– Kaip susidomėjote informacinėmis technologijomis? Įkūrėte pirmąją pasaulyje mobiliųjų programėlių parduotuvę, kas lėmė jūsų posūkį į verslo pasaulį?
– Yra daug priežasčių. Tėvai buvo inžinieriai. Pirmą kartą kompiuterį pamačiau būdamas 4–5-erių, tai buvo tėvų darbe. Didelės dėžės, žalias tekstinis ekranas. Vienas iš ryškesnių vaikystės prisiminimų yra tai, kai man parodė, kaip paleisti žaidimą. Reikėjo parašyti run, padėti tarpą ir tada mars. Žaidimas tekstinis, reikėjo šaudyti minusiukais. Man iš principo ta dėžė paliko didelį įspūdį. Jausmas, kad tu būdamas vaikas dėžei įsakai ir ji vykdo tavo komandą, buvo nerealus. Berniukai iš principo linkę mėgti technologijas. Aš tikrai ne išimtis.
Kai baigiau mokyklą ir pradėjau studijuoti, visuomenėje įvyko dvi ryškios transformacijos. Kompiuteriai sumažėjo ir persikėlė į kiekvieną butą. Iš pradžių žaidžiau begalę žaidimų, paskui pradėjau maketuoti ir programuoti. Antras etapas buvo interneto atsiradimas. Abi šios bangos žavėjo. Profesionalių žinių neturiu, baigiau ne informatiką, o ekonomiką. Patiko savarankiškai studijuoti ir žaisti. Kai pats save edukuoji, gauni daugiau žinių negu iš formalaus išsilavinimo.
Studijuodamas keletą kursų Kauno technologijos universitete mačiau, kad universiteto žinių lygis ir rinkos atotrūkis yra milžiniškas. Ciklas „žinios, metodologija, dėstytojas, studentas, darbas ir produktas“ trunka 10 metų, o rinkai produkto reikia per mėnesį.
Padariau kelias išvadas. Studijuodamas dėsčiau moksleiviams anglų kalbą (žmonės tuo metu persiorientavo iš Rytų filosofijos į Vakarų, anglų kalbos poreikis augo). Metus buvau mokęsis JAV, supratau, kad galiu rengti vaikus egzaminams. Tuometinis atlygis dėstant privačiai buvo 10 litų už valandą, o darbas visu etatu atnešdavo 200 litų – per pusę savaitės pasidarai mėnesio atlyginimą.
Bet sukurti interneto svetainę užtrukdavo dieną, o gaudavai 1000 litų, ir dar darai tai, kas tau labiau patinka. Visiems verslams tada reikėjo interneto svetainių. Padariau išvadą, kad jeigu nori verslauti, imkis verslo, kuris yra vienodai naujas visiems, nėra stambių kompanijų. Kaip ir šiais laikais: bėgti prieš „Ford“, „Tesla“, kurti naują prekės ženklą sunkoka, bet naujoje srityje, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto, šansai naujokui geresni, nes visi vienodai nežino, kas tai yra. Patirtis parodė, kad mano pasirinkimas buvo neblogas.
– Lietuvos versle vis dar yra įtakingiausia sovietmečiu subrendusi verslininkų karta, kuri į šią sritį atėjo iškart po Nepriklausomybės. Turbūt vienas pagrindinių skirtumų tarp jų ir jūsų yra galimybės – jūs dar būdamas mažas prisilietėte prie informacinių technologijų, vienerius mokyklos metus praleidote JAV. Ką davė patirtis JAV?
– Labai aukštai vertinu išvykimą. Man patinka pasakymas, kad pasaulio tūrį gali pamatyti žiūrėdamas iš bent dviejų taškų. Iš vieno taško gylio niekada nematai. Kitokio mentaliteto, požiūrio pamatymas transformavo mane daug giliau negu visa kita. Geresnė anglų kalba palengvina pokalbius su partneriais užsienyje, klientais ir t. t. Iš principo, kai kurie dalykai filosofiškai yra duotybė. Pamatai, kad žmonės kitaip gyvena, supranti, kad turi kažką keisti. Tuometinė mentaliteto dalis buvo uždrausti viską, kas specialiai nėra leista. Ką nors nauja daryti buvo tiesiog uždrausta. Mentalitetas buvo ypač ribotas. Amerikiečiai laikosi visiškai ko kito – kas aiškiai neuždrausta, yra leidžiama.
