Visi Eglės modeliai – jauni žmonės, turintys klausos negalią. Dėl kochlearinių implantų atradę pilnaverčio gyvenimo galimybę jie užfiksuoti besiklausantys muzikos. Kokia tai muzika, atkuria prie nuotraukų integruoti QR kodai.
Šie portretai – Vilniaus dizaino kolegijos, kurioje mokėsi Eglė, Taikomosios fotografijos bakalauro baigiamasis darbas. Gynimo metu buvo pristatyti 8 portretai, o parodoje Ukmergėje – 14.
„Bakalauro darbo kūrybinio projekto idėja buvo sukurti kochlearinių implantų naudotojų portretus bei surengti jų reklaminių nuotraukų parodą“, – pasakojo fotografė.
Pasak Eglės, kai feisbuko platformoje rado žmonių, turinčių Dauno sindromą, portretų parodą, pagalvojo, kad reikėtų paveiksluoti kažką panašaus. Pradėjusi daugiau tyrinėti neįgaliųjų fotografiją, pastebėjo, kad daugelyje nuotraukų užfiksuotos pozityvios emocijos. Taip ir kilo idėja sukurti šią parodą.
Pati Eglė kochlearinį implantą naudoja nuo 4-erių metų. Ankstyvoje vaikystėje jai buvo nustatyta klausos negalia. Toks sudėtingas atvejis buvo labai retas. Kaip sakė medikai, tik jai ir dar vienam vaikui Ukmergėje buvo nustatyta tokia negalia.
Mama Edita, ieškodama galimybių, kad dukra galėtų bent kiek girdėti, kreipėsi į įvairius specialistus. Taip sužinojo apie kochlearinius implantus, kurie tada buvo naujovė. Eglė – viena pirmųjų, kuriai Lietuvoje buvo atlikta tokio implanto operacija. Tai buvo gana rizikinga, bet šeima nusprendė, jog bandyti verta, nes prarasti nebuvo ko.
Tiesa, reikėjo surinkti daug lėšų, nes tuo metu ligonių kasos kompensavo tik dalį implanto kainos. Finansinės pagalbos tėvai ėmėsi ieškoti ir Lietuvoje, ir užsienyje. Į viltingą pagalbos šauksmą atsiliepė abiejų tėvų bendradarbiai, ugdymo įstaigos, žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių. Didžiulę paramą ir viltį suteikė gydytojas Vidmantas Pranevičius ir Ukmergės „Rotary“ klubas, kurio atstovams, vykstant į konferenciją Anglijoje, Edita įdavė dukros nuotrauką su užrašytu pagalbos prašymu: „Padėkite Eglutei išgirsti garsų pasaulį“.
Vyresnis Eglės brolis Mantas taip pat daužė savo taupyklę. Jo didžiausias noras buvo – kad tik sesė girdėtų. Per operaciją brolis labai jaudinosi, nerimavo. Pasiryžimas ir pastangos nenuėjo veltui.
Operacija buvo tik ilgo kelio į garsų pasaulį pradžia. Pirmuosius metus po operacijos vaikas nepradeda kalbėti, nes jo klausa tik tada pradeda vystytis. „Žodį „mama“, ne perskaitytą, o pasakytą natūraliai, aš pirmą kartą išgirdau, kai Eglei buvo penkeri“, – dalijosi mama. Viena yra girdėti, kita – suvokti, ką girdi, suprasti garsų reikšmę, priskirti garsą šaltiniui. Viso to tenka ilgai ir kantriai mokytis. Lopšinę „A-a, pupa“ mokėsi gal du mėnesius. Iš pradžių painiojusi telefono ir durų skambučius, šiandien Eglė gali girdėti miauksint katę kitame namo aukšte.
Implantas veikia kartu su procesoriumi, kuriame galima nustatyti garso lygį, pasirenkant individualaus bendravimo, auditorijos, koncerto ar kitą aplinką.
Iki operacijos Eglė lankė specialaus ugdymo darželį „Vyturėlis“, o po operacijos, nepaisant klausos negalios, mokėsi bendro ugdymo įstaigose – lankė vaikų darželį „Eglutė“, Užupio pagrindinę mokyklą, Jono Basanavičiaus gimnaziją. Pasak mokytojų, atėjusių pasveikinti merginą su pirmąja paroda, Eglė nebijodavo klausti ir dėdavo daug pastangų, kad pasiruoštų pamokoms.
Eglei pasirinkus studijas, mama sako nebijojusi paleisti dukros. „Jaučiau, kad ji pasiruošusi“, – kalbėjo ji, visus tuos mokslo metus padėjusi Eglei.
Atėjus metui rengti diplominį darbą, ukmergiškė pasirinko portretą – vieną sudėtingiausių fotografijos žanrų.
Parodoje eksponuojami portretai fotografuoti studijoje, panaudojant studijinį apšvietimą.
„Sugalvojusi kurti projektą apie kochlearinių implantų naudotojus, pradėjau ieškoti modelių. Pirmosioms fotosesijoms pasirinkau modelius iš savo pažįstamų aplinkos. Vėliau modelių teko ieškoti per Lietuvos kochlearinių implantų naudotojų asociaciją ir per įmonę „Laudata“. Reikėjo daug bendrauti su modeliais ir jų tėvais, padrąsinti, parodyti nuotraukų pavyzdžius, kaip norėčiau juos nufotografuoti“, – pasakojo fotografė.
Kiekvienos fotosesijos metu teko atlikti daug bandymų, kad užfiksuotų reikiamą emociją. „Prieš fotosesiją klausinėjau, ar jie groja muzikos instrumentais, ar tik klausosi muzikos. Sužinojusi, kad kai kurie iš jų moka groti, pasiūliau atsinešti savo instrumentą. Kiti, kurie negroja, fotosesijos metu klausėsi muzikos per ausines“, – dalijosi fotografė.
Kai kurie modeliai nenorėjo fotosesijos metu rodyti savo implanto išorinio procesoriaus. Atsižvelgdama į tai, fotografavo jo nerodant. Tai modeliams suteikė daugiau pasitikėjimo.
Pristatydama parodą mergina sakė norėjusi kalbėti apie galimybę girdėti, kurią suteikia kochleariniai implantai, norėjusi ir kitus klausos negalią turinčius žmones padrąsinti ryžtis operacijai, kuri atveria garsų pažinimą.
„Džiaugiuosi, kad į parodą atvyko mokytojos, logopedės, kurios mane lydėjo nuo darželio iki kol užbaigiau mokslus Ukmergėje. Ačiū kiekvienam, kas atvyko ir dar norėtų aplankyti mano parodą“, – sakė Eglė.
Šiais metais sukanka 25-eri metai, kai Lietuvoje daromos kochlearinių implantų operacijos. Ši paroda suteikia galimybę visuomenei sužinoti apie naujausias klausos atkūrimo galimybes visam likusiam gyvenimui.
Eglė svajoja dirbti fotografe. Jos paroda demonstruoja, kokią gyvenimo kokybę ir kokius tikslus galima pasiekti, sujungiant bendras pastangas ir šiuolaikines technologijas.
Paroda Ukmergės tolerancijos centre bus eksponuojama iki vasario 6 d.
