„Mūsų apžvalga, kurią mes padarėme susitikimuose su įmonių darbuotojais ir su įmonių vadovais, parodo, kad šiuo metu kai kurios įmonės atleidžia darbuotojus. Pavyzdžiui, turime tokį pavyzdį, kad Kėdainiuose viena įmonė jau atleido 50 darbuotojų, nes, ko gero, galvoja apie strategiją. Tai yra tarptautinio kapitalo įmonė – jie, tikriausiai, mato jau strategiškai, kad negalės tiek darbuotojų išlaikyti.
Kitos įmonės taiko kitas priemones kol kas, nes tikisi, kad išgyvens. Sumažėjo užsakovų ir dėl to jie išleidžia darbuotojus eilinių atostogų, nes turi sukaupę, tada taiko prastovas, rotuoja darbuotojus – vieni dirba dvi savaites, kiti ilsisi, tada kiti ateina dvi savaites. Vienu žodžiu, bando rasti išeitis“, – Delfi TV laidoje „Piniginiai reikalai“ pasakojo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė.
Pašnekovė kelia klausimą, kas įvyks su darbuotojais tuomet, kai bus išnaudotos sukauptos atostogų dienos, lėšos prastovoms, o užsakymų vis dar nebus.
„Jeigu nebus kažkokios kitos priemonės taikomos, tai tada reikės, ko gero, atleidinėti daug daugiau darbuotojų, o mes tada matome kitą problemą – ką tada darys tie darbuotojai? Vieni eis į Užimtumo tarnybą, o kiti tiesiog ieškos darbo kitur. Tai mes tiesiog bijome, kad atsiras dar viena banga darbuotojų, kurie turės tiesiog išvykti iš Lietuvos, pragyvenimo šaltinių paieškoms“, – aiškino ji.
Kaip įvardijama, didžiausios problemos yra baldų gamybos ir tekstilės sektoriuose. Kokios taktikos imamasi dėl darbuotojų priklauso nuo konkrečios įmonės, tačiau atleidimų daugiausia būta baldų gamybos versle.
„Siuvimo įmonės kol kas taiko būtent keturių dienų darbo savaitę, tą rotavimą, tas atostogas, kur neišnaudoję dar žmonės, bet mes tiesiog bijome. Mes panagrinėjome tas įmones, kurios yra profesinės sąjungos, tai aš negaliu pasakyti apie visą sektorių, bet tos tendencijos tokios liūdnokos“, – pridėjo K. Krupavičienė.
Bankrotų nemato, jaučia darbuotojų trūkumą
Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos direktorė Asta Tumaitytė laidoje komentavo, kad panikos kol kas tikrai nėra. Versle egzistuoja svyravimai, pusmetiniai ciklai. Aprangos ir tekstilės įmonės dar praeitais metais stebėjo užsakymų mažėjimo tendenciją. Ji prideda, kad šis sektorius apskritai dar nėra visiškai atsigavęs po koronaviruso pandemijos.
Anot A. Tumaitytės, žmonės ilgą laiką jautė baimę, kaip jiems pavyks išsilaikyti tiek pandemijos, tiek žiemos laikotarpiu, kada energetinių išteklių kainos smarkiai kilo.
„Normalu – įmonės tą jautė, matė ir tam ruošėsi. Taip, tikrai turime apmažėjusį užsakymų srautą. Įmonės susiduria šitoj vietoj su šiokiais tokiais nesklandumais“, – teigė ji.
Pašnekovės teigimu, užsakymų apkrova priklauso nuo to, koks yra klientų segmentas ir kaip įmonė yra susidėliojusi užsakymų suvaldymą bei kaip jie yra diversifikuojami.
„Mes visada sakome, kad mūsų tekstilės ir aprangos pramonė yra tokia įvairi, kad mes stengiame nekišti ant vieno kurpalio ir procentaliai sakyti, nes yra įmonės, kurios to visiškai nejaučia ir jų užsakymai auga, nes tai priklauso nuo jų klientų bazės, nuo to, kokiam profilyje dirba klientai.
Žinoma, įmonės, kurios turi tik kontraktinę gamybą, tai reiškia, kur gamina tik griežtai pagal užsakymus, neturi ilgalaikių partnerysčių – jos tai jaučia labiau. Taip pat tekstilininkai šiek tiek labiau jaučia, nes apskirtai visas pasaulinis vartojimas tekstilės ir aprangos yra sumažėjęs.
Bet pasakyti taip, kad visa tekstilės ir aprangos pramonė jaučia labai stiprų kritimą – mes kol kas dar negalime. Gresiančių bankrotų taip pat nematome, taip pat darbuotojų trūkumas yra didelis pramonėje. Tiek specialistų, tiek žemesnės kvalifikacijos darbuotojų yra didžiulis trūkumas ir tais atvejais, kai atsirastų atleidimai, žinoma, tie darbuotojai būtų sugeriami į kitas įmones, kurios turi tuos užsakymus ir kyla. Tai šitoj vietoj rinka visada susibalansuoja“, – aiškino A. Tumaitytė bei prideda, kad jei ir būtų šokas dėl daugiau atleistų darbuotojų, tai netaptų krize dėl jų trūkumo.
