Apie tai „Atsakingo požiūrio“ diskusijoje kalbėjosi NT plėtros bendrovės „Galio Group“ valdybos pirmininkė Diana Dominienė, Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininkas Sakalas Gorodeckis, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Lukas Rekevičius ir vilnietis Justinas Vanagas, aktyviai besidomintis miesto gyvenimu.

Architektūrinis kūrinys – interesų santarvė

Pasak Lietuvos architektų rūmų pirmininko L. Rekevičiaus, NT vystytojai kartais į bendruomenių interesus gali ir neatsižvelgti, tačiau, jo nuomone, tokių atvejų pasitaiko retai. Siekiant išvystyti visiems naudingą architektūrinį projektą – privaloma visų interesantų santarvė.

„Aš įsivaizduoju, kad bet koks architektūrinis kūrinys yra austinė juosta, kuri susideda iš kelių gijų. Viena iš jų visada yra užsakovo norai ir planai uždirbti, kita – architekto ambicija ir paskutinė – bendruomenių lūkestis. Kad juosta gražiai susipintų – reikia atsižvelgti į visus“, – teigė L. Rekevičius.

Visgi, jei nutinka taip, kad bendruomenė ir NT vystytojai išgyvena konfliktą, pasak NT plėtros bendrovės „Galio Group“ valdybos pirmininkės D. Dominienės, tai savaime nėra blogas dalykas.


„Blogybė yra tada, kai konfliktas perauga į karą, kuris neveda į niekur. Šiandien vystant bet kokį jautresnį projektą, esi neišvengiamai priverstas vienaip ar kitaip pradėti dialogą su bendruomene. Aš manau, kad visi jo ir ieško. Bet kokiu atveju, visi projektai skirti žmonėms. Tad norisi, kad tai organiškai įsipaišytų į aplinką, jog žmonės nusipirkę butus ar ten dirbantys darbuotojai turėtų ryšį su bendruomene ir būtų patenkinti“, – kalbėjo D. Dominienė.

Bendruomenėms stinga išprusimo

Pastebima, kad kai kurių rajonų bendruomenės susiskaldžiusios, mat gyvena skirtingose rajono vietose ar priklauso kitokioms interesų grupėms. Tai, pasak Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininko S. Gorodeckio, – gyvo bendravimo stokos nuopelnas.

„Socialiniai tinklai daro atskirtį tarp žmonių. Daugelis dabar egzistuojančių bendruomenių kūrėsi tada, kai nebuvo socialinių tinklų, nes buvo reikalingas gyvas kontaktas. Urbanizaciniai karai lėmė, kad bendruomenės irgi pradėjo naudoti socialinius tinklus burbulo pūtimui, komunikacijai, viešinimui ir kitiems tikslams. Tik dalis bendruomenių tai daro sėkmingai ir tvarkingai bei efektyviai“, – teigė jis.

Pasak jo, toks susiskaldymas ir skirtingi lūkesčiai lemia nepakankamą bendruomenių atstovavimą ir neišpildomus siekius. Be to, jis pastebėjo, kad kai kuriems bendruomenininkams ir aktyvistams trūksta kompetencijų, kurios stabdo derybas su NT vystytojais ir neduoda sultingų vaisių.

Sakalas Gorodeckis

„Vis dėlto, susitarimas įvyksta tada, kai abi pusės pademonstruoja kompetencijas, galią, susėda už stalo ir susitaria. Svarbu kelti bendruomenių ir aktyvistų išprusimą ir tam yra organizuojami mokymai. Užupio bendruomenė yra unikali tuo, kad dalis žmonių yra tos srities specialistai“, – kalbėjo bendruomenių atstovas.

Aktyvistas vilnietis J. Vanagas taip pat antrino S. Gorodeckiui. Be to, jo teigimu, trumpalaikiai ir nedideli rajono projektai, kurių šiuo metu siekia kai kurios bendruomenės, neturi išliekamosios vertės. Vietoje to, reikalingi didelio masto projektai, už kuriuos turėtų būti atsakinga savivaldybė. Tokiu būdu bus paprasčiau įveiklinti vystytojus ir rasti kompromisą tarp dviejų konfliktuojančių pusių.

