Lošimų namų ir žaidimų automatų savininkams gryno pelno lieka maždaug ketvirtadalis visų gautų pajamų, o investicijos į verslą yra minimalios. Žinoma, pelningas verslas yra gerai, tačiau niekam ne paslaptis, kad šis verslas neretai pažeidžia visuomenės interesą ir sukelia azartinę priklausomybę.
Ekspertai teigia, jog protingas balansas įmanomas tik tada, kai tokį verslą griežtai kontroliuoja valstybė ne vien per įstatymą, bet ir per veiksmingai veikiančias institucijas. Mūsų Azartinių lošimų priežiūros komisija į įvairiausius pažeidimus dažnai pasižiūri pro pirštus arba net pati sudaro sąlygas tiems pažeidimams.
Tam, kad galėtum įsteigti azartinių lošimų bendrovę, būtina turėti 4 mln. litų pradinį kapitalą. Tačiau vėliau licenciją gavusi bendrovė gali steigti neribotą lošimų namų skaičių, belieka tik pasirūpinti tinkamomis patalpomis. Kitaip sakant, kiekvieniems namams jau nebūtina rodyti tų 4 mln. įstatinio kapitalo. Įsigyjant įvairią lošimų įrangą, taikomos lengvatos, be to, nesudėtinga tai padaryti išsimokėtinai. Tai ir yra viena svarbiausių tokio spartaus šio verslo augimo priežasčių.
Lietuvoje azartinių lošimų ir įvairių loterijų verslas yra visiškai atiduotas į privačias rankas, todėl šių įstaigų priežiūra yra gana komplikuota.
Lošimo namai - kultūros įstaiga?
Pavyzdžiui, įstatyme aiškiai pasakyta, kur galima steigti lošimų namus. Praktika rodo, kad šioje srityje įstatymas nesunkiai apeinamas ar tiesiog į jį nekreipiama dėmesio. Štai Vilniuje, buvusiame „Pergalės” kino teatre, neseniai atidaryti lošimo namai „Nesė”. Įdomiausia, kad pats pastatas yra registruotas kaip kultūros objektas. Išties jame yra ir viešbutis, ir koncertų salė, tačiau kartu ir lošimų namai. Įstatymas draudžia lošimų namus atidaryti kultūros įstaigoje, tačiau Lošimų priežiūros komisija tokį leidimą suteikė balsų dauguma.
Kodėl patys lošimų namų savininkai atidaro tokias įstaigas kultūros objektuose? Pasirodo, į kultūrinius objektus galima leisti ir asmenis, jaunesnius nei 21 m., o jei tai būtų tik lošimų namai, reikėtų tikrinti pasus. To neslėpė ir patys bendrovės vadovai, kai priežiūros komisijoje buvo svarstoma, ar suteikti jiems licenciją, ar ne. Išties nuėjęs pasižvalgyti pamačiau ten ne vieną nepilnametį, karštligiškai bemaigantį lošimų automatų mygtukus. Žinovai sako, kad paprastai jų čia būna dauguma.
Azartinių lošimų įstatyme nėra reglamentuotas lažybų internetu klausimas. Šiuo metu lažybų internete reglamentavimo Seime ėmėsi parlamentaras Jonas Lionginas – būtent jis pateikė įstatymo pataisas. Tačiau to imtasi gerokai pavėluotai.
Niekam ne paslaptis, kad tokios lažybos pasauliniame tinkle, taip pat ir Lietuvoje administruojamuose portaluose, vyksta jau seniai. Lošimų priežiūros komisija pati leido tokias lažybas rengti prieš dvejus metus. Niekam ne paslaptis, kad jose gausiai dalyvauja paaugliai. Jiems įstatymas bent jau formaliai tokias pramogas riboja.
Taigi, kaip dažniausiai Lietuvoje ir nutinka, šiuo atveju įstatymas vėl vejasi tikrovę. Tik pastaroji yra sunkiai pavejama. Įstatymo dar nėra, o pats procesas vyksta.
