Darbuotojų stygiumi pastaraisiais metais vis garsiau besiskundžiančiam verslui artimiausiu metu gali išaušti dar sudėtingesnės dienos. Praėjusio amžiaus 6-7 dešimtmečiais gimę žmonės šiuo metu palieka darbo vietas ir traukiasi į pensiją. O būtent ši karta iki šiol sudaro skaitlingiausią šalies dirbančiųjų dalį.
„Lietuvos visuomenę ir politikus apie tai informavome dar prieš 20 metų, kadangi ši tendencija jau tuomet buvo užprogramuota ir ją buvo galima prognozuoti“, – laidoje „Delfi tema“ sakė Lietuvos socialinių mokslų centro vadovas prof. Boguslavas Gruževskis.
Pasak jo, daugiausia dirbančių asmenų yra 58-63 metų amžiaus grupėje, kuri sparčiai palieka darbo rinką, situaciją švelnina tik tai, kad maždaug dešimtadalis darbuotojų į pensiją išeina ne iškart ir sulaukę pensinio amžiaus dar keletą metų dirba.
„Šita karta paliko pakankamai skaitlingą vaikų kartą, kurie dabar yra maždaug keturiasdešimtmečiai. Bet didelė jų dalis išvyko, o dėl intensyvios emigracijos susiformavo šiandieninė problema. Įvairiais vertinimais užsienyje turime apie 600-700 tūkst. savo piliečių. Dalis jų galbūt gali grįžti, bet dalis negrįš, nes susikūrė gyvenimus svetur. Todėl susidarė situacija, kai tų išeinančių nepakeičia naujos kartos, tokiu būdu formuojasi didelė duobė“, – kalbėjo B. Gruževskis.
Jo teigimu, visa tai lemia iš karto tris problemas – darbo jėgos ištekliai traukiasi, pati darbo jėga senėja, galiausiai mažėja bendras šalies gyventojų skaičius.
B. Gruževskis pažymėjo, kad tiksliai prognozuoti, kokio gylio duobė laukia darbo rinkos sudėtinga, nes tai priklausys nuo įvairių aplinkybių. Sociologijos profesorius atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, pernai šalies gyventojų skaičius po ilgo laiko išaugo maždaug 50 tūkst. žmonių, nors, suprantama, tai lėmė pabėgėlių nuo karo srautas iš Ukrainos.
„Tie žmonės dirba, jų vaikai mokosi. Dalis jų gali likti, dalis galbūt išvyks, kai baigsis karas. Visos prognozės, kurios yra darytos, nenumatė pabėgėlių bangos, todėl reikėtų žiūrėti naujai. Bet faktas, kad pernai darbo jėgos ištekliai Lietuvoje išaugo“, – pažymėjo B. Gruževskis.
Pasak pašnekovo, duobės gylis priklausys ir nuo to, kaip efektyviai sugebėsime dirbti, nes didesnis efektyvumas galėtų sušvelninti kiekybinį darbo išteklių susitraukimą.
Pavojus prarasti investicijas
Laidoje „Delfi tema“ taip pat dalyvavęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas, bendrovės „Metalistas Group“ valdybos pirmininkas Mantas Gudas teigė, kad verslas jau dabar susiduria su skaudžiomis demografinių pokyčių pasekmėmis, o ateityje gali būti tik blogiau.
„Iš tiesų problema yra net ne verslo, o visos valstybės. Į pensiją išeinančių žmonių yra kone dvigubai daugiau nei tų, kurie ateina jų pakeisti. O visa Lietuvos infrastruktūra yra sukurta maždaug keturiems milijonams žmonių, tai reiškia, kad jos išlaikymo kaštų našta gula ant tų dirbančių aktyvių asmenų, kurių yra vis mažiau“, – pažymėjo M. Gudas.
Pasak jo, verslininkai daug investuoja į automatizacijos ir robotizacijos priemones, bet kai kurios jų jau yra beveik iki galo išnaudotos: „Sutikime, yra daug kūrybinių specialybių, kurios sunkiai pakeičiamos robotais ar automatizuotais sprendimais. Verslas sukasi, ieško išeičių, bet yra ilgas sąrašas specialybių, be kurių neįmanomos naujos investicijos į gamybą, naujus fabrikus ir t. t.“
Anot M. Gudo, šiuo metu jau yra iškilęs realus pavojus, kad dalis investuotojų neateis į Lietuvą, nes matys, kad negali suformuoti reikalingos inžinierių, pramonės produktų dizainerių ir kitų aukštos kvalifikacijos specialistų komandos. O tai reikš, kad kartu nebus sukurtos ir žemesnės kvalifikacijos reikalaujančios darbo vietos.
Pramonininkų konfederacijos prezidentas sako, kad jau kritiškai reikalingi sprendimai imigracijos srityje, kurių verslas ir tikisi.
Nors visuomenėje dažnai pasigirsta teiginiai, kad ne darbo jėgos trūksta, o atlyginimai yra per maži, todėl dirbti niekas ir neina, M. Gudas su tokia nuomone nesutinka.
