Su Gediminu susitinkame Prienuose, vienoje jo parduotuvių. Joje vos įėjus galima justi medaus, bičių vaško kvapą. Už prekystalio stovinti pardavėja juokiasi, kad jie patys prie jo jau pripratę ir nė nebejaučia.
Kol laukiame šeimininko, apžiūrime prekes. Lentynose – nuo įvairiausių žvakių ir saldumynų, iki sudėtingos technikos, kurios neužsiimantis bitininkyste, ko gero, net nesupras. Pečius atsistoję traukome ir mes.
Atvykęs Gediminas praveda trumpą ekskursiją ir mus vedasi nuošaliau, į lauko salę. Ten vyras aprodo vieną kitą bitininkystei skirtą jo paties gamintą aparatą, o vėliau pasirėmęs į vieną iš jų pasakoja, kad šis verslas prasidėjęs nuo įdomios minties.
„Aš buvau tikybos mokytojas ir pamenu, kaip buvo paskutinės rugpjūčio dienos. Mano barzda tuo metu buvo didžiulė ir prieš mokslo metų pradžią reikėjo nueiti į kirpyklą. Rankose tuo metu turėjau 50 „vagnorkių“, tai tuo metu buvo visi mūsų šeimos pinigai, o lygiai tiek kainavo ir kirpimas.
Bet pagalvojau, Viešpatie, negi aš, būdamas inžinieriumi, baigęs mokslus raudonu diplomu, neturėsiu už ką apsikirpti?“, – atsimena jis.
Po poros savaičių jis teigė sutikęs buvusio kolegos žmoną ir pasiūlęs jam perduoti, kad pažįstamui savo atidarytoje lentpjūvėje reikėtų gaminti avilius, tai būtų geras verslas, tačiau, galiausiai, susiklostė taip, kad vyrai projekto ėmėsi kartu.
„Išsinuomojome garažą Prienų pakraštyje. Pirmą avilį pagaminau prieš maždaug 29 metus, gegužę. Jis buvo padarytas su mintimi, kad reikia parduoti ir pradėti savo verslą“, – sako jis ir iki šiol atsimena, kas nupirko patį pirmąjį.
Gediminas neslepia, kad pradžia buvo sunki. Žmonių perkamoji galia buvo itin maža, o ir rinka buvusi tokia, kad tuo metu joje naudotų avilių buvo itin daug.
„Nepaisant to, kai kam norėjosi naujo, judėjimas buvo, bet tuo pačiu metu mes dar gaminome ir duris, stiklindavome balkonus“, – sako verslininkas.
Einant laikui verslas išaugo, tačiau tekę susidurti ir su nelaimingais atsitikimais.
„Mane buvo užpuolę banditai, aš tą dieną turėjau mokėti algas, o jie paėmė pinigus, mane surišo su laidu. Viskas atrodė lyg filme. Tai buvo reketas. Tokie laikai buvo. Tai buvo gal 2 tūkst. litų“, – atsimena jis ir sako, kad vėliau įmonėje, dirbtuvėse, buvo kilęs ir gaisras.
Nors sunkių momentų būta, verslas atsigavo. Jis sako, kad tuo metu rinkoje trūko kone visko, todėl iš pradžių bitininkystės reikmenis jis pirkdavo pas konkurentus ir juos pas save perparduodavo, vėliau produkciją veždavo iš Lenkijos, kol, galiausiai, gamyba pradėjo užsiimti ir pats.
„Savo parduotuvę atidarėme 2001 metais, kovą. Tuo metu mūsų asortimentas buvo didžiausias Lietuvoje“, – sako jis.
Gediminas aiškina, kad šalių ratas, iš kurių jie importuodavo prekes, laikui bėgant plėtėsi. Šiandien jis nė nebežinantis tikslaus jų skaičiaus.
„Šiuo metu vežamės iš visos Europos, Amerikos, Kinijos, Pakistano“, – vardija jis.
Pati įmonė ir toliau užsiima gamyba. Verslininkas rodo į vieną iš produktų ir pasakoja, kad nors šis atrodo kaip šaldytuvas, ten yra žiedadulkių, bičių duonelės džiovykla.
„Pagalvojau, kad reikia tokio produkto. Dėl šaldytuvo dėžės susitariau su Alytaus „Snaige“ ir iš jų iki šios dienos perkame šaldytuvo „spintą“. Ją pritaikėme ir išėjo džiovykla“, – giriasi jis.
Taip pat įmonė gamina žvakes, bičių duonos kūlimo mašinas, kurias sukonstravo mintį pasiskolinęs iš paprasčiausios bulvių tarkavimo mašinos.
„Mes pristatę šią mašiną laimėjome ir į Lietuvą parvežėme aukso medalį“, – sako Gediminas ir tikina, kad ji populiari ir šiandien ir buvo bei yra eksportuojama nuo Naujosios Zelandijos iki Čilės ir Peru.
Šiuo metu įmonėje, kaip skaičiuoja, dirba apie 30 darbuotojų. Pusė – gamyboje, likę – užsiima prekyba.
„Šiandien pas mus po stogu yra maždaug 4 tūkst. kv.m. su sandėliais. O parduotuvę čia turime tik vieną, tačiau turime daugiau nei tris dešimtis partnerių, kurie iš mūsų perka prekes“, – sako verslininkas.
Tiesa, bitininkystės reikmenų verslas – sezoninis. Jis aiškina, kad daugiausia darbo būna maždaug keturis mėnesius, o visi likę, kaip teigia, „į minusą“.
Gediminas sakosi šiandien ir pats turintis 20-30 bičių šeimų.
„Skaičius svyruoja“, – sako jis bei tikina, kad tai sunkus tiek fizinis, tiek intelektinis darbas.
„Reikia žinių, reikia supratimo, fizinės jėgos. Viskas yra keliama rankomis“, – sako verslininkas.
