Iššūkius kelia brangstantys ištekliai
Kalbėdamas apie mėsos produkcijos pabrangimą, įmonių vadovas, Lietuvos paukštininkystės asociacijos tarybos narys D. Gudačiauskas sako, kad pinigų suma, už kurią gamintojai produktus parduoda prekybininkams, yra ženkliai mažesnė nei vartotojų mokama galutinė kaina.
Pasak jo, labiausiai šiuo metu auga gyvulių, kurie suvartoja daugiausiai pašarų, mėsa, t. y. jautiena, kiek mažiau kiauliena, o lengviausiai pagaminama paukštiena. Tačiau bėda ta, kad gamintojų savikainą veikia ne tik brangstantys pašarai, bet ir kylančios energetikos išteklių kainos.
„Šiuo metu dirbame nuostolingai, todėl kalbamės su valstybe, kaip ji galėtų padėti išlaikyti 30 m. sėkmingai veikusią ekosistemą. Tik per COVID-19 pandemiją ir energetikos kainų krizę patiriame iššūkius, su kuriais patys vieni didieji gamintojai ir ūkininkai susitvarkyti nebegali“, – teigia Delfi TV laidos svečias.
Pasigenda valdžios institucijų dėmesio
Aptardamas žemės ūkio iššūkius, D. Gudačiauskas pažymi, kad šis sektorius yra nevienalytis ir susideda iš skirtingų ūkio šakų. Pasak jo, ne visos iš jų susilaukia vienodo dėmesio ir paramos. „Valstybės patvirtintame 2023–2027 m. strateginiame plane žemės ūkiui planuojama skirti 4,27 mlrd. eurų. Iš jų – 700 mln. eurų ūkininkams, kurie verčiasi įvairia veikla, ir 324 mln. eurų ekologinei žemdirbystei.
Tačiau dvi žemės ūkio šakos – paukštininkystė ir kiaulininkystė – nėra remiamos. (…) Todėl prašome mus įtraukti į šias ekoschemas ir žadame pagaminti aukštesnės kokybės paukštieną ir kiaulieną, ką de facto darome ir šiandien. Tokiu būdu reikėtų padėti ūkininkams, kitaip teks valgyti tik avižas“, – dėsto vadovas.
Pasak „Verslo požiūrio“ pašnekovo, savarankiškai nieko nepasigaminanti valstybė negali gyventi gerai. „Jei neturėsime savo grūdų, paukštienos ar kiaulienos, jų mums galės atvežti lenkai ir parduoti už tokią kainą, kokią nori. Tik kol yra stiprus vietinis gamintojas, tol tarp šalių vyksta konkurencija. Deja, šiuo metu Lietuva pralaimi konkurencinę kovą, nes Lenkijos vyriausybė dėl savo ūkininkų daro daug, o Lietuva savo strategijoje pamiršo net ir vienus didžiausių proteino gamintojų. Tai yra klaida.“
Kainų augimas – natūralus procesas
Svarstydamas apie kylančias maisto produktų kainas, D. Gudačiauskas teigia kad karantino metu jos netgi buvo sumažėjusios, o šiandien po truputį atsistato. „Ar mokėti 2,3 euro už aukščiausios kokybės broilerio mėsą yra per didelė kaina? Nemanau. Tačiau yra problema, jog negalime gauti sąžiningos tiekimo grandinės vertės, todėl, kad susidarė labai didelės kainų žirklės. Dėl lenkų gamintojų pasiūlos negalime pakelti savo produktų kainos, jog prekybos tinklai mums mokėtų nenuostolingą kainą.
Kodėl valstybė turėtų atkreipti dėmesį į vietinius gamintojus? (...) Nepamirškime, kad įmonės išlaiko tūkstančius darbuotojų, kurie mokėdami mokesčius išlaiko ir save, ir valstybę bei nesukuria daug socialinių problemų. (...) Parama vietiniams gamintojams turi būti valstybės politikos dalis“, – „Verslo požiūryje“ kalba vadovas.
Jo vadovaujamos įmonės „Vilniaus paukštynas“ ir „Kaišiadorių paukštynas“ jau pandemijos metu patyrė didelių sunkumų, o išgyventi padėjo tik akcininkų ir valstybės pagalba. Todėl pašnekovas įsitikinęs, kad ir dabar valstybė turėtų remti verslus, kurie užaugina aukštos kokybės produktus, ir taip padaryti juos prieinamus visiems vartotojams.
Kaip galima spręsti problemą?
Laidos „Verslo požiūris“ vedėjai prakalbus apie tai, kad Lietuvoje šiuo metu fiksuojamas didžiausias, net 22 proc. siekiantis maisto produktų kainų augimas visoje ES, D. Gudačiauskas sako, kad tikėtina, jog ir ateityje kainos reaguos į brangstančią gamintojų savikainą bei dar labiau kils.
„Kainos nėra per didelės. Tačiau kalbant apie tai, kaip turėtų reaguoti valstybė – ji turėtų stengtis, kad vertės grandinė būtų visiems vienodai naudinga, ir padėti tiems, kuriems sunkiausia. Mūsų užauginto broilerio kilogramo marža yra 11 centų, prekybos centro – 1,45 euro, o valstybė gauna 75 centus PVM mokesčio. (…) Valstybės politika turi būti nukreipta į tai, kad užsisuktų lietuviškų produktų ratas“, – teigia pašnekovas.
Lietuvos paukštininkystės asociacijos tarybos narys taip pat sako, kad tam, jog ekologinė žemdirbystė pasiūlytų realius problemos sprendimus, ji turi būti strategiškai efektyvi. „Daugelis ekologinių ūkių paima iš valstybės paramą, bet nesukuria pridėtinės vertės. Statistikos departamento duomenimis, bendrasis ekologinių ūkių pelnas yra lygus subsidijoms. Taigi, tokie ūkiai gyvena ne iš to, ką patys sukuria, bet iš to, ką duoda valstybė.
Žinoma, yra ir gerai, ir blogai valdomų verslų. Tačiau, jei šimtus milijonų eurų išdalijame tiems, kurie nepagamina pridėtinės vertės – ar tai yra Žaliasis kursas? Turime gerai suprasti, apie ką šnekame“, – Delfi TV eteryje pastebi D. Gudačiauskas.