Elonas Muskas sukūrė „PayPal“. Kad tvarkant pinigus reikia licencijos, jis pirmą kartą sužinojo, kai kompanijos vertė siekė 300 mln. dolerių. Kompanija su valdžia labai greitai ir lengvai rado sprendimą, kad įmonė galėtų tęsti savo veiklą. O Lietuvoje mentalitetas toks, kad viskas uždrausta. Neduok Dieve, ką nors padarai. Mentalitetas, kad man leista, jei aiškiai nepasakyta, kad tai yra uždrausta, iš esmės keičia viską.
Kratymasis atsakomybės iki šiol mūsų kraujyje. Kitaip net nemąstai: butas – valstybė, darbas – valstybė, išlaikymas – tėvai, pensija – valstybė. Gyveni pagal principą, kad už tavo gyvenimą atsakingi kiti. Tai ypač suvaržo žmogų. Nepasitikiu valstybės gebėjimu duoti kažką stebuklinga. Visi nori gero aptarnavimo privačioje klinikoje, mokykloje, investiciniame fonde, nes valstybė nepajėgi tai užtikrinti. Tie, kurie geba už save prisiimti atsakomybę, sako, kad tai ne valstybės pareiga. Imama visiškai kitaip mąstyti. Šį patirties JAV aspektą itin vertinu, labiau nei tokius pragmatiškus dalykus kaip anglų kalba.
– Lietuvoje kelios reformos, švietimo, sveikatos, tęsiasi jau tris dešimtmečius. Nuo Nepriklausomybės pradžios vis kalbama ir apie sąlygų verslui gerinimą. Lietuva „Doing Bussiness“ reitinge aukščiausiai yra buvusi 11-oje vietoje. Jūsų patirtys leidžia gerai pažinti įvairių pasaulio šalių verslo reguliavimo sistemas. Ką labiausiai norėtųsi perkelti į Lietuvą? Ko labiausiai trūksta, kad būtų geresnės sąlygos kurti verslą?
– Laikausi nuostatos, kad nereikia jokios pagalbos, tik netrukdykit. Nemanau, kad valstybė turi remti verslą, o verslas turi remti valstybę. Formuluotė „kuo valstybė turėtų padėti verslui“ man skamba absurdiškai. Tiesiog netrukdykite.
Neslepiu, jog esu gana stiprus liberalas. Kalbėsiu ne tiek apie Lietuvą, kiek apie Europą.
Bendraeuropietiški standartai Lietuvoje daro didesnę įtaką verslui negu Lietuvos taisyklės. Europos orientacija į biurokratizmą ir socializmą atrodo labai pavojingai. Politikoje patogu skelbti socialistinės žinutes, nes jos visada sulaukia rinkėjų palaikymo. Kas gali atsispirti – ilgesnės atostogos, didesnis atlyginimas, geresnės garantijos. Bet tai veda prie naštos verslui. Mes gerinsime, bet verslininkas mokės. Orientacija į socializmą ir biurokratizmą yra slidus keliukas. Per sovietmetį matėme, jog trumpuoju laikotarpiu žmonėms leidžiama naiviai tikėtis, kad pagaliau atėjo dėdė, kuris visais pasirūpins. Vidutiniu laikotarpiu einama stagnacijos link, nes kai per daug reguliuojama, viskas sustoja. O stagnacija veda prie kolapso, nes kai sustoja, tada tiesiog sugriūna.
Finansinis reguliavimas stabdo rinkas. Lietuviai turi 20 mlrd. eurų santaupų bankuose, biurokratai trečdalį vertės per COVID-19 pandemiją nurašė, nes prispausdino naujų pinigų. O verslui nėra duota instrumentų, kad tais pinigais realiai pasirūpintų ir investuotų. Valstybėje dabar madinga perkelti policininko funkcijas bankui. Banko prievolė yra pasirūpinti, kad teroristai nesiųstų pinigų. Tuo rūpinasi ne finansinių tyrimų biuras, ne ekonominė policija, ne mokesčių inspekcija – viskas dėl patogumo užkraunama bankams. Jeigu ne – atimsime licenciją ir nubausime, nes bausti visada patogiau, greičiau, paprasčiau. Dėl šių priežasčių tiek Lietuvoje, tiek apskritai Europoje yra daug mažiau startuolių, inovacijų, progreso. Lietuvoje lokaliai to nepavyks išspręsti, nes priėmėme sprendimą pereiti į europietišką erdvę.
Maža rinka turi ir privalumų, ir minusų. Mažoje rinkoje labai retai būna tikrų savo srities specialistų. Niekad nerasi chirurgo, turinčio šimto operacijų patirtį. Šiais laikais vidutinumo nelieka, vis labiau pereinama prie avoider or winner sistemos. Turi būti geriausias pasaulyje, o jei toks nesi – neturi nieko. Lietuva pasirenkama vis rečiau, nes visur reikia ypatingos specializacijos ir kokybės specialistų, o mažoje rinkoje to nėra. Gal yra masinės pigios darbo jėgos.
– Technologijų verslas paremtas inovacijomis, išradimais. Lietuvoje verslininkams dažnai sunku susikalbėti su mokslininkais. Neretai vyrauja dar sovietmečiu atsiradęs požiūris, kad tikras mokslas yra tik fundamentinis mokslas, o rimtas mokslininkas neturėtų užsiimti taikomaisiais tyrimais. Kaip šią situaciją būtų galima spręsti, kad inovacijos turėtų didesnę taikomąją vertę?
– Iš arti susidūriau su šia problema, ją laikyčiau nacionaline. Verslas yra atsietas nuo akademinio pasaulio. Mokslo pasaulį, universitetą laikau vienu svarbiausių elementų. Norint kurti aukštesnes technologijas, jeigu tai ne socialinis tinklas šuniukams, reikia fundamentalių dalykų, tokių kaip žinios, laboratorijos, atradimai, tyrimai...
Geras sėkmės pavyzdys yra Silicio slėnis ir Stanfordo universitetas. Prieš pandemiją Stanfordo studentai kasmet pritraukdavo į savo startuolius apie 2 mlrd. dolerių privataus verslo investicijų. O kiek pritraukia Vilniaus universiteto studentai? Juk tai panašaus dydžio universitetai, žinių lygis panašus. Jie irgi nenagrinėja ateivių technologijų, bet ten viskas iš esmės kitaip: žinių panaudojimas, patentai. Dėl Stanfordo investicinių fondų verslas turi priėjimą prie šio lobyno. Iš ten atėjo „Facebook“, „Apple“, „Google“.
Mokslas Europoje iš esmės neorientuotas į ekonomiką. Europietiško mokslo filosofija – mums rūpi tik teoriškai. Mums nerūpi iš universiteto išėjusio studento uždarbis po penkerių metų. Matuojame akademinius pasiekimus – publikacijas, patentus. Amerikoje yra kitaip, ten mokslas nėra valstybinis, dominuoja privatus sektorius. Jiems reikia parduoti brangų mokslą studentui. Prieš COVID-19 ketverių šešerių metų kursas universitete vidutiniam amerikiečiui kainavo vidutiniškai pusę milijono dolerių. Kalbu ne apie Harvardą, Stanfordą, o tik apie vidutinius universitetus. Jie yra apskaičiavę, kad gali neiti į universitetą ir uždirbti vidutiniškai 50 000 dolerių per metus. Labai aiškiai parduoda ekonominę grąžą. Universitetas pagrįstas ekonomika, studentui parduodama darbo vieta, įrodoma, kad studijos turi realią ekonominę vertę. Jeigu universitetas vertinamas publikacijomis ir patentais, laukti, kad tai atneš ekonominę grąžą, – naivu.
Lietuvoje viską, ką padaro studentas, pasisavina universitetas. Jei esi universiteto studentas – mintis ne tavo. Nieko negali pradėti daryti, kol negavai parašo iš universiteto. Dalis universitetų bando maksimaliai monetizuoti, sukelia kainas, prašo mokėti kelis šimtus tūkstančių už vieną formulę, nes pardavę visa tai rinkai gali padengti savo atlyginimus, priedus. Jeigu iš to laimės startuolis – universitetui nulis naudos.