„Turėtume kalbėti argumentais – Lietuva yra šalis, kurioje atlyginimai pastarąjį dešimtmetį augo kone sparčiausiai Europos Sąjungoje ir auga toliau. Tai nepaneigiamas objektyvus skaičius. Apie per mažus atlyginimus yra patogu kalbėti, kai imigracija ribojama. Bet mes nematome nesukurtos vertės, kuri galėtų būti, jei įsileistume, pavyzdžiui, 100 tūkst. darbo imigrantų. Mūsų skaičiavimais, toks skaičius neužimtų darbo vietų kasmet nesukuria apie 5 mlrd. eurų pridėtinės vertės. Nes tie žmonės čia dirbtų, nuomotųsi būstus, leistų pinigus, kurie dabar nenueina į mūsų valstybės ekonomiką“, – sako verslininkas.
Reikia didesnio valstybės įsitraukimo
B. Gruževskis taip pat sako, kad laisvesnis imigracijos reglamentavimas turėtų būti tas kelias, kuri vertėtų rinktis, bet, žinoma, nereikėtų atmesti ir kitų sprendimų.
„Man dažnai priekaištauja, esą aš pasisakau už imigraciją ir prieš šeimą. Netiesa. Mums reikia visų sprendimų vienu metu, kad gerintume darbdavių galimybes užsitikrinti tinkamą darbo jėgą. Pas mus, kaip visada, viskas palikta ant verslo pečių“, – teigė B. Gruževskis.
Anot jo, Lietuvoje turėtų būti įsteigta atsakinga institucija, kuri su visomis valstybės galiomis koordinuotų darbo jėgos išteklius.
„Ir jeigu reikia tų konstruktorių, tai turi būti ir finansiniai ištekliai, talentų pritraukimo programos. Idėjų Lietuvoje daug, bet administracinių, institucinių, finansinių sprendimų nėra. Reikia ir didesnio Užsienio reikalų ministerijos įsitraukimo, nes tie reikalingi žmonės dažniausiai yra ne Lietuvoje“, – aiškino profesorius.
Jis teigė suprantantis, kad ir Lietuvoje nuolat turime apie 100 tūkst. bedarbių, kurie galėtų sukurti tuos minėtus 5 mlrd. eurų pridėtinės vertės, tačiau ne visus juos įmanoma įdarbinti konstruktoriais, gydytojais ar matematikos mokytojais.
Pramonininkų konfederacijos viceprezidentas M. Gudas taip pat teigė, kad verslas pasigenda didesnio valstybės įsitraukimo sprendžiant darbuotojų trūkumo problemą.
„Nematome holistinio požiūrio į šitą problemą, kuri, deja, labai greitai palies mus visus. Jei prieš 10 metų apie tai kalbėjo mokyklos, universitetai ir verslas, tai dabar jau kalba ir visas valstybės sektorius, rodomos reklamos, kviečiančios dirbti policininkais, pasieniečiais ir t. t. Išmintingi savo valstybės šeimininkai turėtų įsisąmoninti šią problemą ir imtis ją spręsti proaktyviai“, – kalbėjo M. Gudas.
Naujoji darbuotojų karta – kitokia
Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas Delfi neseniai teigė, kad jaunoji darbuotojų karta į pensiją išeinančių žmonių nesugeba pakeisti ne tik kiekybiškai. Pasak jo, dažnas jaunuolis į darbą ateina tik pasėdėti ir pasiimti algą.
Tačiau M. Gudas neskubėjo nurašyti naujosios kartos ir kalbėti apie kokybinį darbo jėgos nuosmukį, nors ir sutinka, kad kartu su jos atėjimu darbdaviams iškilo naujų iššūkių.
„Mes nesame kažkuo išskirtiniai, tai globali tendencija – jaunoji darbo jėga yra išties kitokia, ir darbdaviai turi prie jos taikytis, kitos išeities nėra. Tikrai žinau daug didelių darbdavių, eksportuojančių kompanijų, kurios šitą dalyką priima ne kaip iššūkį, o kaip galimybę, ieško būdų išnaudoti tos naujosios kartos kūrybiškumą, idėjas ir tikrai pasiekia gražių rezultatų. Toks požiūrio kampas yra perspektyvesnis“, – sakė M. Gudas.
Tačiau Vilniaus universitete dėstantis ir su jaunimu kasdien bendraujantis B. Gruževskis neabejoja, kad iššūkių su į darbo rinką ateinančiais jaunuoliais darbdaviams tikrai kils.
„Mes turime kartą, kuri išaugo socialinio saugumo sąlygomis. O saugumas yra blogas motyvatorius. Darbas tam tikra prasme yra kaip kariuomenė, čia reikia laikytis drausmės. O dažnam jaunuoliui drausmė yra svetima vertybė, nes ji neišugdyta šeimoje, mokykloje, dabar jau ir universitetuose yra likę mažai dėstytojų, kurie rašo dvejetus ir nepraleidžia be tinkamo atsiskaitymo. Ir jei ta savidrausmė nesusiformavo, tai ką pakeis darbdavys?“, – klausė profesorius.
