Apie didžiausius iššūkius šiandieniame kontekste, ateities rizikas ir Lietuvos potencialą plėtrai, kalbamės su beveik 700 darbuotojų turinčios norvegų kapitalo įmonės „Kitron“ vadovu Lietuvoje M. Šeštoku.
– Esate minėjęs, kad pandemija jūsų veiklai įtakos beveik neturėjo. Visgi kaip pasikeitė gyvenimas per pusantrų metų? Kaip teko keistis įmonei?
– Mūsų situacija įdomi: augame, užsakymų turime per akis. Esu labai patenkintas, kad pakankamai anksti sureagavome į pandemiją ir ėmėmės visų prevencinių priemonių įmonės viduje. Labai anksti nusistatėme taisykles dėl vizitų, komandiruočių, atskyrėme darbuotojų vaikščiojimo takus, darbuotojų grupes, sudarėme pietų valgykloje tvarkaraštį. Dėl to turėjome labai mažai susirgimų įmonėje.
Kalbant apie rinką, pernai metų pradžioje ir pirmus du ketvirčius, sulėtėjimas buvo. Pardavimai sulėtėjo, bet kritimo nebuvo. Praėjo pusė metų ir viskas šovė į viršų, gaminti nespėjame.
O dar pernai pabaigoje prasidėjo komponentų trūkumo situacija: ekonomika auga, o komponentų trūksta. Šalia dar pandemija, tai tikrai yra ir buvo ką veikti.
– Gaminate elektroniką skirtingiems sektoriams. Dėl kurio sektoriaus augimo galite džiaugtis besitęsiančiu augimu?
– Pamatėme šiokį tokį sulėtėjimą ar kritimą klientų, kurie susiję su viešaisiais sektoriais, pavyzdžiui, traukiniai, taip pat eilių valdymo sistemos, bankai, bet augimą jautėme kituose sektoriuose.
Savo klientus skirstome į penkias kategorijas – medicinos sektorių, elektrifikaciją, industrinį, gynybos/oro erdvės, komunikacijos, tai pastarasis labai smarkiai toliau auga. Taip pat elektrifikacija yra jau ne vienerių metų augimo kelyje.
– Ar pandemijos pradžioje nepanikavote?
– Ne. Dar labai ankstyvoje fazėje struktūriškai buvome priekyje net bendrų šalies taisyklių. Kadangi „Kitron“ turi gamyklą Kinijoje, jau iš anksto turėjome nemažai informacijos, kaip buvo elgiamasi Kinijoje.
– O kaip yra dabar? Ar kokiomis priemonėmis skatinate darbuotojus skiepytis?
– Priemonių jokių netaikėme. Darbuotojai patys sąmoningi ir skiepijasi.
– Ar jau galvojate, kokius sprendimus priimsite dėl nepasiskiepijusių darbuotojų?
– Ne, sprendimų jokių nepriėmėme. Kaip tik neseniai kalbėjomės su vadovų komanda, kad kol kas stebime situaciją, kaip bus. Naujų susirgimų skaičiai Lietuvoje neramina. Idealiu atveju norėtume, kad visi darbuotojai būtų pasiskiepiję ar turėtų galimybių pasą.
Kaip reikės elgtis su tais, kurie jo neturės? Reikės kažkaip protingai elgtis, bet tikrai nebūsime iš tų, kurie imsis kraštutinių priemonių.
– Prieš pandemiją „Kitron“ atidarė gamyklą Lenkijoje, kuri bus po Lietuvos sparnu. Kaip pandemija paveikė veiklą Lenkijoje? Ar nestojo darbai dėl sumažėjusios judėjimo galimybės?
– Esminių problemų nebuvo. Lenkijoje gamyklą atidarėme 2019 m. pabaigoje. Ji nėra labai didelė. Jei Lietuvoje turime apie 700 darbuotojų, tai Lenkijoje – apie 150.
Mums labai pasisekė, kad surinkome komandą, apmokėme žmones ir jie perėmė daug procesų dar iki pandemijos.
Per visą „Kitron“ grupę neturėjome nė vieno atvejo, kad dėl pandemijos būtų iš esmės sustojusi gamyba.
– Tai į prastovas ir neteko leisti darbuotojų?
– Vienetiniai atvejai buvo, bet nebūtinai susiję su kovidu.
– Esate ganėtinai diversifikavę savo gamybą. Ar pandemijos kontekste keisis strategija, kuriems sektoriams bus skiriama daugiau dėmesio, kuriems – mažiau?
– „Kitron“ Lietuvoje turi labai diversifikuotą klientų krepšelį. Kaip jau minėjau, dirbame penkiuose sektoriuose.
Jei žiūrėti į krepšelių dydžius, tai Lietuvoje ir Lenkijoje industriniai, komunikacijų ir elektrifikacijos klientai sudaro didžiausią dalį. Medicininis ir gynybos šiek tiek mažesnis. Visgi pernai išaugo ir medicininis.