Verslo ir mokslo pasauliai atskirti. Kažkada dariau auditą, kiek vertės realiai glūdi universitetuose. Vertę jie kaupia per patentus, kurių vertė siekia dešimtis milijardų dolerių, tačiau tai greitai pūvanti prekė. Jei obuolio nesuvalgysi per savaitę, iš jo nieko neliks. Patentas turi galiojimo laiką – šiuo metu turime, o po trejų metų jau bus niekam neįdomu. Universitetai yra motyvuoti gauti popieriuką už patentą, bet jį panaudoti praktiškai, kad atsirastų ekonominė vertė – nemotyvuoti. Kaupiame į rūsį, spyną užkabiname, raktą išmetame, o po dešimties metų atrandame tarp supuvusių bulvių. Atsiprašau už sutirštintą komunikaciją, bet tai yra bėda.
Amerikoje iš studentų darbų gimsta nauji startuoliai. Nemaža jų dalis yra diplominiai darbai. Paprastai studentas nusprendžia investuoti keletą šimtų valandų, nes supranta, kad tai yra tikrai aukšto lygio darbas, kvalifikuotas, su naujausiomis technologijomis. Dažnas startuolis iš Stanfordo pratęsia savo studijų darbą. Jeigu parašau darbą – jis man ir priklauso. To nėra Lietuvoje. Čia studentas supranta, kad tai tėra formalumas – darbą rašo minimaliai, kad įskaitytų, nes žino, kad jam iš to nieko neliks. Tai pastebi ir dėstytojai, nes studentai nemotyvuoti, nėra rimto intereso. Užburtas akademinis demotyvacinis ratas: vieni vaidina, kad rašo, kiti vaidina, kad priima.
Esu bandęs skaičiuoti, kokia yra studento darbo vertė – pora šimtų milijonų eurų atsiduria šiukšlių dėžėje vien dėl to, kad rašoma bereikalingai. Dėl to valstybė kasmet praranda 200 milijonų eurų, nors giriasi, kad per ketverius metus dešimt milijonų eurų investavo į startuolius...
– Vyresnės kartos verslininkai dažnai skeptiškai žiūri į startuolius, o jūs daug į juos investuojate. Kokie yra jūsų pagrindiniai atrankos kriterijai, kai galimybės rinkoje milžiniškos?
– Pasirenku sritį, nes visko negali vienodai išmanyti. Laikausi nuomonės neinvestuoti į „McDonald‘s“ ar kitus maisto tinklus, jeigu pats nemoki kepti bulvyčių, nes tada nesupranti, kas vyksta.
Kas keletą metų atsiranda nauja proveržio sritis. Kadaise tai buvo mobiliosios technologijos, dėl kurių atsirado elektroninės parduotuvės, prieš tai – internetas, dėl kurio pradėjau save išlaikyti. Ateina fundamentalios naujos technologijos. Mano principas yra keletą metų fokusuotis ties viena iš jų, suprasti gylį. Kol pats neprogramuoji, nelabai supranti, kas ateina. Labai gerbiu biotechnologijas, jų labai reikia, tačiau nieko apie tai neišmanau, todėl susilaikau. Mane ypač žavi dirbtinis intelektas, manau, tai stipresnis proveržis nei interneto ar kompiuterių srityje, todėl stengiuosi investuoti ir gilintis į atitinkamus startuolius, šiemet esu investavęs į keletą jų. Tad pirmas filtras yra sritis.
Antras filtras – žmogaus motyvacija. Laikausi nuomonės, kad jeigu ko nors nežinai, bet esi motyvuotas – surasi per penkias minutes internete. Galiausiai įdarbinsi dirbtinį intelektą. Nėra žinių, kompetencijų ar paslėptų dalykų, ko sveiko proto žmogus nesurastų, bet motyvacija yra viskas.
Ne paslaptis, kad ir daug startuolių medžioja investiciją dėl investicijos. Po visų motyvacinių filtrų turiu keletą kriterijų, kaip vertinti žmogų. Pavyzdžiui, banalus klausimas: ar tu pats pasiruošęs investuoti metus laiko į savo verslą be jokio atlygio? Retas kuris pasakys taip. Man labai svarbus tikėjimo kriterijus, nes jeigu tu nesutinki į save investuoti, kaip gali laukti, kad kitas investuos. Yra nemažai būdų suprasti, ar žmogus turi tikrą vidinę motyvaciją. Kartais ją vadinu klinikine obsesija.
