Apie po truputį Lietuvoje atgimstančią mecenatystės tradiciją, kodėl vis dar norime gerus darbus daryti tyliai, interviu cikle „Kava su vadovu“ kalbamės su vienintelio Lietuvoje universitetinio neliečiamojo kapitalo fondo direktoriumi Justinu Noreika.

Vilniaus universiteto fondas, suformavęs neliečiamąjį kapitalą, rūpinasi investicijų grąža, o ji skiriama aukštojo mokslo kokybei gerinti. Fondo kapitalas kuriamas iš mecenatų ir rėmėjų suaukotų lėšų, kurios negali būti liečiamos ir naudojamos organizacijos veiklai. Tokią praktiką jau daugelį metų įgyvendiną užsienio universitetai, kurie šimtus milijonų prikaupusiais fondais gali finansuoti svarbius aukštosios mokyklos projektus, pritraukti geriausius dėstytojus ir gabiausius studentus.

– Viename iš savo paskutinių komentarų pabrėžėte, kad mūsų šalies gyventojai vis dar stipriai atsilieka nuo Vakarų savo polinkiu dalintis. Kaip manote, kur to priežastis? Galbūt dar nesame pakankamai turtingi, kad dalintumėmės?

– Lietuvos nepriklausomybė skaičiuoja dar tik trisdešimtmetį, tai natūralu, kad lygintis su tuo finansiniu kapitalu, kokį yra sukaupusios Vakarų pasaulio šalys, negalime: mes nepaveldėjome turto iš ankstesnių kartų, ką turėjo kitos šalys. Mes pradėjome nuo nulio ir mūsų atskaitos taškas buvo labai žemas. Todėl visai suprantama, kad žmogui reikia iš pradžių užsitikrinti tam tikrą gerbūvį, o tuomet jau galima kalbėti ir apie dosnesnę ir reikšmingesnę mecenatystę.

Be to, ir pati aplinka, kuri yra šiuo metu Lietuvoje, neskatina pernelyg dalintis. Pavyzdžiui, pats Mecenavimo įstatymas, kuris buvo priimtas prieš trejus metus, buvo geras žingsnis bandyti mecenatus pripažinti, tačiau tai yra apsiribojama tik „ženkleliu“ – statuso suteikimu, tačiau jokios apčiuopiamos naudos – mokestinės lengvatos ar kitų valstybės skatinimo mechanizmų, kurie didintų paramą, nėra. Sakykime, „MO muziejus“ yra vienas reikšmingiausių projektų Lietuvoje, o jo autoriai ir mecenatai neturi nacionalinio mecenato vardo, nes nematė prasmės tokį vardą gauti, nes jis nieko neduoda, todėl jie pasirinko kitą kelią.

Manau, kad potencialas mecenatystei Lietuvoje yra milžiniškas, ypač jei prisiminsime į LDK laikais buvusią mecenatystę, kai ištisus miestus ir universitetus statė mecenatai. Taigi reikia laiko ir tendencijos neblogos. Be to, nepamirškime, kad ir pats Vilniaus universiteto fondas yra įsteigtas ne paties universiteto, o jo alumnų.

Justinas Noreika
Foto: Organizacijos nuotr.

Nors jūsų minėtame indekse Lietuva yra žemai, bet tendencijos yra gana pozityvios: prieš dešimt metų pagal šį reitingą tik apie 10 proc. Lietuvos gyventojų aukodavo, o dabar tai jau daro apie 20 proc. Žinoma, tai dar mažas procentas, palyginus su Vakarų, anglosaksų valstybėmis, bet perspektyvos yra ir situaciją dar labiau pagerintų valstybės iniciatyvos.

– Paminėjome, kad valstybė galėtų labiau skatinti dalijimąsi, aukojimą, mecenatystę, bet kai kalbame apie dalijimąsi gėriu, dažnai sakoma, kad geri darbai daromi tyliai. Kodėl mecenatams svarbu turėti kažkokią naudą iš savo gerų darbų?

– Šis naratyvas yra dažnas ir šis argumentas buvo pasirinktas, kai buvo svarstomas Mecenavimo įstatymas: buvo nuspręsta kol kas mokestinių lengvatų fiziniams asmenims nesiūlyti.

Bet reikėtų pažiūrėti į tarptautinę praktiką: absoliučiai didžioji dalis Vakarų valstybių tam tikras mokestinių lengvatų mechanizmą turi ir tarptautiniai pavyzdžiai rodo, kad tai sėkmingai veikia ir skatina remti. Pagal tyrimus, turinti tokias iniciatyvas išauga tiek paramos dažnumas, tiek ir paramos dydis.

