Ką apie šį pasiūlymą mano darbdaviai, o ką profesinės sąjungos? Apie tai Žinių Radijo laidoje „Aktualusis interviu“ diskutuoja Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė ir Lietuvos darbdavių konfederacijos pirmininkas Danas Arlauskas.
„Iš tikrųjų, sutikčiau su ta mintimi peržiūrėti dabar naudojamą tvarką, jeigu jos rezultatas būtų susijęs su tuo, kad visi siektume bendro tikslo – pagerinti darbuotojų esamą dabar padėtį. Tačiau, reikia pripažinti, kad įvairūs pasiūlymai susiveda į tai, kad darbdavių yra vienintelis tikslas – atimti paskutinį eurą iš darbuotojo ir sutaupyti darbuotojų sąskaita.
Šiandien tvarka, kurią mes turime ir pagal kurią skaičiuojame atostoginius, kuomet imame paskutinius tris mėnesius, vedame vidurkį ir ta vidurkį pritaikome darbuotojo atostogų dienų skaičiui – tai yra pakankamai gera, logiška, daug metų veikianti tvarka ir pagrindo keisti esamą tvarką tikrai nėra, ir kol kas kažkokio rimtų argumentų dėl to tikrai neišgirdau“, – teigia I. Ruginienė.
Lietuvos darbdavių konfederacijos pirmininkas kategoriškai nevertintų, kad nauja tvarka būtų naudinga tik darbdaviams, anot jo, galimi skirtingi variantai.
„Prie vienos situacijos, skaičiuojant per dvylika mėnesių arba tris mėnesius, taip gali susiklostyti situacija, kad niekada nepataikysi, kada darbdaviams naudinga ar kada darbuotojams naudinga. Tiesiog, sakykime, dvylikos mėnesių skaičiavimas – jis yra teisingesnis, jis yra paremtas užsienio šalių patirtimi“, – mintimis dalinasi D. Arlauskas.
D. Arlausko teigimu, toks skaičiavimas yra taikomas, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Pasak jo, skaičiavimo variantų yra ir daugiau, tačiau sunku nuspręsti, kuris iš jų yra geriausias ir kam kuris variantas yra naudingesnis. Būtent siūlomas dvylikos mėnesių skaičiavimas, D. Arlausko teigimu, yra prasmingesnis ir dėl pačių darbuotojų patogumo.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė I. Ruginienė yra išrinkta ir Europos profesinių sąjungų konfederacijos viceprezidente. Jos teigimu, vienintelė nauda, kurią gauname išeidami atostogų – tai kokybiškas poilsis.
„Niekas tikrai iš darbuotojų tarpo neskaičiuoja kiekvienos dienos, kad jiems apsimokėtų finansiškai išeiti atostogų ar neapsimokėtų. Tai galime mes kartu paskaičiuoti. Tai jeigu mes kalbame apie atostoginių skaičiavimą ir jų dydžio priklausomumą nuo darbo dienų dydžio kalendorinio mėnesio, kas turi tikrai įtakos ir kiekvienas mėnesis turi skirtingas dienas, tai, iš tiesų, maksimaliai darbuotojas gali išlošti apie 20 eurų, bet čia tokie išskirtiniai atvejai.
Ar tai yra tikrai tas pasipinigavimas, dėl kurio reikia keisti sistemą? Tikrai nemanau“, – teigia I. Ruginienė.
„Nepamirškime ir apie vyraujančia atostogų suteikimo tvarką, kuomet metų pradžioje visi kolektyvai susėda ir sudaro atostogų grafikus, suderina atostogų laiką. Tokių kolektyvų, kurie ima bet kada, bet kaip, jei taip leidžia darbdavys – jau tikrai yra vienetai. Tai apie kokį mes piktnaudžiavimą kalbame? Apie kokį pasipinigavimą ir teisingą sistemą?
Šiai dienai galiojanti sistema yra ir kitose Europos Sąjungos šalyse, ir problemų su ja, tiek skaičiuojant buhalteriams, tiek patiems darbuotojams nekyla. Na, darbdaviams galbūt kyla tam tikri klausimai, nes darbdavys visada norės mokėti mažiau, bet, teisingumo prasme, sistema yra gera ir išradinėti dviračio tikrai nereikėtų. Reikia nustoti ieškoti sistemų pakeitimų tam, kad įteisinti savo norą mokėti darbuotojams mažiau“, – prideda ji.
Lietuvos darbdavių konfederacijos pirmininkas D. Arlauskas teigia, jog nenuostabu, kad Lietuva bando sekti kitų šalių pavyzdžiu.
„Mes visada žavėjomės skandinavų verslo kultūra, santykių kultūra, tai mes ir stengiamės tai, kas yra gerai, iš skandinavų perimti. Aš suprantu, kad statybininkų asociacija, matyt, išnagrinėjusi ir matydama, kad toks skaičiavimas yra geresnis, teisingesnis – jie ir pasiūlė tą skandinavų metodą“, – aiškina jis.
Anot D. Arlausko, I. Ruginienės minėtas kolektyvų išankstinis susitarimas dėl atostogų – taikomas tikrai ne visur.
„Praktikoje būna labai daug atvejų tokių, kad darbuotojas nori žiemą, po to jau žiemą ne, nes jis gavo gerą kelialapį vasarą arba atvirkščiai. Tas procesas, iš tikrųjų, yra labai dinamiškas. Tarybiniais metais ten buvo labai kalta geležimis, visi žinodavo kas, kada eina jau metų pradžioje.
