu palaukti, kol jų sūnus sugrįš. paminėjo, kad grįžęs norės ir mane pamatyti. Pakeičiau savo skrydžius ir pavėlinau sugrįžimą.
Kaip grįžta misijos dalyviai, žiūrėjau viešbučio kambaryje per CNN ir „SpaceX“. Kito varianto nelabai ir buvo. Kai jie išlipo iš kapsulės, aplankė mintis, ar tikrai čia gali būti žmonės. Po trijų dienų nesvarumo būsenos jie jautėsi visiškai sveiki. Tai buvo šeštadienio vakaras. O pirmadienio vakare – jų sugrįžimo progos vakaras.
Tai buvo tikras balius, o ne renginys. Viena iš įdomiausių švenčių, kokioje esu buvęs. Joje pasirodymais stebino įspūdingai pasidabinę akrobatai, buvo daugybė efektų, panaudota virtuali realybė. Vėliau visi keturi įgulos nariai užlipo ant scenos, pasakė kalbas ir pasidalijo įspūdžiais.
Džiaugiuosi, kad šios šventės metu pavyko prieiti prie visų įgulos narių ir paklausti, koks jiems buvo didžiausias įspūdis. Vieniems įspūdingiausia buvo pamatyti Žemę iš toli, kitiems – patirti nesvarumo būseną. Kai priėjau prie Jaredo ir to paties paklausiau jo, pasakė, kad įspūdingiausia buvo sugrįžus sužinoti, jog Elonas Muskas prie labdaros rinkimo akcijos prisidėjo 50 mln. JAV dolerių ir misijos tikslas buvo įgyvendintas.
– Kartu su „Inspiration4“ komanda į kosmosą iškeliavo ir Lietuvos vėliava. Gal galite papasakoti, kaip ji ten atsidūrė?
– Maždaug prieš du mėnesius paskambinau Jaredui ir pasakiau, kad gal galėtume ką nors nuskraidinti į kosmosą, kas būtų įspūdinga mūsų žmonėms ir darbuotojams. Pirminė idėja buvo siųsti pašto ženklus, bet pasitarus su Vladu Lašu supratome, kad tai būtų per sudėtinga užduotis. Tada pagalvojome apie vėliavą – sugrąžinus į Lietuvą, būtų galima eksponuoti muziejuje: ja galėtų džiaugtis jaunimas ir pasisemti įkvėpimo siekti atradimų kosmose.
Paprašiau, kad man darbuotojai nupirktų dvi nedideles vėliavas, jas norėjau išsiųsti į JAV. Paskambinau Jaredui ir paklausiau, kur konkrečiai jas išsiųsti, o jis atsakė, kad vėliava jau nupirkta ir ji daug didesnė nei mano planuotos.
Tai, kad į raketą pateko Lietuvos vėliava, man itin svarbu. Kaip ir pati misija skelbia, noriu, jog jaunimas būtų įkvėptas siekti daugiau. Dar per sutiktuvių renginį Jaredas pažadėjo, kad atsiųs nuotrauką, kurioje visi įgulos nariai ją išskleidę kelionės kosmose metu. Dar jis pridėjo, kad vėliava vos tilpo kapsulėje, kai ją išskleidė.
O pati vėliava į Lietuvą turėtų atkeliauti po dviejų trijų savaičių. Kai kapsulė buvo ištraukta iš vandens į laivą, ji buvo užkonservuota ir nusiųsta į Kalifornijoje esančią „SpaceX“ būstinę, kur visi daiktai turi būti suregistruoti. Todėl jos turime palaukti.
Dar nesugalvojome, kaip ją eksponuosime, bet jau esame sutarę, kad keliaus į Lietuvos etnokosmologijos muziejų Molėtuose ir ten bus saugoma.
– Pastaruoju metu tokie verslininkai kaip Richardas Bransonas, Jeffas Bezosas sulaukė daug kritikos dėl pompastiškų kelionių į kosmosą. Kritikuota, kad esant nepalankiems klimato dėsniams tokios misijos tik dar labiau prisideda prie žalos planetai. Kaip jūs matote tai? Ar verslininkai čia nekonkuruoja tarpusavyje, kad tik pasirodytų įtakingesni?
– Bransono ir Bezoso misijos buvo labai panašios. Jų kelionės apibūdintos kaip pramoga. Iš tiesų tai nėra pramoga. Tos kelios minutės skrydžių buvo tam, kad parodytume, jog mūsų technologijos jau leidžia skraidinti žmones taip toli. Be to, kartu su „SpaceX“ jau yra trys kompanijos, kurios leidžia skraidinti žmones į kosmosą.