Antras dalykas, tie žmonės, kurie gali paaukoti šimtus tūkstančių ar milijonus dolerių, tikrai tiesioginės sau naudos nesiekia, bet tos organizacijos ar tie paramos fondai, kuriems ta parama yra skiriama, jie galėtų gauti daugiau dėl lengvatų. Pavyzdžiui, jei lengvata būtų 30 proc., tai mecenatui paaukojus tą pačią sumą, reikštų, kad organizacija gautų beveik trečdaliu didesnę paramą.

– Neliečiamojo kapitalo fondai Vakarų universitetuose gyvuoja jau daugybę metų. Kodėl Lietuvoje mes jų neturėjome anksčiau?

– Pirma, atsakymas slypi teisinėje bazėje, kuri leido neliečiamojo kapitalo investiciniams fondams įsisteigti Lietuvoje tik 2014 m. Iki tol paramos fondai ir organizacijos turėdavo gautą paramą išleisti per artimiausius metus. Atsiradusi teisinė bazė leido investuoti ir naudoti tik uždirbtą grąžą. Vilniaus universiteto fondas gimė 2016 m., o neliečiamas kapitalas susiformavo 2017 m. Iš pradžių buvo daug namų darbų, todėl investuoti pradėjome tik 2019 m. sausį.

O pasaulyje universitetų fondai veikia jau dešimtmečiais ir tam tikrus istorinius pradmenis galima rasti tokių fondų ir prieš šimtus metų. Didžiausi neliečiamojo kapitalo fondai yra Amerikoje: pavyzdžiui, Harvardo universiteto portfelis siekia apie 40 mlrd. JAV dolerių. Sumos įspūdingos, įspūdinga ir grąža, kurią Harvardo investicinis fondas gali skirti universitetui kasmet, suma laviruoja apie 2 mlrd. JAV dolerių. Palyginimui Vilniaus universiteto biudžetas yra apie 100 mln. eurų.

Vilniaus universitetas (nuotr. Edgaro Kurausko)
Foto: Organizacijos nuotr.

Visi yra girdėję apie Nobelio premijas, bet mažai kas žino, jog jos irgi yra finansuojamos tokio fondo principu: Alfredas Nobelis daugiau nei prieš 100 metų paliko didžiąją dalį savo turto užrašydamas, kad jis turi būti investuojamas, o iš investicijų grąžos turi būti steigiamos premijos tam tikrų sričių pasiekimams. Metams bėgant fondas jau išaugo iki pusės milijardo eurų ir kasmet išskirstomos šešios premijos po 1 mln. eurų vertės.

– Bendraujate su tais žmonėmis, kurie nusprendžia prisidėti prie fondo finansiškai. Kodėl jie tai daro? Kas sukasi jų galvoje?

– Vilniaus universiteto fondas prasidėjo nuo alumnų, bet toliau prie jo jungiasi vis daugiau ir nebaigusiųjų Vilniaus universiteto žmonių. Pastaruoju metu prisijungė du fondo dalininkai, kurie skyrė po 300 tūkst. eurų, ir jie net nėra universiteto alumnai. Rėmėjų ir mecenatų motyvas tikrai nėra asmeninis: jie supranta, kad stipri valstybė negali egzistuoti be stipraus aukštojo mokslo, stipraus universiteto ir tokį konkurencingumą mato kaip valstybės raidos pagrindą.

O smulkiųjų rėmėjų, kurių jau turime beveik tūkstantį, motyvai labai įvairūs: vieni nori palaikyti naują idėją, nes tai yra pirmasis universiteto neliečiamojo kapitalo fondas Lietuvoje, gal kažką žavi ta mintis, kad parama yra amžina – skirtas euras visada fonde ir bus, jis gali būti tik investuojamas. Kiti prisideda, nes Vilniaus universitetas yra jų Alma Mater. Džiaugiamės, kad sulaukiame palaikymo ir tikimės, kad vieną dieną po daugelio metų šis fondas bus kaip Harvardo universiteto ar Nobelio fondai, kuris prisidės ne tik prie universiteto veiklos, bet ir visos valstybės augimo.

– Ar turite kokių nors įsipareigojimų fondo dalininkams, rėmėjams?

– Rėmėjai jokių pretenzijų ar galimybių pretenduoti į grąžą neturi, tačiau karts nuo karto pakviečiame rėmėjus į pietus, ekskursiją, iš dalies įtraukiame į fondo sprendimų priėmimo procesą: reikšmingiausi fondo rėmėjai, kurie turi noro, kitų dalininkų sutikimu gali prisijungti prie fondo dalininkų, jie tvirtina universiteto ir fondo rekomenduojamus projektus, kuriems skiriamos lėšos.