Ką gi tokiais atvejais veikia Valstybinė lošimų priežiūros komisija? Kuo vadovaudamasi, kaip galima manyti, ji viršija savo įgaliojimus ir suteikia teises ten, kur nėra jokio teisinio reglamentavimo?
„Komisijoje yra šeši asmenys, – aiškina komisijos narys Petras Navikas. – Vieni asmenys joje griežtai paiso įstatymų, kiti – ne. Štai ir visa paslaptis. Įstatymas juk ir yra viešasis interesas. Tačiau, matyt, ne visiems tas interesas svarbus.”
Be to, ir pačios komisijos nuostatai leidžia maksimaliai apriboti kokios nors griežtesnės kontrolės tikimybę. Tarkime, balsuojant dėl licencijos suteikimo visai pakanka, jog susirinktų keturi komisijos nariai (tuomet posėdis yra teisėtas), iš kurių du balsuos „už”. Jei tarp šių dviejų bus ir komisijos pirmininkas, sprendimas bus priimtas interesanto naudai.
Leidžiama viskas, kas nedraudžiama?
Pažeidėjai ir pernelyg liberaliai nusiteikę komisijos nariai paprastai savo veiksmus ar sprendimus motyvuoja tuo, kad jei įstatyme neparašyta, jog kažko negalima, vadinasi, visa tai leidžiama.
Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktorius Kęstutis Virketis, dar praėjusiais metais nagrinėjęs azartinių lošimų organizavimo peripetijas, kategoriškai su tokiu požiūriu nesutinka: „Reikėtų atkreipti dėmesį, kad lošimams ar lažyboms negalioja bendrasis civilinės teisės principas „leidžiama viskas, kas nedraudžiama”. Šiuo atveju galioja priešingas principas – „leidžiama tik tai, kas aiškiai numatyta įstatyme”.
Įstatyme nenumatytos ir gausios skatinamosios priemonės, kurios taikomos visose lošimo įstaigose, t.y. įvairiausi prizai, konkursai, turnyrai. Kitaip sakant, viskas, kas gali padėti „prisirišti” potencialų lošėją.
Jau penkti metai, kai Lietuvoje legalizuoti azartiniai lošimai. Kaip rodo minėti pavyzdžiai, verslininkai puikiausiai apčiuopė visas lošimų priežiūros silpnybes – pradedant įstatymu, baigiant kai kurių Priežiūros komisijos narių neprincipingumu.
Logiškai mąstant, ne vienas Priežiūros komisijos narys gali būti tiesiogiai priklausomas nuo azartinių lošimų namų savininkų interesų. Kol kas niekas to net nesiima įrodyti, tuo tarpu akivaizdžiai nukenčia visuomenės interesas.
Kaip teigė jau minėtas komisijos narys P.Navikas, į išvardytus pažeidimus jis mėgino atkreipti ir Vyriausybės dėmesį: „Mūsų komisijos steigėja yra Vyriausybė, todėl aš ir kreipiausi į ją, nurodydamas visus šiuos pažeidimus. Praėjo jau du mėnesiai. Atsakymo nėra, jokios reakcijos. Matyt, premjero šis raštas dar nepasiekė”.
Be minėtos komisijos, mūsų valstybėje veikia dar ir kitos priežiūros institucijos. Pavyzdžiui, Valstybės kontrolė arba Finansų ministerijos auditoriai. Bet ir jie netikrina sprendimų priėmimo aplinkybių bei motyvų. Yra ir STT. Tačiau jai reikalingas nusikaltimo precedentas, konkretus kyšio gavėjas bei davėjas. Todėl faktiškai nebelieka kam užtikrinti visuomenės intereso bei, atrodytų, kiekvienai valstybei privalomo dalyko – įstatymo vykdymo.
Naujausiame "Atgimimo" numeryje taip pat skaitykite:
Lietuva ant Šengeno svarstyklių: negavom euro, negausim ir Šengeno erdvės?
Interviu su Pilies gatvės papuošalų prekeiviu: į Lietuvą - matrioškų
Opozicija nenori valdžios, nes gaili prarasti reitingus