Pašnekovė paantrino, kad įmonės stengiasi išlaikyti darbuotojus, dėl to leidžia juos į atostogas, kartais ir avansu, organizuoja darbą pamainomis.
Ar sunkiausias laikotarpis laukia rudenį?
Iš Lietuvos pramoninkų konfederacijos girdėti, kad dar situacija nėra pati blogiausia, tačiau su nerimu laukiama rudens.
„To nerimo tikrai yra, kadangi tai, kad yra užsakymas – nereiškia, kad jis nebus sumažinamas arba koreguojamas. Tai tas nerimas, žinoma, yra, nes mes, kaip ir visi kiti sektoriai, kaip ir visa kita pramonė jaučiame, tame pačiame cikle gyvename. Lygiai taip pat, kas su energetika vyks, kas apskritai pasaulinėse rinkose nutiks – įmonės nerimauja ir jaučia net ir iš tų pačių klientų netikrumą, vengimą šiek tiek įsipareigoti didesniems kiekiams ir panašiai. Tai nereiškia, kad tų užsakymų nebus, tiesiog mes nesame tokie tikri tuo, ką mes gausime“, – aiškino A. Tumaitytė.
Nors nerimas yra, A. Tumaitytės teigimu, baisių pavojaus varpų dar nėra girdima. K. Krupavičienės teigimu, vilties, kad situacija keisis į geresnę pusę, yra.
„Dėl to, kad kilo banko palūkanos, žmonės negalėjo skolintis pinigų, krito perkamoji galia užsienyje. Ir šiaip, kai kalbėjau su vadovais, tai jie sako, kad užsienis tiesiog sumažino savo pirkimus ir baldų, ir tekstilės dėl energetinės krizės. Visi galvojo, kaip išgyvensime žiemą, nes reikės daug mokėti už šildymą. Tai dėl to buvo toks susilaikymas nuo pirkimų. Galbūt dabar žmonės pamatė, kad išgyvenom žiemą, ne taip brangiai kainuoja, dujų santaupų Europos Sąjunga turi – tai gal ta vėl perkamoji užaugs ir mes galėsime atsigauti? Tokios vilties visi turi“, – teigė ji.
Ekonomistai dabartinę situaciją apibūdina kaip recesiją, kurią pajus ne didžioji dalis gyventojų. Tačiau K. Krupavičienė nesutinka, kad problema palies tik labiausiai nukentėjusių sektorių darbuotojus.
„Jeigu, pavyzdžiui, siuvimo fabrike vienam ar kitam dirba 300–400 žmonių, jie negaus atlyginimų, reiškia, jie nevažiuos į Palangą, neis į kavines, nepirks daug parduotuvėje. Automatiškai tada pasijaučia ir kitiems sektoriams, nes mes esame ir vidaus vartotojai“, – aiškino ji.
Būtent dėl šių priežasčių, anot K. Krupavičienės, negalima sakyti, kad problemas pajus tik vieni ar kiti. Tai – apims visus verslo sektorius.
Siūlymus dėl pagalbos pateikė valdžiai
K. Krupavičienė laidoje įvardijo, kad su siūlymais jau buvo kreiptasi į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją. Anot jos, siūlyta verslui padėti bent dalinai apmokėti prastovas. Taip, kaip buvo per pandemiją. O taip pat skirti pinigų mokymams, kad darbuotojai būtų apmokyti imtis kelių skirtingų darbų įmonėse. Kaip tvirtina, lėšoms būtų galima panaudoti garantinį fondą.
„Ekonomikos ministerija sako, kad yra įvairūs fondai, kur įmonės gali kreiptis, gali skolintis, gali rašyti tam tikras paraiškas, daryti tam tikras investicijas, bet tai yra ilgalaikė strategija. (...) Kol tu teiksi paraišką į fondą, tai reiškia, tu turi parengti paraišką, tada tavo paraiška yra vertinama, tada bus priimtas sprendimas, ar tau skirs lėšas, ar neskirs. Čia yra ilgas procesas, o pagalbos reikia čia ir dabar“, – aiškino K. Krupavičienė.
Ar šie pasiūlymai būtų tai, kas atlieptų ir Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos narių poreikius?
„Niekada turbūt neišgirsite, kad verslas atsisakys pagalbos. Visi žinome, kad skęstančių gelbėjimas yra jų pačių reikalas, bet mes tikimės, nes mes įdarbiname gana nemažą kiekį jautrių visuomenės grupių: moterų, vyresnių asmenų ir to sektoriaus įmonių užsidarymas arba susitraukimas lemtų tų žmonių paleidimą į vienokio ar kitokio ilgumo darbo paieškos rinką. Tai reiškia, kad tos priemonės, bet kokiu atveju, būtų sveikintinos ir verslas visada palaiko priemonių inicijavimą“, – dalinosi A. Tumaitytė.
Ji priduria, kad kartais skelbiamos pagalbos priemonės būna veikiau žodinės nei realios: paskoloms imti iš siūlomų fondų taikomi kriterijai, kuriuos atitinka tikrai ne kiekvieną įmonė. A. Tumaitytė pritaria, kad pagalba yra reikalinga čia ir dabar, ir ji turi būti prieinama visoms įmonėms.
