Apie visa tai kartu su J. Govina diskutavo Lietuvos bankų asociacijos komunikacijos vadovė Valerija Kiguolienė ir „Lewben Group“ Teisės ir mokesčių paslaugų direktorius Gediminas Laucius.

Paklausta, kas nutiktų, jei Lietuvoje nebūtų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo, J. Govina teigė, kad tai padarytų mūsų šalį pažeidžiamą, lyginant su tuo, ką turime dabar.

„Vietų, per kurias keliauja nešvarūs pinigai, yra nemažai. Bankai – tik vienas iš subjektų, įpareigotų laikytis visų pinigų plovimo prevencijos reikalavimų. Kiti subjektai yra notarai. Jeigu mes turime kokio nekilnojamo turto įsigijimo sandorį, už kurį yra atsiskaitoma grynais pinigais, jie per finansų sistemą gali išvis nenueiti, netgi nepraeiti. Tuomet įsijungia kiti tarpininkai, kurie irgi turėtų tikrinti, iš kur tie pinigai yra gauti, ar jie gauti teisėtu būdu ir panašiai“, – sakė ji.

Daug kas priklauso nuo klientų noro bendradarbiauti

Laidoje nagrinėtas ir užsienio įmonių atėjimo į Lietuvą aspektas. Vis tik, ar pinigų plovimo saugiklis – įstatymas – neatsiranda papildomų barjerų užsienio įmonėms?

„Būtų galima kalbėti apie tam tikrus kliento pažinimo procedūrų skirtumus. Jie neišvengiamai atsiranda, kai kalbame apie vietos klientus, Lietuvos piliečius ir apie vadinamuosius ne rezidentus. Skirtumas yra tas, kad visa informacija, kurią bankas pagal įstatymą privalo surinkti apie savo klientą, turi būti patikrinta nepriklausomame šaltinyje. Dažniausiai toks šaltinis yra oficialūs valstybės registrai. Kalbant apie užsienio valstybių atstovus, įmones arba piliečius, suprantama, kad šis procesas, bendraujant tarp skirtingų valstybių, jurisdikcijų, užtrunka kiek ilgiau.

Kalbant apie bankų laikyseną klientų atžvilgiu, ji visiems yra vienoda. Bankas vertina kiekvieną atsakingai dirbantį, veikiantį klientą, kuris suinteresuotas gauti finansines paslaugas. Ir jeigu klientas pasirengęs bendrauti ir supranta savo įpareigojimus, pavyzdžiui, pateikti prašomą informaciją, viskas yra įmanoma bei įgyvendinama“, – sakė Valerija Kiguolienė.

Valerija Kiguolienė
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

„Lewben Group“, įmonės, dirbančios tiek su Lietuvos, tiek su užsienio verslais, atstovas Gediminas Laucius antrino pašnekovėms sakydamas, kad pinigų plovimo prevencijos reikalavimų laikytis visiems – tiek nacionalinėms, tiek užsienio kapitalo įmonėms. Tačiau, jo teigimu, Lietuvos bankų atsargumas – suprantamas.

„Neseniai nuskambėjo Skandinavijos bankų skandalai, kur be išimties didelė dalis ir Lietuvoje veikiančių bankų gavo dideles baudas, patyrė didelį reputacinį smūgį, krito akcijų kainos, susitraukė verslo apimtys. Tačiau jeigu kalbame apie į Lietuvą norintį ateiti verslą, iš patirties galiu pasakyti, kad jam tenka susidurti su tikrai dideliais praktiniais iššūkiais, kai reikia atsidaryti banko sąskaitas. Tai dažniausiai būna didelis verslas, veiklą vykdantys skirtingose valstybių, įprastai tokiame versle būna ir sudėtinga įmonių grupės struktūra, kartais jis turi ir institucinių investuotojų. Galų gale, ne taip paprasta nustatyti nuolatinius naudos gavėjus. Praktikoje matome, kad kai kurie Lietuvos bankai, ypač – skandinaviško kapitalo bankai, į tai žiūri labai konservatyviai ir kai kuriais atvejais pasirenka išvis nepradėti dalykinių santykių, o ne įsigilinti į konkrečią verslo situaciją“, – apgailestavo G. Laucius.

Gediminas Laucius
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Tuo tarpu Jakaterina Govina pastebėjo, kad dėl nenoro užmegzti santykius ne visada galima kaltinti bankus. „Dažnai kliento nenoras atskleisti savo akcininkus, galutinius naudos gavėjus ir nulemia tai, kad bankas nepažinodamas jo atsisako santykį užmegzti“, – sakė pašnekovė.

Tvarka vienoda visur

Jos teigimu, Lietuvoje galioja ta pati tvarka kaip ir pasaulyje, tad ieškant problemos ištakų reikėtų atsižvelgti į mūsų rinką.

„Ji nėra mūsų sugalvota. Tie reikalavimai atkeliauja iš Europos direktyvų, kurias mes perkeliame į savo nacionalinę teisę. Tvarka yra vienoda. Skiriasi mūsų rinkos konjunktūra. Kadangi mes esame pakankamai maža šalis – pas mus dominuoja vietiniai bankai. Dėl šios priežasties bankų konservatyvesnis požiūris transformuojasi į tai, kad nėra kur kitur gauti paslaugos.

Jeigu mes pažiūrėtume į Vokietiją arba Lenkiją, ten yra daugybė finansinių tarpininkų, todėl ta problema nėra tokia opi kaip pas mus – jeigu vienas tose šalyse įsikūręs bankas yra konservatyvesnis, kitas, galbūt, pažangesnis: turi geresnes prieigas prie šaltinių, technologijas, kurių pagalba gali stebėti klientą ar panašiai. Tad šalyse, kur yra daugiau finansų tarpininkų, yra paprasčiau“, – kalbėjo ji.

Dažnai kalbama, kad užsienio kapitalo įmonėms problemų kyla ir su terminais – esą, sąskaitą atsidaryti užtrunka ilgai.

„Kiekviena situacija yra labai individuali, o kliento pažinimo procedūrų terminai priklauso nuo banko ir kliento bendradarbiavimo. Jeigu abi pusės iškart randa bendrą kalbą, jeigu bankas išaiškina klientui, ko jam konkrečiai reikia, o klientas savo ruožtu neturi išankstinių nuostatų, nesistebi galiojančia tvarka ir operatyviai, greitai pateikia visą reikiamą informaciją, toks procesas gali užtrukti visai trumpai. Tačiau praktikoje pasitaiko atvejų, kai visa tai užtrunka ir kelis mėnesius“, – šį niuansą komentavo Lietuvos bankų asociacijos komunikacijos vadovė Valerija Kiguolienė.

Reikalavimai priklauso nuo šalies ir veiklos krypties

Pašnekovai taip pat pažymėjo, kad, kalbant apie pinigų plovimo prevenciją, šalys skirstomos pagal rizikingumą.

„Europos komisija tvarko tokį aukštesnės rizikos šalių sąrašą. Savaime suprantama, kad Europos Sąjungos šalys į šį sąrašą nepatenka. Taip pat nepatenka Baltarusija. Atitinkamai, jeigu subjektas ateina iš šalies, kuris nėra įvardytas kaip aukštesnės rizikos, jam bankas ar kitas finansinis tarpininkas, atidarantis sąskaitą, taiko šiek tiek paprastesnius reikalavimus.

Tačiau kalbant apie, pavyzdžiui, Ameriką arba kažkokią kitą šalį yra kiek sudėtingiau. Kartais atrodo, kad štai, subjektas ateina iš Amerikos, tačiau paaiškėja, kad jį valdo asmenys iš kitų, aukštesnės rizikos šalių. Negalima vienareikšmiškai sakyti, kad jeigu juridinis asmuo ateina iš JAV, tai savaime suteikia komforto jausmą – pirmiausia, reikėtų pasižiūrėti, kas už jo stovi, kas yra galutiniai naudos gavėjai, kas valdo juridinį asmenį ir spręsti, ar tai yra aukštesnės rizikos klientas, ar ne“, – kalbėjo Jekaterina Govina.

Jekaterina Govina

Tačiau, jos teigimu, ne viena šalis, iš kurios subjektas ateina, lemia tai, ar klientui bus taikomi švelnesni, ar griežtesni reikalavimai.

„Tai taip pat susiję su veiklos sritimi, kurioje įmonė sukasi. Jeigu mes kalbame apie labai aiškius, skaidrius verslo modelius, matyt, šalis nebus lemiantis faktorius bankui sprendžiant, ar megzti santykius. Tačiau jei mes kalbame apie kažkokias rizikingas veiklas, pavyzdžiui, kriptovaliutų verslą, bus lemiantis faktorius finansų įstaigai sprendžiant, ar reikia su juo dirbti, ar ne“, – aiškino pašnekovė.

Pagal G. Lauciaus, finansų rinkos dalyviai patys turi teisę rinktis, kokį rizikos tolerancijos lygį, politiką taikys.

„Jie gali nuspręsti, kad laikysis laisvesnio ar konservatyvesnio, griežtesnio požiūrio. Dėl to neretai iš užsienio klientų, ateinančių į Lietuvą, girdime, kad čia pradėti dalykinius santykius su bankais yra sudėtinga. Mano patarimas finansų sektoriui būtų toks – bankai ir jų administraciniai aparatai turi didinti kompetenciją, kad būtų viduje pakankamai ekspertizės, kad būtų galima įvertinti, ar iš tikrųjų ateinantis verslas turi pinigų plovimo riziką, o gal tai yra tiesiog sudėtingos struktūros juridinis asmuo. Svarbu artėti prie to, kad jie galėtų įvertinti, kur iš tiesų yra pinigų plovimo rizika, o kur – leidžiamos ir pateisinamos komercinės priežastys, tokios kaip turto apsauga ar mokesčių planavimas“, – teigė Gediminas Laucius.