Dabar aš nelabai įsivaizduoju, kad Lietuvoje dar yra tokių užsilikusių rudimentų iš tarybinės sistemos, kad taip jau kiekvienas žino savo vietą nuo metų pradžios. Procesas vyksta visiškai kitaip, mes gyvename visiškai kitoje erdvėje ir santykis su darbuotojais, iš tikrųjų, labai stipriai pakito nuo tų neatmenamų laikų“, – teigia pašnekovas.
Jis taip pat sutinka su mintimi, kad pasipelnyti darbuotojai tikrai nesiekia.
„Aš nenorėčiau sutikti ir kaltinti darbuotojų, kad jie ten žiūri dėl 20 eurų ir jie būtinai išeis tada, kada naudinga. Aš kalbu apie tai, kad gali būti ir šeimoje įvairiausių atvejų. Šeima, pirmiausia, žiūri bendru interesu, o ne vieno darbuotojo. Jie nori jaustis komfortiškai ir išeiti į atostogas tada, kada tai labai prasminga visai šeimai.
Aš labai abejoju, gal aš kažko nesuprantu, gal kažko nežinau, bet iš mano aplinkos, iš mano praktikos, aš irgi kolektyvam vadovavau ir aš žinojau, mačiau, kada žmonės nori atostogauti. Pirmiausia, jie žiūrėdavo, kad jiems tuo metu patogiausia, o ne dėl to, kad ten dešimt, dvidešimt ar trisdešimt eurų daugiau. Per metus tai nėra tokie dideli pinigai, kad dėl to reikėtų labai manipuliuoti išeiti tada, kada tu gautum tuos pinigus“, – aiškina D. Arlauskas.
Problema ne atostoginiai, o pačios dienos
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė I. Ruginienė teigia, kad būtent didžiausia problema, kalbant apie atostogas, yra jas gauti.
„Čia yra tai, apie ką mes kartais nutylime ir apie ką nešnekame. Ne kažkokie finansiniai išskaičiavimai, bet tai, kad darbuotojui susiderėti su darbdaviu ir gauti atostogas – kartais būna pakankamai sunku.
Darbdavys turi savo planą, ypatingai, jeigu tai yra gamybinė įmonė, tai darbdaviui vieni pelningesni, kiti ne tiek pelningi sezonai. Darbdavys dirba pagal savo planą, tuo tarpu žmogus turi ne tik darbdavio planą ir darbo vietą, bet, lygiai taip pat, jis turi šeimą ir šeimyninius santykius. Atostogos, dažnu atveju, yra pasibuvimas su šeima, atostogavimas kartu su šeima ir suderinti būtent atostogas, kad visa šeima galėtų pabūti kartu yra sunku, nes darbdaviui visą laiką yra nepalankus momentas“, – aiškina ji.
„Iš praktikos galiu pasakyti. Pas mus visai neseniai buvo toks paklausimas, kuris mane tiesiog nubloškė atgal, kuomet darbdavys sugalvojo tokią sistemą, kad jis nurodys, kada darbuotojas turi išeiti atostogų. Va jis sugalvojo, kad ten sausio, berods, ir rugpjūčio mėnesiai yra tie, kada darbo tiek daug nėra, būtent jo procese, tai jis visam kolektyvui nurodė, kad dabar, brangieji, jūs atostogausite tik arba sausį, arba rugpjūčio mėnesį. Tai yra visiškai neteisėtas veiksmas ir tu negali žmogui nurodyti, kada jis turi atostogauti. Atostogos yra suteikiamos susitarimo principu ir darbuotojo prašymu. Tai yra labai, labai svarbus faktas“, – pasakoja I. Ruginienė.
Paklaustas, kaip į tokią situaciją reaguoja Lietuvos darbdavių konfederacijos pirmininkas D. Arlauskas, pašnekovas nevengia kritikos.
„Gerbiama kolegė Inga operuoja dešimties metų senumo kažkokiais pavyzdžiais ir vienetiniais pavyzdžiais. Ekonomikos situacija visiškai radikaliai pasikeitusi, niekas nedirba pagal ilgalaikius planus. Jeigu yra užsakymai, tai priima vienam mėnesiui, gal pusei metų ir tada įmonei tenka prisiderinti prie užsakovų. Įmonės vadovų problema, iš tikrųjų, yra susitarti su darbuotojais, kad štai, gerbiamieji, mes turime užsakymą, mes turime padaryti per tris mėnesius. Ar jūs sutinkate? Absoliuti dauguma darbuotojų supranta būtent reikalingumą ir, iš tikrųjų, labai laisvanoriškai ir sutinka, kad tuo metu suplanuotas atostogas galbūt reikia praleisti vien dėl būtent įmonės interesų“, – teigia jis.
Tačiau ar tai nėra savotiškas spaudimas darbuotojams? Pašnekovės I. Ruginienės teigimu, tokiomis situacijomis darbuotojai spaudimą tikrai jaučia. Jie bijo prarasti darbą, todėl susitaiko su įmonės interesais.
„Ilgalaike prasme, tu matai, kad kaupiasi pas žmogų atostogos, jėgos atlikti darbo funkcijas senka ir ką turime? Po kiek metų turime sveikatos problemas ir jau žmogų, kuris negali dirbti savo to kasdieninio darbo“, – teigia ji.