Justinas Noreika
Foto: Organizacijos nuotr.

Dalis rėmėjų net prašo per daug neviešinti jų prisidėjimo, nors mes ir norėtume – dalintis ir skleisti žinią apie mecenatystę ir potencialiai paskatinti kitus prisidėti prie gerų darbų. Manau, jog mąstymas, kad gerus darbus reikia daryti tyliai, nuo sovietinių laikų likęs mentalitetas, kurį reikėtų keisti. Tikiu, kad iš to amžiaus jau išlipome ir subrendome, kad apie gerus darbus galime kalbėti garsiai.

– Metų pradžioje skelbėte, kad pernai pavyko pasiekti 4,7 proc. grąžą. Visgi jūsų galutinis tikslas – prisidėti prie aukštojo mokslo kokybės gerinimo. Kaip manote, kada bus galima skelbti ne tik finansinius rezultatus, bet ir kad pavyko prisidėti fondo veikla prie bendro švietimo lygio augimo?

– Fondas yra labai ilgalaikis projektas ir per metus ar dvejus tikėtis labai apčiuopiamos naudos gal nereikėtų.

Visgi žiūrint į Vilniaus universiteto biudžetą, kuris siekia 100 mln. eurų, mes matome, kad strateginiams dalykams lėšų užtenka ne tiek ir daug. Net ir 160 tūkst. eurų grąžos, kuriuos šis fondas uždirbo per investicinius metus, jau gana reikšmingai gali prisidėti prie universiteto prioritetų įgyvendinimo.

Žinoma, kol kas skaičiai nėra dideli, bet mes siekiame ne tik skaičiais prisidėti prie progreso, bet ir geru pavyzdžiu: įkvėpti ir prisidėti ir naujiems rėmėjams, o gal net ir kitus universitetus ar panašias organizacijas įkvėpti steigti fondus, formuotis aukštesnei mecenatystės ir filantropijos kultūrai šalyje. Toks sniego gniūžtės efektu pasiektas rezultatas turėtų būti greičiau pasiekiamas.

Šiaip manau, kad po 10-15 m. matysime jau ne vieną milijoną eurų, skirtų universitetui – tarptautiniam konkurencingumui užtikrinti, dėstytojų su užsienio patirtimi pritraukimui, talentingiausių studentų finansavimui ir tokiu būdu proto nutekėjimo stabdymui bei talentų pritraukimui į šalį.

– Ar Vilniaus universiteto fondo investavimas, etikos standartai skiriasi nuo privačių fondų?

– Mes remiamės tarptautiniais pavyzdžiais ir galbūt šiek tiek skiriamės nuo privačių fondų: dažniausiai privatūs fondai turi ribotą gyvavimo laikotarpį (pavyzdžiui, penkerių ar dešimties metų). Per tą laiką jie turi atlikti darbą ir pasitraukti. Mūsų gyvavimo ir investavimo horizontas yra neribotas. Dėl to galime prisiimti tiek ilgalaikio investavimo riziką, tiek ir įvairiems investicijų valdytojams esame patrauklūs iš tos pusės, mūsų fondas neištraukinės investicijų.

Justinas Noreika
Foto: Organizacijos nuotr.

Kalbant apskritai apie investavimo strategiją, mes remiamės tarptautiniais pavyzdžiais, ypač JAV fondų: labai plačiai diversifikuojame savo portfelį – tiek į akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą, žemę, miškų sektorių.

Taip pat nedidelę dalį lėšų nukreipsime į su universitetu susijusius startuolius, į privatų kapitalą. Tokiu būdu taip pat siekiame mažinti riziką, kad galėtume išmokėti stabilią ir reguliarią grąžą universitetui.

– Metų pabaigoje matėme visai gerus laikus investuotojams. O ar ruošiatės blogiems laikams? Juk tikriausiai ne visada pavyks uždirbti reikšmingą grąžą?

– Pirmo karantino metu aktyvų kainos labai stipriai krito, bet kiekviena krizė ir nuopuolis yra ir galimybė. Sakyčiau, kad mes kaip tik pasinaudojome krize: tikslingai nebuvome suinvestavę viso savo portfelio, nes vadovaujamės periodinio investavimo strategija, kai savo portfelį investuojame pamažu, o tokiu būdu siekiame išvidurkinti savikainą, kuria įsigyjame investicijas. Tas buvęs kritimas mums leido papildyti portfelį pigesnėmis akcijomis, o kainoms gana greitai atsistačius, sakyčiau, kad mes netgi išlošėme savotiškai iš šios pandemijos.