Pats savyje tą jaučiu: užsidegi, nebelieka nieko kito, kol nepadarai, tol nenusiramini. Būtent tokie motyvuoti žmonės ir padaro ypatingų dalykų. O šiais laikais – arba esi neeilinis, arba niekam neįdomus. Vartotojas pastebi, kur įdėta dūšios, laiko, obsesijos ir todėl perka „iPhoneʼą“.
Patirties reikia minimalios – mokėti susikalbėti su žmonėmis, rašyti angliškai, mokėti naudotis kompiuteriu – tai šiuolaikinio žmogaus bazinis raštingumas. Trisdešimties metų patirtis kuriant verslą nebūtina. Gali pasirodyti, kad prieštarauju savo tezei apie specialistus. Manau, kad sėkmingas startuolis yra generalisto, kuris išmano mažai, bet apie viską, ir keleto savo srities specialistų kombinacija.
– Viena iš pagrindinių verslo tendencijų – socialinė atsakomybė, kai verslas rodo iniciatyvą spręsti įvairias visuomenes problemas. Kiek Lietuvos verslas suvokia socialinę atsakomybę? Kuriose srityse galėtų rodyti daugiau lyderystės?
– Aš visiškai pritariu tendencijai verslui žiūrėti plačiau, nei vien uždirbti pelną. Vartotojai vertina verslo poelgius. Žmonės renkasi ne tik pagal kainą. Žalios kompanijos laimi, nes žmogui yra skirtumas, iš ko perka – geriau permokės, bet nepamins savo vertybių.
Korporacijos, prisiimančios daugiau atsakomybės nei pelno generavimas, kartu stiprėja ir ekonomiškai, nes vartotojas pinigine balsuoja už vertybes. Darbuotojui irgi svarbu, kas tu esi, kokios tavo vertybės, jo pasirinkimą lemia ne tik siūlomi pinigai. Kompanijos tolsta nuo savo pragmatinės, išskaičiavimų prigimties. Rūpintis vertybėmis yra stabilių, pelningų, galingų, didelių kompanijų prabanga. Tai negalioja smulkiam verslui.
Ši linkmė teisinga, bet retas Lietuvos verslas yra pasiekęs tokį lygį, kad galėtų sau tai leisti, kad jam pradėtų rūpėti kiti prioritetai, ne tik išgyvenimas. Dauguma verslų yra ant išgyvenimo ribos.
– Daug kalbama apie tai, kad Lietuvoje trūksta mecenatystės ir filantropijos. Ar žmonės tikrai nėra dosnūs, ar problema slypi įstatyminiame reguliavime ir paskatų trūkume?
– Jeigu man, kaip filantropui, kažkas rūpi – aš tikiu, jog galiu padaryti žymiai daugiau negu valstybė. Atiduoti eurą valstybei, kad ji kažkuo pasirūpintų, man yra gerokai mažiau efektyvu, nei aš pats tą eurą atiduočiau.
Prieš keletą metų domėjausi vaikų namais. Lietuvoje jų modelis keitėsi, vaikų namus norėta pakeisti šeimynomis. Mano nuomone, tai labai garbinga misija. Norėjau įsigilinti ir paremti šią sritį, bet žinau, kad duoti pinigų – tai negauti rezultato, kurio sieki. Įsigilinau, ko trūksta, kaip tuos procesus reikia organizuoti. Supratau, kad reikia ne pinigų, o kompetencijos.
Pavyzdžiui, veikė organizacija, kuri padėdavo surinkti globėjų paraiškas. Vilniuje per metus surinko šešias paraiškas, išleido daug pinigų. Paklausa yra, pasiūla teoriškai yra, bet gaila žiūrėti, nes pinigai dingsta kaip į šiukšlių dėžę. Uždirba konsultantai, marketingo atstovai, visi, tik ne vaikai. Galiausiai – vos šešios paraiškos. Jei reikėtų projektą įvertinti finansiškai – pasidarytų bloga. Supratau, kad naudos iš mano pinigų nebus – atsiras daugiau konsultantų, daugiau reklamos, bet bus kokios aštuonios paraiškos. Niekas nesikeičia.
– Kaip matote Lietuvos verslo perspektyvas bendrąja prasme? Ko tikėtis ateityje? Daug kalbama apie Europos žaliąjį kursą, karo ir pandemijos keliamus iššūkius...