Jis labai įdomus, nes dirbant šiame sektoriuje turi atitikti labai aukštus standartus. Jei jau bendradarbiauji su šio sektoriaus klientais, tai partnerystė yra strateginė, nes ryšius turi ne metams, o dešimtmečiui ar dvidešimtmečiui. Tokių klientų konkursus laimėti sunku, bet kai laimi, tai jau ilgam. Norime medicininį sektorių auginti, nes tai labai įdomi sritis.
– Ar patys kuriate produktus klientams? Ar turite savo mokslinių tyrimų ir plėtros centrą?
– Mes negaminame savo prekinių ženklų produkcijos, o gaminame tarptautiniams klientas elektroniką. Giluminiai moksliniai tyrimai yra padaryti kliento, o mes iš esmės industralizuojame tą gaminį. Gaminame daug prototipų, o vėliau pereiname prie galutinės gamybos.
Taip, Lietuvoje turime didelę inžinierių komandą, kuri būtent ir gamina prototipus.
– Kokie „Kitron“ Lietuvoje ilgalaikiai planai? Kiek žadate auginti darbuotojų skaičių, gamybos apimtis?
– „Kitron“ gamykla Lietuvoje atidaryta 2001 m. ir viskas prasidėjo nuo 30 darbuotojų. 2010 metais jų buvo apie 340, 2015 m. – daugiau nei 500. O dabar jau turime daugiau nei 800.
Augti tikrai ketiname, bet kai kalbame apie pajamų augimą, labiau žiūrime į Lietuvą ir Lenkiją kartu. Šiuo metu Lietuvoje turime apie 110 mln. eurų pajamų per metus, o Lenkijoje šiemet planuojame – apie 30 mln.
Kalbant apie darbuotojų skaičių ir pajamas Lietuvoje, tai ties tiek ir orientuosimės, kiek turime. 100–120 mln. eurų pajamų ir apie 800 darbuotojų. Tačiau investuosime daugiau į kompetencijas. Turime daug klientų, kuriems gaminame kelis šimtus skirtingų gaminių. Kompleksiškumas yra labai didelis. Todėl Lietuvos augimo ir investicinis kelias į priekį yra vystyti ne kiekybę, bet kokybę: procesų optimizavimas, automatizavimas, darbo našumo kėlimas.
Lenkijoje gamykla atidaryta dar naujai, tai mums aktualu ten papildomus kiekius auginti.
– Tai Lietuvos potencialas jau išnaudotas?
– Ne tai, kad išnaudotas, bet mūsų versle yra nerašyta taisyklė: jei gamykla generuoja 100–120 mln. eurų pajamų, yra reikiamo kompleksiškumo, tai jai dar labiau augant tas kompleksiškumas tampa sunkiai suvaldomas. Mes negaminame masinės elektronikos, o turint apie 60 klientų su daugybe skirtingų gaminių yra darbo.
Manome, kad gamyklos Lietuvoje dydis yra geras ir Lietuva turi didžiausią gamyklą „Kitron“ grupėje, atnešančią apie 35 proc. visų pajamų ir dar daugiau pelningumo. Todėl esame pasirinkę, kad, diversifikuojant rizikas ir dėl kitų priežasčių, augimas bus matomas Lenkijoje, jei kalbame apie Rytų Europos regioną.
Paskutiniu metu Lietuvoje vienas iš iššūkių yra darbuotojų trūkumas. Jų trūksta visiems ir smarkiai, ypač tai išryškėjo nuo pernai metų vidurio.
Pirma, nes augo ekonomika pasaulyje. Ir darbuotojų trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse – tiek ir Skandinavijoje, tiek ir Lenkijoje. Bet Lietuva pakankamai maža ir vis tiek didesniame baseine darbuotojų rasti lengviau.
Kitas dalykas yra konkurencija. Apskritai trūksta inžinierių ir ne tik elektronikos. Auga konkurencija dėl darbo jėgos. Žiūrint į ilgalaikę ateitį, manau, kad tuščių vietų ilgai nebūna, todėl po 10–20 metų atsiras tikrai daugiau inžinierių.
– Dar vienas galvos skausmas jums šiuo metu – pasaulinis komponentų trūkumas. Kaip pavyksta spręsti šią bėdą?
– Visur masiškai trūksta komponentų, o jų pristatymo terminai labai išilgėję, logistikos grandinė sutrūkinėjusi. Pavyzdžiui, trūksta net konteinerių, kuriais iš Azijos į Europą atkeliauja didžioji dalis žaliavų.
Iš daugelio klientų jaučiame išaugusią paklausą, o dar kovidas nesibaigęs, trūksta komponentų. Tai tikrai nėra lengvas laikotarpis tiek administracijai, tiek visiems darbuotojams.
– Tai vėluojate pagaminti klientams gaminius? Ar iš viso tenka atsisakyti kai kurių užsakymų?
– Taip, ir mes vėluojame klientams, bet kol kas sakyčiau ne taip blogai sekasi. Neturime strateginių vėlavimų. Bet yra daug situacijų, kur darbuotojams yra stipriai padidėjęs krūvis, nes tenka kasdien ar kas savaitę peržiūrėti užsakymus, procesus, tiekimo grafiką, atsiprašinėti už vėlavimus.
