Svarstomo įstatymo projekte Aplinkos ministerijos specialistai išdėstė visą vandens paslaugų sektoriaus valdymo reformos strategiją. Į Lietuvą atplaukia milžiniškos ES paramos lėšos, didžiausia jų dalis tenka aplinkos apsaugos problemoms spręsti.
Aplinkos ministerijos Komunalinio ūkio departamento direktorius Rimgaudas Špokas, komentuodamas prasidėjusius vandenvalos reformos procesus, pažymėjo, kad finansinės paramos negalima priimti ir vertinti vienareikšmiškai.
„Naudodami ES lėšas turime sustambinti vandens įmones, sustiprinti jų priežiūrą, pastatyti naujus įrenginius. Tai labai brangiai kainuojantis turtas, todėl mes turime užtikrinti tinkamą jo priežiūrą ir eksploataciją. Gavę paramą, vandens ūkį privalome pertvarkyti taip, kad įrenginiams susidėvėjus vėliau galėtume ir patys sukaupti pakankamai lėšų naujiems įsigyti. Kitaip tariant, norime, kad vandens paslaugų sektorius taptų ekonomiškai savarankiškas ir pajėgus ne tik šiandien vykdyti savo funkcijas, bet ir užtikrintų ilgalaikes kokybiškas paslaugas“, – kalbėjo R.Špokas.
Vandentiekio sistema bus centralizuota
Šiandien egzistuojanti „šlapia“ problema yra ta, kad vandens tiekėjai yra pernelyg smulkūs. Vandens ūkyje veikia masto ekonomija. Optimalią ir mažiausią kainą už vandenį mokėtume, jeigu vandens tiekėjas aptarnautų apie 400–500 tūkst. gyventojų.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ataskaitoje pastebima, kad tik didžiausios vandentiekio įmonės, per metus parduodančios per 2 mln. kub. m vandens, gali realizuoti vandenį už savikainą. Smulkiesiems tiekėjams paruošti geriamąjį vandenį, surinkti ir išvalyti nuotekas atsieina apie 60 proc. brangiau.
Dėl šių priežasčių minėtame įstatymo projekte didžiausias dėmesys skiriamas tam, kad vandentiekio sistema būtų centralizuota, o vandenvalos ir vandens teikimo paslaugos būtų prieinamos ir likusiems 30 proc. Lietuvos gyventojų, t. y. regionams, kaimui. Mitai apie gręžinius
Pasak R.Špoko, vandens tiekimas yra vadinamosios bendrojo intereso paslaugos ir, kad ir kur gyventų, kiekvienas pilietis turi jas gauti.
„Vandens sektoriuje – didžiausias atsilikimas. Antai elektra aprūpinama 99 proc. gyventojų, centralizuotai tiekiamu vandeniu – tik 66 proc. Likusi dalis vandenį ima iš individualių šulinių arba gręžinių, kurių priskaičiuojama apie 6000. Tokia padėtis neleistina.
Europos bendrija priėmė komunikatą dėl bendro intereso paslaugų teikimo – elektra, šiluma, vanduo, atliekų tvarkymas turi būti visuotini. Mūsų parengtame įstatymo projekte numatyta, kad savivaldybės parengs viešojo vandens tiekimo teritoriją, kurioje ši paslauga bus pasiūlyta visiems gyventojams.
Jeigu gatvelėje, kaime ar vienkiemyje bus atvesta geriamojo vandens ir nuotekų sistema, gyventojui bus draudžiama turėti savo gręžinį bei atliekų duobes. Šulinį išsikasti šeimininkas galės. Gręžiniams naudojamas požeminis vanduo yra nacionalinis turtas ir mes turime jį išsaugoti kitoms kartoms.
Todėl jei leisime juos eksploatuoti beatodairiškai, kaip dabar, sunku bus kontroliuoti ir jų naudojimą, ir vandens kokybę. Be to, svarbu suprasti, kad suskaičiavus gręžinio įrengimą, filtrus, siurblius ir visa kita, vieno kubinio metro vandens savikaina yra gerokai didesnė nei centralizuotai tiekiamo vandens“, – sklaidė mitus Aplinkos ministerijos departamento vadovas.
Jo teigimu, individualios vandens tiekimo sistemos eksploatavimas už centralizuotai siūlomas didelės įmonės paslaugas yra iki 5 kartų brangesnis. Vandentiekio bendrovės, turinčios per pusę milijono vartotojų, savikaina yra mažiausia. Tačiau iki šiol gręžiniai kai kur buvo vienintelė išeitis turėti vandenį, nes valdžia nesugebėjo pasirūpinti infrastruktūra.