– Per pandemiją valstybė prispausdino labai daug pinigų, nes tai labai lengva. Po poros metų tie pinigai atsirado gatvėse, kilo nematytas kainų augimas. Politikai pirštais mojuoja visur – pandemija, karas, energetika. Bandydama kovoti su infliacija, valstybė pasirinko didinti palūkanų normas. Tai, kad palūkanų normas reguliuoja ne rinka, laikau socializmu, netgi komunizmu. Rinka turi spręsti pinigų vertę ir palūkanų normas, o ne valstybė.
Reikia pripažinti, jog tai yra efektyvus būdas spręsti infliaciją, nes kai išsiurbi iš visų žaidėjų pinigus, kainos sumažėja natūraliai, nes nebėra už ką pirkti. Palūkanų didinimas yra ekonomikos stabdymas. Verslai meta žmones lauk. Matome žinutes, jog „Facebook“ atleido 20 tūkstančių, „Amazon“ 10 tūkstančių, o Lietuvoje tyliai ir masiškai užsidaro užsienio kapitalo įmonės, kurios buvo pasitiktos su fanfaromis. Kadangi esu investavęs į vieną žmogiškųjų išteklių kompaniją, žinau tai iš vidaus, ne iš antraščių. Rasti darbą darosi vis sunkiau. Tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose užsienio valstybėse.
Ekspertai prognozuoja, kad Amerikoje palūkanos nustos kilti vasarą, o Europa toliau pils smėlį. Tai darys stiprią įtaką ekonomikai, įskaitant kiekvieną kompaniją. Svarbu tiesiog išgyventi. Verslai privalės išmesti lauk daug darbuotojų. Po metų pamatysime, kaip atrodys tiek Europos, tiek Lietuvos, tiek pasaulio verslo kontekstas.
Esu skaičių žmogus. Prieš metus pradėjome girtis, jog pagal BVP pralenkėme Ispaniją, Europos senbuvius. Tai leidžia manyti, kad stipriai judame į priekį, progresas yra. Prieš COVID-19 pandemiją atlyginimai priartėjo prie europietiškų, verslai tapo stabilesni. Judėjimas ryškus ir geras, bet visada norisi geriau.
Galbūt pandemija, ekonominės, energetinės, geopolitinės krizės grąžins Europą į klasikinę rinką, nes istorija rodo, jog tik laisva rinka padaro šalį stiprią. Laisva rinka, konkurencija yra raktas į geriausią žmonijos vystymosi būdą. Nuokrypis į socializmą, reguliaciją, komandinę ekonomiką, biurokratiją yra stabdis. Europiečiai pradeda persigalvoti, nes socializmas ima per brangiai kainuoti. Galime tikėtis, kad grįšime į laisvą rinką. Tai Europos kontekstas.
Atsirado naujas kūdikis – dirbtinis intelektas. Pirmieji masiniai atleidimai vyksta technologijų kompanijose – būtent dėl to, kad labai greitai žmogų galima pakeisti robotu. Vyksta milžiniško lygio transformacija, tokių būna retai. Tai daug ką pakeis – ignoruoti procesus turėtų būti uždrausta.
– Kuo dirbtinis intelektas jus labiausiai žavi?
– Su vienu pažįstamu kalbėjausi apie dirbtinio intelekto programą „ChatGPT“. Klausiau, koks įspūdis? Atsakė, kad nepaliko įspūdžio, – ne iki galo pasako, šiek tiek klysta, vieną kitą faktą primeluoja.
Yra anekdotas apie tai, kaip atėjęs pas draugą žmogus rado jį žaidžiantį šachmatais su savo šunimi. Nustebęs klausia: „Tavo šuo žaidžia šachmatais? Argi čia ne stebuklas?“ Draugas atsako: „Koks stebuklas? Pralošia kas antrą partiją“. Man šis anekdotas labai patinka. Juk svarbiausia, kad apskritai žaidžia...
Mane žavi dirbtinio intelekto gebėjimas ne tik pateikti informaciją momentaliai (visas interneto žinynas sukrautas į vieną dirbtinį intelektą), labiausiai žavi jo gebėjimas sujungti faktus ir daryti išvadas. Gebėjimas sintezuoti faktus į išvadas padidina efektyvumą lyginant su bet kokia enciklopedija. Praktiškai visur galima taikyti variklį, kur anksčiau būdavo tik žmogus.
