Kas lemia atšaukimo kultūrą?

Didmeninės rinkos ekspertas A. Borisa pasakoja, kad pastaruosius 20 metų praleido užsienyje, todėl situaciją Lietuvoje sekė iš naujienų žiniasklaidoje ir televizijoje. Tačiau jis pastebi, kad lyginant su užsienio šalimis atšaukimo kultūra Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius.

„Nežinau, ar atšaukimo kultūrą galima vadinti kultūra, tačiau spaudoje ji vadinama įvairiai. Pavyzdžiui, judėjimu ar provokacija, nukreipta prieš vieną asmenį ar visuomenės dalį.

Pasaulyje šis reiškinys atsirado senokai, tačiau Lietuvoje tai tik pati pradžia, nes atšaukimo kultūra čia dar nėra įsigalėjusi. Tai priklauso nuo daugybės faktorių, tokių kaip mūsų šalies specifika, žmonių mentalitetas ar šalies viduje veikiančios įmonės“, – svarsto „Verslo požiūrio“ svečias.

Gali grėsti dideli nuostoliai

„Verslo požiūrio“ vedėjai paklausus, ar atšaukimo kultūra gali netgi sužlugdyti verslą, A. Borisa sako, kad užsienyje tokių nutikimų yra ne vienas. Jis prisimena įmonę, kuri žlugo vadovui nusifilmavus vaizdo įraše, kuriame kelionės Afrikoje metu jis šaudė dramblius. Pasak laidos svečio, pasitaiko ir mažesnių atvejų, kai įmonės visiškai nebankrutuoja, tačiau patiria finansinę žalą.

Jaunius Špakauskas, Audrius Borisa

„Prieš mums visiems žinomą „Amazon“ vienoje šalyje vyko atšaukimo akcijos dėl to, kad įmonė bandė išvengti mokesčių. Dar kitoje šalyje protestuota todėl, kad kompanija blogai elgėsi su darbuotojais. Žinoma, „Amazon“ buvo ir yra bei auga kiekvieną dieną, bet konkrečiose šalyse atšaukimo kultūra turėjo įtakos.

Kalbant apie šį reiškinį reikėtų pasižiūrėti ir į tai, kas buvo dar prieš COVID-19 pandemiją. (...) Galima rasti pavyzdžių, kai JAV prasidėjo tokie judėjimai kaip „Me too“ ar „Black Lives Matter“. Tada buvo daug skandalų ir bandymų naudoti atšaukimo kultūrą“, – teigia pašnekovas ir priduria, kad kartais verslams dėl kritikos tenka pakeisti ir gerai žinomus prekės ženklus.

Verslui rūpi gera reputacija

Pasak didmeninės rinkos eksperto A. Borisos, vertindamos galimą riziką įmonės rimtai galvoja apie priemones, padedančias išsaugoti gerą reputaciją. Pasak jo, mažesnių bendrovių padėtis paprastesnė, tačiau sunkiau yra verslams, kurie dirba 30–40 šalių, nes užauginti gerai žinomą prekės ženklą prireikia daugybės metų.

„Dar prieš prasidedant COVID-19 pandemijai įmonės skyrė lėšas, kūrė ryšių su visuomene ir krizių valdymo skyrius. Kuo didesnė įmonė, kuo didesniam klientų srautui ji dirba, tuo didesnės rizikos iškyla. Neįmanoma suvaldyti visų informacijos subtilybių, kurios vienoje šalyje gali veikti labai teigiamai, o kitose duoti neigiamą vertę“, – teigia pašnekovas.

Audrius Borisa

Jis taip pat sako, kad ir dabartinėje situacijoje skirtingų verslų galimybės palikti Rusijos rinką yra ne vienodos. Pavyzdžiui, technologijų ar telekomunikacijų įmonėms sustabdyti veiklą šalyje agresorėje kiek paprasčiau nei galutinius produktus gaminančioms maisto kompanijoms.

Tuo tarpu svarstydamas apie tai, kokią visuomenės reakciją šiandien iššauktų tokie skandalai kaip Kuršių marias teršusios „Grigeo“ atvejis, A. Borisa teigia, kad jis skiriasi nuo karo konteksto. „Yra skirtumas, kai kalbame apie prekinį ženklą ar konkretų produktą, ir kai omeny turime karą, kuris vyksta šalia mūsų.

Karas kiekvieną iš mūsų paveikė žymiai asmeniškiau. Galbūt netgi peržiūrėjome savo vertybes ir pajutome, ką reiškia, kai šiandieną gyvename gerai, o rytoj gyvenimas gali apvirsti aukštyn kojomis. Tai kiek nelygiaverčiai dalykai. (...) Tačiau visuomenė keičiasi, o atšaukimo judėjimo nebūtų, jei nebūtų jaunosios kartos, kurios mąstymas yra šiek tiek kitoks, ir kuri bando nuomonę reikšti drąsiau“, – Delfi TV laidoje mintimis dalijasi didmeninės rinkos ekspertas.