„Aš manau, kad praktikoje pilnai galima tai padaryti, tačiau ar tai atitinka principus ir visus įstatymų reguliavimus, kuriuos mes turime? Iš vienos pusės, žinoma, kad galima susitarti su darbdaviu, kad aš dirbsiu keturias dienas, bet, tokiu atveju, formaliai tai reikėtų forminti per etato mažinimą. Tai reiškia, kad ant popieriaus arba darbo sutartyje aš dirbčiau nebe pilną etatą, o, pavyzdžiui 0,8.
Kodėl tai yra svarbu? Nors formaliai tu pilną savo darbą ir dirbi keturias dienas, žmogui mažėja tada socialinės garantijos, dėl to, kad jis, tarkim, nebekaupia lygiaverčiai savo pensijos stažui, taip pat tai įtaką darytų ir atostogų dienų kaupimui, nes pas mus įstatymuose dabar yra gana griežtai pasakyta, už kokį darbą suteikiamos kokios laisvadienių dienos ir jų skaičius“, – pasakoja K. Mickutė.
Specialistės teirautasi, jeigu oficialiai turėtumėm keturių darbo dienų savaitę, ar gautumėme mažesnį darbo atlyginimą?
„Visa tai yra susitarimo reikalas ir ypač dabar, kai atlyginimas nebepriklauso grynai nuo išbūtų darbo valandų, kokioje darbovietėje. Jeigu darbdavys su darbuotoju susitaria, kad atlyginimas yra mokamas už tam tikrą funkcijos vykdymą, už darbo atlikimą, gal tai galima padaryti daug efektyviau ir netrunkant visos darbo dienos. Tai darbo rinkos dinamika ir eina link to, kad žmogus daugiau gauna atlyginimą už savo konkretų darbo padarymą, o ne už valandų išskaičiavimą“, – teigia K. Mickutė.
Anot jos, tyrimai rodo, kad su tokia praktika gerėja žmonių produktyvumas bei auga jų motyvacija, todėl pagrindo mažinti atlyginimą nėra.
„Tačiau, susitarti dėl to, visgi, turėtų pats žmogus, darbuotojas su darbdaviu. Darbo kodeksas, koks jis yra dabar, jis to neleidžia. Vadinasi, yra dirbtinai apsunkinamos galimybės žmogui tartis ir, iš esmės, patenkinti savo poreikius“, – aiškina moteris.
Kaip įmanoma fiksuoti keturių darbo dienų savaitę?
„Dvi galimybės yra. Taupant laiką ir nenorint per ilgai užsivelti biurokratinėse procedūrose, velti buhalterius, teisininkus į procesą, gali būti žodžiu sutariama tarp darbuotojo ir darbdavio, kad aš dirbu iš biuro arba nuotoliu keturias dienas ir tiesiog, nenorint keisti dokumentų, yra paliekamos formaliai ant darbo sutarties paliekamos penkios darbo dienos, kas šiaip yra standartas ir darbo kodekse numatyta, kas mes dirbame penkias darbo dienas per savaitę, bet faktiškai, darbuotojas tiek laiko nedirba“, – LNK vidurdienio žinioms pasakoja laisvosios rinkos atstovė.
Tačiau, anot moters, visa tai nėra taip paprasta.
„Kur kiltų problema, tai jeigu susitariama dėl atlyginimo, dėl poilsio dienų, dėl viso kito, dėl ko negalima susitarti arba sunku susitarti, tai kada darbdavys yra atsakingas už darbuotoją. Darbdavys ne tik turi pareigą atsiskaityti tinkamai už darbą, suteikti saugias darbo sąlygas, bet ir atsakyti, įvykus draudiminiams įvykiams.
Ir tai gali sukelti tam tikrų nepatogumų arba reikšmingų nepatogumų, jeigu, tarkim, trauma patiriama faktiškai laisvu laiku, bet techniškai, kur žiūrės Valstybinė darbo inspekcija ir teisėsaugos institucijos, kad taip, tai formaliai įvyko darbo metu“, – aiškina moteris.
„Būtent dėl tokio esamo reguliavimo, ką tarpusavyje du žmonės tarpusavyje galėtų susitarti, tai yra dirbtinai vėl apsunkinta, vien dėl to, kad darbo kodeksas yra balta, juoda. Arba dirbi pilną savaitę, arba tada iš viso mažini savo darbo valandas ir netenki tam tikrų socialinių garantijų“, – teigia ji.
K. Mickutės nuomone, šios praktikos problema galėtų tapti piktnaudžiavimas.
„Žmogus nespėja atlikti savo užduoties. Dėl objektyvių priežasčių ar pavyzdžiui neįsivertina, ar dar kita. Tai formaliai reikėtų tą vertinti kaip viršvalandžius, ko gero. Ir tada darbdaviai gali būti mažiau motyvuoti įteisinti tokią keturių darbo dienų savaitę, vien dėl piktnaudžiavimo rizikos.
Čia, aišku, iš abiejų šalių galima ta rizika, ji visada egzistuoja, bet, tarkim, gali prasidėti piktnaudžiavimas, kad aš norėsi dvigubo atlyginimo, net jeigu nespėju per keturias darbo dienas. Tai nuo to taip pat reikėtų apsisaugoti“, – teigia ji.
Anot moters, norint įteisinti tokią darbo praktiką Lietuvoje, reikėtų keisti darbo kodeksą.
„Visų pirma, tai sumažinti biurokratinių, dirbtinių apsunkinimų žmonių tartis dėl savo pačių galimybių. Kada, kur dirba, kas, kiek, už ką atsako ir panašiai“, – teigia K. Mickutė.
„Kol kas matyčiau perspektyvą, kad darbo kodekse reikia atsisakyti šitų griežtų laiko apribojimų, kurie, iš esmės, kai kurie yra menantys reguliavimą ir praėjusius dešimtmečius, o darbo rinka ir žmonių poreikiai, patys darbuotojų poreikiai yra pasikeitę“, – teigia ji.
Anot moteris, Darbo kodeksas turėtų skatinti abipusį pasitikėjimą.
„Įstatymai turėtų būti priimami ne už uždarų durų, ne neklausiant pačių žmonių, o būtent išgirstant jų pačių poreikius. Praktikoje, aš net neabejoju, kad yra žmonių, kurie techniškai ir dirba keturių darbo dienų savaitę, gal trijų darbo dienų savaitę, bet tokiais atvejais, tokie žmonės netenka tam tikrų savo socialinių garantijų.
Kaip minėjau, rizika dėl nelaimingų atsitikimų darbe arba sumažėjęs darbo krūvis, kuris yra labai svarbus skaičiuojant atostogų dienas ir senatvės pensijos stažą, kuris reikalingas pensijai apskaičiuoti. Tai daugiau įgalinimo aš matau perspektyvų būtent dėl to, kad karantino metu pasimatė, kad darbas gali vykti kitokiomis darbo valandomis, dėl to, kad žmonių yra įvairiausių, ne tik vyturiai ir pelėdos, bet yra įvairiausių žmonių tipų ir įvairiausių poreikių“, – teigia K. Mickutė.
Visą interviu galite žiūrėti LNK reportaže:
