„Atsakingo požiūrio“ diskusijoje dalyvavę specialistai teigė, kad, vis dėlto, tokios įmonės teigiamai praturtina šalies verslo kultūrą, o didžiausius trūkumus įžvelgia šiandieninėse sąlygose naujiems užsienio investuotojams ateiti į rinką.
Investicijos – ne tik pinigai, bet ir pavyzdinė verslo kultūra
Nors politikai dažnai nuogąstauja dėl per didelio švedų kapitalo, sutelkto Lietuvos bankuose, vyriausiasis „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis išskyrė šios situacijos privalumus.
„Kalbant apie priklausomybę nuo vienos valstybės, viską lemia, kokia tai valstybė. Jei tai yra šalis, kuri pagal vertybes, konkurencingumą, skaidrumą – viena pirmaujančių pasaulyje, ji visas tas vertybes perduoda kartu su investicijomis. Juk tos investicijos nėra tik pinigai, kapitalas ir žinios, tai – ir pavyzdinės vertybės“,– tikino ekonomistas.
Jam antrino ir „Tele2“ komunikacijos vadovas Andrius Baranauskas, teigęs, kad Lietuva turėtų imti pavyzdį iš didesnę patirtį ir aukštesnės kokybę turinčių rinkų, tokių kaip Švedija, o išmoktas pamokas pritaikyti savai verslo kultūrai.
„Nereikėtų galvoti, kad į Lietuvą perkėlus įmonės pavadinimą, perkelsime ir jos kultūrą. Jie ilgiau buvo laisvesni, todėl svarbu perimti gerąsias patirtis – švedų reiklumą skaidrumui, pagarbą įvairovei“, – laudoje kalbėjo A. Baranauskas.
N. Mačiulis pritarė, kad nors kultūra yra nacionalinio identiteto dalis, su ja ateina ir tam tikri veiklos principai: „Su švedų investicijomis atėjo ir kultūriniai įsitikinimai, kad negalima diskriminuoti pagal lytį, pažiūras, rasę – to, ko Lietuvoje seniau net nebuvo ir daugelis įmonių tik dabar pradeda apie tai kalbėti.“
Pagrindinė problema – priklausomi bankų filialai ir diskriminacija besiskolinantiems
Anot Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorės ir ekonomikos daktarės Birutės Teodoros Visokavičienės, užsienio kapitalo bankai patys iš savęs nėra problema, tačiau Lietuvoje jie turi tik savo filialus, o tai neleidžia savarankiškai jiems veikti.
„Jiems yra diktuojamos visos politinės gairės. Mes neturime visavertės pagalbos ekonomikai ir bankai sėja nelygybę, didina atskirtį. Taip ir yra, nes vienos sąlygos tenkinamos didelėms ir turtingoms kompanijoms, tuo tarpu smulkiam ir vidutiniam verslui, žmonėms, kyla daugiau sunkumų. Jei ir toliau tęsis tokia diskriminacija, proveržio ekonomikoje nebus“, – įsitikinusi B. Visokavičienė.
Vis dėlto, pasak N. Mačiulio, netiesa, kad sąlygos gyventojams – blogos.
„Visą banko paslaugų paketą galima gauti už mažiau nei eurą per mėnesį, būsto paskolos – pigiausios Baltijos šalyse jau daug metų. Nesusiformavo nekilnojamojo turto burbulai, ekonomika neperkaito. Šiemet matome švelniausią krizę Europos sąjungoje“, – teigė ekonomistas.
Įstatyminė bazė – nepalanki užsienio investuotojams
Nors užsienio investuotojai Lietuva susidomėjo dar prieš daugiau nei 20 metų, kai atgavus nepriklausomybę prasidėjo privatizacijos procesai, šiandien sąlygos naujiems investuotojams įeiti į rinką – sudėtingos.
„Banko sektoriui yra taikomas didesnis pelno mokestis nei kitiems sektoriams. Taip investuotojams siunčiama žinutė, kad šis sektorius yra kažkoks raupsuotas, apmokestinamas papildomais mokesčiais. Tai labiausiai ir trukdo pritraukti investuotojus“, – tikina N. Mačiulis.
Pasak B. Visokavičienės, naujas bankas didintų konkurenciją ir iš to laimėtų vartotojai, tačiau, pirmiausia, jam reikia sukurti palankias sąlygas.
„Jei mes norime investicijų dabar ir siekiame, kad jos pasitarnautų Lietuvos ekonomikai, iš pradžių reikia sudaryti lygias, vienodas ir atitinkančias jų verslo bei investavimo lygį sąlygas“, – įsitikinusi ekonomikos daktarė.
Pasak jos, tai, kad Lietuvoje yra keli Švedijos kapitalo bankai – nėra blogai, tačiau didesnė problema kyla, kai viena šalis užima visą rinką ir neleidžia įeiti kitoms.
N. Mačiulio teigimu, vis dėlto nereikėtų stebėtis, kad užsienio investicijų kapitale dominuoja Šiaurės šalys.
„Tai yra natūralus dėsnis, kitaip ir būti negalėtų. Šis regionas – tiek geografiškai, tiek kultūriškai artimesnis, todėl bijoti fakto, kad investuotojų iš šio regiono daugiausia, tikrai nereikėtų“, – kalbėjo N. Mačiulis.