Kalbant apie dabar, galbūt sudėtingiau yra tik su naujų rėmėjų paieškai. Tačiau sunkumai ne tik mums, bet visam nevyriausybiniam sektoriui: natūralu, kad susidūrus su ekonominiais sunkumais, nukarpomi paramos biudžetai. Vis dėlto į viską žiūrime pozityviai ir tikime, kad atlaisvėjus karantinui vėl organizuosime susitikimus su rėmėjais.

– Minėjote, kad Lietuvoje rėmimui ir mecenatystei nėra sudarytos palankios sąlygos. Kokių pokyčių norėtumėte konkrečiai?

– Pirma, manau, kad būtų protinga įgyvendinti mokestinę lengvatą fiziniams asmenims, nes šiuo metu yra apsiribojama tik 1,2 proc. GPM skyrimu. Tačiau tokiu būdu skiriamos labai mažos sumos ir dažnai jos nukeliauja skiriant vos ne priverstine tvarka – vaikų darželiams, sporto klubams ir pan. Pagal pasaulinę praktiką ir tyrimus mes matome, kad tokios mokestinės lengvatos dažniausiai yra įgyvendinamos kaip apmokestinamo gyventojų pajamų dydžio mažinimo principas: paramos suma būtų mažinamos pajamos, nuo kurių skaičiuojamas GPM. Tam tikros šalys, pavyzdžiui, Airija, Didžioji Britanija, yra įgyvendinusios dar įdomesnį mechanizmą, kai paramos dalies lengvata grįžta ne pačiam parėmusiam asmeniui, o organizacijai, kuriai asmuo skyrė paramą.

Kitas sėkmingas pavyzdys, kuris veikia JAV ir Suomijoje, kai iš valstybinių resursų yra dvigubina arba multiplikuojama parama neliečiamo kapitalo fondams. Pavyzdžiui, jei rėmėjas skiria universitetui ar kitai organizacijai tam tikrą paramą, tai tokio paties dydžio paramą iš valstybės biudžeto didinamas indėlis.

Suomijoje dar tik daugiau nei dešimtmetį skaičiuojančio Aalto universiteto steigimosi metu buvo kuriamas ir neliečiamojo kapitalo fondas. Jam kuriantis valstybė buvo pažadėjusi skirti 2,5 karto daugiau nei bus pritraukta privačios paramos. Privatus sektorius surinko 200 mln. eurų, o valstybė skyrė 500 mln. eurų. Taip fondas pradėjo veiklą su 700 mln. eurų kapitalu, sėkmingai startavo, o dabar jau turi daugiau nei 1 mlrd. ir yra trečias didžiausias tokio tipo fondas Europoje po Kembridžo ir Oksfordo universitetų fondų.

Vilniaus universitetas (nuotr. Edgaro Kurausko)
Foto: Organizacijos nuotr.

Trečias dalykas – nesu tikras, ar mes savo tautos ir nepriklausomybės laikų rėmėjus pakankamai žinome ir įvertiname. Čia būtų galima sugalvoti įvairių iniciatyvų, kaip mecenatus įtraukti, kaip apie tai daugiau kalbėti ir rodyti jų pavyzdžius, o kartu tokiu būdu vis daugiau žmonių norėtų sekti gerais pavyzdžiais.

– Minėjote, kad jūsų viziją investicijomis į labai tolimą ateitį. Tai kaip gyvensime ateityje?

– Viena iš teorijų skelbia apie bazines pajamas (angl. basic income), kai žmonėms nebereikės dirbti, o jei dirbs, tai ne tam, kad išgyventų, o tam, kad būtų prasminga. Manau, kad tai pasiekti realu, bet tam reikalingas ir labai stiprus nevyriausybinis sektorius ir paramos fondai. Žiūrint į tarptautinius pavyzdžius, verta paminėti Warreno Buffeto ir Billo Gateso iniciatyvą „Giving Pledge, kuri vienija ne vieną milijardierių, kurie pasiryžę po savo mirties daugiau nei pusę savo turto palikti paramos, labdaros tikslais.

O Lietuvos perspektyvą matau labai šviesią. Galime pažiūrėti vien į tai, kiek šaliai pavyko pasiekti per trisdešimtmetį. Greitai vejamės Europos Sąjungos vidurkį ir tikrai manau, kad ateityje turėsime ne vieną ir ne du universitetus, kur suplauks geriausi dėstytojai ir talentai, o tai prisidės ir prie Lietuvos augimo ir prie buvimo tarp lyderiaujančių pasaulio šalių.