Centralizuota vandentiekio sistema efektyviai sprendžia ir nuotekų surinkimo bei tvarkymo problemas. Prisijungimo prie bendros nuotekų sistemos gyventojai laukia kaip saulės patekėjimo, kad pagaliau išsivaduotų nuo rūpesčių atliekų duobėmis, kurias prižiūrėti gana sudėtinga ir tikrai nepigu.
„Tai tikrai gana rimta problema, – teigė pareigūnas. – Dažnai individualiuose namuose nuotekos kaupiamos į greta gręžinių esančius rezervuarus, kuriuose dėl taupumo, kad nereikėtų pernelyg dažnai siurbti (vienas seansas kainuoja apie 100 Lt), tiesiog pramušamas dugnas ir visa bjaurastis susigeria į gruntinius vandenis“.
Įstatymas nenumato naikinti esamų gręžinių, tačiau bus nustatyta prievolė vietos savivaldai aprūpinti arba pasiūlyti centralizuotą vandens tiekimo ir valymo paslaugą gyventojams. Pašnekovas patikino, kad tikrai nebus taip, jog dėl apribojimų žmogus negalės įsikurti ten, kur nori. Jeigu vieta nebus aprūpinta centralizuotu vandens tiekimu, gręžinys bus leistas.
Ar brangs vanduo?
Parengtoje vandens ūkio plėtros strategijoje numatoma, kad iki 2015 m. apie 95 proc. gyventojų turėtų būti suteiktos galimybės naudotis centralizuoto vandentiekio paslaugomis. Vamzdynai nebus tiesiami tik į atokiausius vienkiemius. Tačiau ten įrengtus gręžinius ateityje turėtų prižiūrėti ne gyventojai, o šios srities įmonės.
Ar brangs vanduo? „Klausimas kontroversiškas ir atsakyti į jį negalima vienu sakiniu, – teigė Aplinkos ministerijos pareigūnas. – Akivaizdu, kad kalbame apie 1 mln. gyventojų, kuriems bus pasiūlyta nauja paslauga. Ji ne pabrangs, o atsiras. Už tai reikės mokėti. Antra, dabartinis vandentvarkos ūkio turtas sudaro apie 3 mlrd. Lt. Po ES paramos jis sieks per 6 mlrd. Lt.
Todėl aišku, kad kapitalo didėjimas ir geresnės paslaugos turėtų padidinti savikainą. Kiek – priklausys nuo vidinio vandentvarkos ūkio persitvarkymo. Mažose vandens įmonėse didelę dalį paslaugų kainos sudaro darbuotojų atlyginimai. Jeigu bus persitvarkyta taip, kad sumažės darbuotojų, kainų kilimą bus galima gerokai sumažinti.
Kitas svarbus faktorius – paramos dydis. Jis neišlaužtas iš piršto. Suteikiant investiciją kokiam nors projektui nagrinėjama, ar kaina, kurią turės mokėti vartotojas įgyvendinus projektą, nesudarys daugiau kaip 4 proc. šeimos pajamų.
Mūsų šalies vandentvarkos situacija yra paradoksali tuo, kad daugiausia investicijų reikia tiems Lietuvos regionams, kur mažiausios pajamos, didžiausias nedarbas ir tarša. O kuo daugiau reikia investicijų, tuo labiau gali didėti kaina. Todėl vandens įmonių stambinimo modelis ir yra tam, kad amortizuotų kainų kilimą. Sujungus kaimo ir miesto vandens tvarkymo ūkius, tarifai pasiskirstytų“, –prognozavo R.Špokas.
Ekspertų nuomone, geriausia būtų, jei Lietuvoje liktų 3–5 vandentvarkos įmonės. Tada vanduo visoje šalyje kainuotų vienodai ir pigiausiai. Turint omenyje kitų šalių patirtį, įmonių stambinimo procesas paprastai vyksta 10–20 metų, todėl per pirmąjį etapą Lietuvoje tikimasi smulkiųjų vandens tiekėjų sumažinti nuo 700 iki 60 – kiekviena savivaldybė atstovaus savo interesams.
Paskui, susitarus apskritims, vandentvarkos ūkių turėtų likti 10. Kiekvienas vandens tiekėjas privalės turėti licenciją, kurioje bus pasakyta, kokia paslaugų kokybė turi būti, kaip nustatoma kaina.
Švarus vanduo į kiekvieną Lietuvos kampelį turėtų atitekėti iki 2015-ųjų.
