Apie tai „Atsakingo požiūrio“ laidoje diskutavo Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso vadovas bei Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos atstovas Audrius Cuzanauskas, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos generalinis sekretorius Mečislavas Atroškevičius ir Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romavonskis.
Svarbiausia – derybos
Transporto sektorius – vienas didžiausių Lietuvoje bei vienas pirmaujančių Europoje. Tačiau, kartais nutinka taip, kad vidiniai darbuotojų ir darbdavių santykiai kelia keblumų, o pasitikėjimo stygius lemia ilgai besitęsiančias problemas.
Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos generalinis sekretorius M. Atroškevičius įsitikinęs, kad profesinės sąjungos verslams yra reikšmingos tiek, kiek valstybei valdžių atskyrimas. Tačiau, kol nėra vykdomas konstruktyvus dialogas, tol neįmanoma pasiekti efektyvių rezultatų.
„Tik susėdus prie stalo mes galime pasiekti kažkokius rezultatus. Pavyzdžiui, mes praėjusiais metais su viena iš profsąjungų pasirašėme sutartį ir tikrai sulaukiame kreipimųsi. 80 proc. skambučių ir darbinių ginčų pavyko suvaldyti pradinėje stadijoje ir užkirsti kelią kreipimuisi į valstybines inspekcijas. Aš manau, kad ateitis būtent ir yra bendravimas, kalbėjimas ir bendrų darbų atlikimas“, – kalbėjo M. Atroškevičius.
Pasak „Linavos“ generalinio sekretoriaus M. Atroškevičiaus, ne tik verslui reikalingos profesinės sąjungos, bet joms reikalingas verslas. Jo nuomone, profsąjungos, netekusios verslo, prarastų ir savo veiklą.
„Profsąjungoms naudinga turėti verslą. Pavyzdžiui, nuo praeitų metų lapkričio mėnesio nuo 79 tūkst. nubyrėjo 6 tūkst. vairuotojų. Liko tik 73 tūkst. vairuotojų. Jeigu verslas, kaip ir mūsų transporto sektorius, dabar yra dideliame pavojuje, jis iškeliaus į užsienį, o profsąjungos neturės savo narių ir nebus ko ginti“, – teigė jis.
Tobulėjimui vietos yra
Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso vadovas bei Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos atstovas A. Cuzanauskas įsitikinęs, kad mūsų institucijos neretai nepajėgia išspręsti problemų, kurias į Lietuvą atsiveža darbuotojai, atvykę iš trečiųjų šalių. Tad taip užkertamas kelias sėkmingam profsąjungų funkcionavimui.
„Transporto sektoriuje dirba apie 50 tūkst. asmenų iš trečiųjų šalių, o šiemet Lietuvoje numatyta arti 100 tūkst. leidimų tokiems darbuotojams atsivežti. Mes bendraujame su šiais piliečiais ir matome kalbos barjerą, Lietuvos darbo teisės neišmanymą. Iš Ukrainos, Baltarusijos, Tadžikistano ir Gruzijos atvažiuoja piliečiai susipažinę su vienokiomis teisėmis, bet dirba pagal kitokius susitarimus. Vyksta paraleliniai mokėjimai, kurių mes negalime atsekti“, – kalbėjo jis.
Taip pat A. Cuzanauskas pasakojo, kad neretai vyksta bendradarbiavimas su kitų šalių profesinėmis sąjungomis. Jeigu darbuotojai kitose šalyse patiria ginčus, įvykdomi nusikaltimai ir pažeidimai, profesinės sąjungos kreipiasi į tų šalių profesines sąjungas su prašymu tarpininkauti.
Tačiau, šioje vietoje Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos generalinis sekretorius M. Atroškevičius įžvelgia paradoksą – per daug idealizuojame užsienio partnerius.
„Net mūsų valdžia skirtingai žiūri į verslininką lietuvį ir verslininką užsienietį. Profsąjungos neklausia, kodėl užsienio kapitalo verslas nemoka tų pačių atlyginimų, kaip ir pas save. Jie puikiausiai čia jaučiasi. Jie gamina produktą, veža į ta pačią bendrą Europos rinką. Norėčiau, kad profesinės sąjungos galvotų apie savo Lietuvos gerbūvį – apie Lietuvos interesą. Mes turime būti savo šalies patriotais ir nežiūrėti ten, kur yra geriau. Jeigu verslui nebus sąlygų vykdyti verslo Lietuvoje – jis išsikels”, – A. Cuzanauskui replikavo jis.
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas A. Romavonskis antrino A. Cuzanauskui teigdamas, kad Lietuvoje egzistuoja daug skirtingų profesinių sąjungų, turinčių išsiskiriantį požiūrį apie tai, koks turėtų būti šių dviejų pusių santykis. Tačiau jis įsitikinęs – svarbiausia dialogas.
„Anksčiau darbdaviai priešindavosi profesinių sąjungų atsiradimui, tačiau XXI amžiuje išsivystė modernus požiūris, reikalaujantis bendravimo. Aš sakyčiau, kad mūsų socialinio dialogo lygis nacionaliniu lygmeniu paskutinius dvejus, trejus metus yra kosmiškai pasikeitęs. Gal tai susiję su kartų kaita ar pasitikėjimo atsiradimu. Dialogas yra privalomas ir turi vykti, tačiau abi pusės turi matyti naudą”, – kalbėjo jis.
Konkurencinė aplinka
Profesinės sąjungos susiduria ir su kitais sunkumais, kurie mažina jų veiklos konkurencingumą. Vienas iš jų – darbo taryba, kurią privalo įsteigti įmonės, turinčios daugiau nei 20 darbuotojų. Tačiau, A. Romavonskis įsitikinęs: konkurencija – sveikas dalykas.
„Iš profesinės pusės žinau, kad buvo jaučiama konkurencija. Tikiu, kad profesinės sąjungos irgi supranta, jog konkurencija yra tai, kas leidžia laikytis virš vandens lygio. Joms buvo palikti tam tikri išskirtiniai dalykai – kolektyvinės sutartys, streikai. Tačiau, darbo tarybų atsiradimas sujudino darbuotojus”, – kalbėjo jis.
A. Cuzanauskas atviravo, kad siekiant užtikrinti profesinių sąjungų konkurenciją ir efektyvumą, imamasi novatoriškų sprendimų.
„Patobulėjusios komunikacinės galimybės leidžia greičiau spręsti problemas. Mes skiriame ypatingą dėmesį šiam itin mobiliam sektoriui. Aš manau, kad mes pakankamai daug pajudėjome į priekį. Naudojame daug mobiliųjų aplikacijų, komunikacija veikia pilnai, problemų sprendimas taip pat. Be to, įstoti į profesinę sąjungą ir ginti darbuotojo interesus galima nuotoliniu būdu. Biurokratizmą mažiname tiek, kiek tik įmanoma”, – pabrėžė jis.
Be to, stengiamasi užtikrinti ir profesinių sąjungų atskaitingumą bei sąžiningumą, kuris nuolat tikrinamas valstybinių institucijų.
„Egzistuoja koordinacinė taryba, finansinės ataskaitos, vidiniai auditai. Jeigu yra vykdomi kažkokie europiniai projektai, puikiai žinome, kad iš Europos Sąjungos projektų negalima ir nėra galimybės pasipelnyti“, – pasakojo A. Cuzanauskas.