„Bendruomenės turėtų labiau suvokti, apie ką eina kalba. Pavyzdžiui, Žvėrynas turėtų prispausti Vilniaus savivaldybę, kad ji suprojektuotų visas gatves, taip išsprendžiant viso rajono problemas. Tada būtų galima įpareigoti vystytojus vis sutvarkyti kažkokį vietovės gabaliuką. Taip visa bendruomenė pajustų naudą. Vietoje to, dabar įrenginėjami maži laikini projektai, pavyzdžiui, aptvaras šunims vedžioti, kurio tuojau gali ir nelikti“, – apie bendruomenės sąmoningumą kalbėjo J. Vanagas.

Šantažuoja prisidengę bendruomenių vardu

Pasak D. Dominienės, konfliktų pavyksta išvengti prastai išvystytose teritorijose, nes visi suinteresuoti, kad kiekvienas rajonas išsivystytų arba atgimtų. Darniai funkcionuojančiose teritorijose, tokiose kaip Senamiestis, Užupis ar Žvėrynas – vyrauja aštresni dialogai.

„Ten egzistuoja gana stiprios bendruomenės ir išvengti bendravimo tikrai nepavyks, nes kiekvienas turi tam tikrus lūkesčius. Viskas klostosi labai gerai, kai lūkesčiai pagrįsti. O problemos kyla dėl dviejų dalykų: dėl bendruomenių nepamatuotų siekių ir dėl to, kad kai kurie asmenys, prisidengę bendruomenėmis, siekia ne bendruomenės intereso, o asmeninio tikslo“, – kalbėjo ji.

Asmenys, apsimetantys bendruomenių aktyvistais, neretai kreipiasi į vystytojus ir diktuoja savo sąlygas. Pasak D. Dominienės, tokie interesantai puikiai žinomi, o jų veikla veiksminga dėl to, kad kai kurie vystytojai pasiduoda šantažui.

Diana Dominienė

Jos teigimu, tokios situacijos pats baisiausia dalykas – tai diskredituoja bendruomenes, sukelia dirbtinius konfliktus, kurie sunkiai išsprendžiami.

„Yra profesionalų, kurie iš to užsidirbinėja – ateina, šantažuoja ir siūlo: „jeigu man parduosi butą už savikainą, aš tau nustosiu kenkti“. Vystytojai tikrai gali padaryti tokių žmonių sąrašą. Matyt, jeigu tas šantažas visada neveiktų, tokios profesijos nebūtų. Deja, kai kuriais atvejais tai suveikia“, – nuogąstavo moteris.

Lietuvos architektų rūmų pirmininkas L. Rekevičius atviravo, kad tokiose situacijose sunkioji projekto dalis tenka architektams. Čia jie turi atskirti, kur kalbama apie tikras tos vietos problemas, o kur egzistuoja minėtieji asmeniškumai.

„Konkreti vieta turi konkrečią problematiką – eismas, kuris gali būti per intensyvus ir gali reikėti jį mažinti, tikslas statyti papildomus šviesoforus, žalias zonas, pėsčiųjų srautai, kurie ten nusistovėję ir vystant projektą reikia juos išsaugoti arba kaip tik pakeisti taip, kad visiems tiktų, galų gale – šunų vedžiojimas. Tai yra tai bendruomenei ir tai vietai aktualios problemos.

Visas tas problemas reikėtų priimti kaip problematiką, tačiau yra kita grupė išsakomų lūkesčių ir jie yra labai asmeniški bei susiveda į savokas „man gražu“ arba „man negražu“, – kalbėjo architektas.

Aktyvistas J. Vanagas įsitikinęs: gyventojas, pirkdamas būstą, turi atsižvelgti į kelis kriterijus, kurie ateityje padės jam išvengti nemalonių situacijų.

„Visiems linkiu labai gerai apsvarstyti: ne tik apžiūrėti objektą, kaip jis atrodo, bet ir atsižvelgti į tai, kas yra vystytojas ir architektas. Po dešimties metų tie pastatai bus vertinami kitaip. Reikia įsivaizduoti, kaip tas objektas atrodys, tarkime, po dvidešimties metų ir kaip ten reikės gyventi, kai vieni žmonės numirs, kiti išsiskirs, o treti bankrutuos, pamirš savo automobilį parkavimosi vietoje ir jos nebeliks. Žmogus turi galvoti ir apie tai“, – kalbėjo jis.