– Gamybininkams dabar padėti sunkiną ne tik žaliavų trūkumas, bet ir iškilusios kainos. Kalbant apie komponentus, kuriuos naudojate savo gamyboje, gal jau matote ženklų, kad kainos augimas gali stabilizuotis?
– Kalbant apie elektroniką, sakyčiau, kad situacija turėtų stabilizuotis kitų metų viduryje.
Mūsų sektoriuje susidėjo keli faktoriai. Pirma, tai sparčiai augantis technologijų sektorius. Antra – elektronikos gylis didėja. Jei anksčiau automobilyje buvo pakankamai nedaug elektronikos, tai dabar jos kiekis yra labai išaugęs. Taip pat labai sparčiai auga elektronikos prekių vartojimas, ypač Azijos ar Afrikos žemynuose. Be to, ir elektronikos prekes žmonės vis dažniau keičia. Kartu ir didėja įrenginių apimtys, talpos, greičiai.
Dar viena priežastis, kodėl susidarė puslaidininkių trūkumas, tai dėl to, kad naujai jų gamybai yra didžiuliai įėjimo į rinką barjerai. Kad būtų pastatyta nauja puslaidininkių gamykla, reikia ne kelių milijonų, o 2 mlrd. JAV dolerių. Taigi, paklausa greitai išaugo, o investiciniai sprendimai truputį vėluoja. Visgi Azija ir Amerika dabar investuoja į šią sritį pakankamai sparčiai, tai ateityje situacija turėtų pagerėti. Ir dar vienas dalykas: kai elektronikos rinkoje kažko trūksta, atsiranda prioritetai, kas gauna pirmas, kas gauna vėliau. Pirmieji šioje eilėje – didžiosios elektronikos kompanijos kaip „Apple“, „Samsung“, nes jos turi didžiausią perkamąją galią. Antrame lygyje – automobilių gamintojai, o tik paskui seka mažesnės kompanijos.
– Paminėjote, kad elektronikos prietaisų paklausa labai sparčiai auga, žmonės vis dažniau keičia turimus elektronikos prietaisus. O ar yra šiame sektoriuje vietos tvarumui?
– Kalbant apie mūsų įmonės tvarumą, esame daug dėl to daranti įmonė. Neturime daug likutinių produktų savo gamyboje, naudojame tik žaliąją elektrą. Savo veikloje esame susiję su didžiulėmis tarptautinėmis kompanijomis, o kad galėtum su jomis dirbti, tvarumas labai svarbus. Norėdamas būti tokių įmonių tiekėjų, turi atitikti jų iškeltus įsipareigojimus tvarumui.
– Pandemijos pradžioje sutrikus tarptautinei logistikai Europoje pradėta daug kalbėti apie priklausomybę nuo gamybos Rytuose. Kalbėta, kad Europos gamintojai kels gamybą atgal į Europą. Ar tai pajautėte ir gal ši prognozė jums atnešė naujų klientų ir užsakymų?
– Sakyčiau, kad tai pajautėme dar iki pandemijos. Tai prasidėjo dėl politinių įvykių pasaulyje – JAV ir Kinijos santykių. Deja, bet pasaulyje politinių priešpriešų tik daugėja, o su jomis atsiranda vis daugiau ribojimų.
Dabar konkurencijoje laimi tas, kad turi daugiau inovacijų: kuo dažniau išleidi naujų gaminių, tuo labiau esi priekyje konkurentų. O kai nori dažnai inovuoti, tavo tiekimo grandinės artumas tampa vis aktualesnis.
Jau paskutinius 5–7 metus jautėme, kad Kinija nebėra tokia pigi, kaip buvo prieš 15 metų. Matėme, kaip iš Azijos grįžta daug gamybos.
Kovidas tik dar labiau paaštrino šią tendenciją: ne vienas klientas kėlė atgal gamybą į Europą ir mes nemažai sutarčių taip laimėjome.
– Kokias matote didžiausias rizikas šiuo metu gamintojams Lietuvoje?
– Nenoriu žiūrėti trumpalaikiai, tai žaliavų klausimą stūmiu į šalį, nes ši problema vis vien išsispręs.
Pagrindinis dalykas – darbuotojai. Lietuva maža šalis ir tikrai reikia kažką daryti. Kalbu už elektronikos sektorių – inžinierių tikrai trūksta visoje grandinėje.
Yra niuansas, kad trūkstant kvalifikuotų darbuotojų greitai auga atlyginimai, o taip tampame mažiau konkurencingi Rytų Europoje. Tai ir šiek tiek gąsdina.
Be abejo, gerai, kad atlyginimai auga, bet turi būti pusiausvyra tarp našumo, produktyvumo ir kaštų augimo. O dabar išeina toks burburėlis, kai atlyginimai kyla ne dėl to, kad auga našumas, o tik dėl to, kad trūksta darbuotojų.