Labai pritariu Elono Musko vizijai, kad tai, kas vyksta, yra ne planetos gelbėjimas, o bandymas sulėtinti žalą jai, ir reikia žiūrėti alternatyvų gelbėti žmonijai. Pritariu, kad reikia dėti visas pastangas mažinti neigiamą įtaką pasauliui, bet kartu turime galvoti, kur mūsų proproproanūkiai galės gyventi. Gal net nekalbame apie gyvenimą Marse, o apie žalingos veiklos perkėlimą į kosmosą.
Todėl labai palaikau tai, ką daro R. Bransonas, J. Bezosas ar E. Muskas. Negalima sėdėti ir laukti.
– Esate susibičiuliavęs su Jaredu. Kodėl jam tokia svarbi Lietuva?
– Jis čia jau yra buvęs penkis kartus ir tikrai bus šeštą, tikiuosi, gal dar šiais metais. Jei kas nors sako, kad Lietuvoje reikia kurtis, nes čia pigiau, tai tikrai nėra tiesa. Kompanijos būstinė čia atsidarė, nes Lietuvoje turime labai gerų talentų. Žmonės dirba užsivedę, o tuo patenkinti ir akcininkai. Lietuviai dirba tikrai iš širdies. Gal prieš 10–20 metų Lietuvoje ir buvo pigiau, bet šiandien programuotojų rinka pasikeitė radikaliai, ir paslaugų kaina nėra pigesnė nei Amerikoje.
Kitas dalykas – Jaredui labai patinka lietuvių kultūra. Mes jaučiamės kaip viena šeima. Lietuvoje jau lankėsi ir jo tėvai, ir žmona, ir buvusi valdyba. Visiems lietuviai atrodo labai nuoširdūs ir jie nori toliau plėstis Lietuvoje.
– Bet šiuo metu, kalbant apie talentų pasiūlą, jau turime problemų Lietuvoje?
– Gal, bet pandemijos pradžioje turėjome 110 darbuotojų, dabar jau turime 210. Dar turime įdarbintų profesionalų Bulgarijoje, Ispanijoje, Lenkijoje. Taigi Europos mastu daromės tarptautine įmone, būdami čia, Lietuvoje.
– 210 – jau riba? Ar dar žadate didinti skaičių?
– Tikrai ne riba. Planuojamės plėstis. Būtent dėl to pastaruoju metu 50 proc. padidinome savo biuro patalpas.
– Sakote, kad amerikiečiai patenkinti Lietuvos darbu, bet atrodytų, kad ten produktyvumas ir efektyvumas turėtų būti didesnis, nes nuolat girdime, kiek daug amerikiečiai dirba.
– Manau, tai, jog amerikiečiai yra darboholikai, – tik gandas. Iš tikrųjų žmonės dirba įprastas 8 valandas. Daugiau – galbūt startuoliai, bet žmonės dirbdami po 12–14 val. per dieną perdega ir tampa visiškai neefektyvūs.
Mes to tikrai neskatiname. Visai neseniai visiems programuotojams leidome visą savaitę pailsėti, kad nesitikrintų el. pašto, nežiūrėtų į ekraną. Pasakėme, kad vieną savaitę jų darbas bus nedirbti. Kitaip labai lengva perdegti, ypač per pandemiją.
– O per pandemiją turėjote perdegusių?
– Taip, buvo vienas kitas. Skatinome darbuotojus eiti atostogų, juk ir dvi savaites reikia atostogauti, bet dalis sakė, kaip namuose dvi savaites atostogauti, kai per karantiną niekur negali vykti. Vis dėlto neatostogauti yra labai pavojinga.
– Vizito metu ir grįžusi iš JAV Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė teigė kviečianti bei kviesianti dar daugiau Amerikos verslų kurtis Lietuvoje. Ką apie tai manote? Jau ir taip susiduriame su profesionalų trūkumų. Ar čia įsikūrus daugiau įmonių jau esančioms bus tik sunkiau rasti darbuotojų?
– Kviesti reikia labai atsargiai. Kaip Amerikos prekybos rūmų pirmininkas, turėjau vienintelę pastabą buvusiam „Investuok Lietuvoje“ vadovui Mantui Katinui: baikite pritraukinėti tiek IT įmonių į Lietuvą, nes talentų pasiūla nėra neribota. Matau, kad ši tendencija ir toliau nestoja, bet dabar kalbame su Ekonomikos ir inovacijų ministerija apie darbuotojų pritraukimą iš kitų šalių, tokių kaip Baltarusija, Ukraina ar netgi JAV.
Labai norėčiau, kad įmonėms būtų taikoma kokia nors paskata, pavyzdžiui, estai kompensuoja profesionalo persikraustymo išlaidas.
