Pagal procentus greičiausi, pagal eurus – dar ne
„Eurostatas‟ praėjusią savaitę skelbė, kad valandinės darbo sąnaudos Lietuvoje pernai, palyginti su 2021 metais, augo 13,3 proc., tai yra sparčiausias rodiklis euro zonoje.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas vertina šią tendenciją kaip didėjančio ekonomikos našumo ženklą.
„Eurais, absoliučiais skaičiais dar neaugo pas mus atlyginimai taip sparčiai ir matome, kad per daug metų vis dar išlieka skirtumas su Vakarų Europa ir mūsų pagrindinėmis eksporto rinkomis apie 20 eurų – skirtumas valandinių atlyginimų tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje, Danijoje, Vokietijoje.
Bet tie 20 eurų savo verte vis dėlto mažėjo: kur buvo prieš dešimt metų ir kur 20 eurų yra dabar, tai vis dėlto mes vejamės, net ir tokiu būdu artėjame prie Vakarų Europos‟, – aiškina V. Šilinskas.
Skirtingas produktyvumas – viena iš problemų
Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) viceprezidentas Marius Dubnikovas mano, kad geresnį įspūdį galima susidaryti žvelgiant į ilgesnio laikotarpio rodiklius.
„Nes kai pradedame vertinti vieneriems metams, tai įpuolame į bėdą. Ypač praėję metai buvo charakteringi, kai infliacija buvo per 20 proc., mes iškart įvertiname, kad situacija yra bloga, dėl to, kad infliacijos nepaveja atlyginimų augimas. Bet kai pasižiūrime į 5 metų, o dar geriau – 10 metų istoriją, pamatome labai stebuklingus skaičius‟, – sako M. Dubnikovas.
Jis priminė, kaip augo per ilgesnį laikotarpį minimali mėnesio alga (MMA) – tokio rezultato nebuvo visoje Europos Sąjungoje (ES). Anot jo, jeigu tendencijos tęsis, Lietuva tikrai galės pasigirti aukštais atlyginimais.
Vis dėlto, pasak jo, atlyginimus didina ir vidurkį kelia būtent produktyvieji sektoriai, o kai kur našumą pakelti yra sunku.
„Pavyzdys – žemės ūkis: daug žmonių dirba – virš 8 proc. Lietuvos dirbančiųjų dirba žemės ūkyje, – kai tuo metu išsivysčiusiose šalyse apsiriboja 2–3 proc., o pats sektorius yra mažai našus‟, – teigia M. Dubnikovas.
LVK viceprezidento manymu, čia ir gimsta diskusijos apie dvi Lietuvas, kai dalis žmonių daro pažangą, o kitai daliai sekasi sunkiau.
„Tų, kurie lieka nuošalėje, lūkesčiai niekur nedingsta, jie dideli: atvažiuoja į sostinę ir mato stebuklus, kurie čia vyksta, jie tampa nebepatenkinti‟, – sako M. Dubnikovas.
Todėl esą yra dvi problemos: šie disbalansai, kurie augant atlyginimams ims didėti, ir antras dalykas – produktyvumas: vis dar yra per mažai robotizacijos, dirbtinio intelekto.
„Vokietija neauga pagal atlyginimus taip sparčiai, bet vis dėlto ten našumas yra padidėjęs dėl sumanios ekonomikos‟, – sako pašnekovas.
Trys uždaviniai kylant į aukštesnį lygį
Viceministras V. Šilinskas sako, kad Lietuva per pastaruosius metus iš itin žemo pragyvenimo lygio pakilo iki vidutinio. Esą taip pat, kaip Lenkija Vokietijai buvo pigesnės darbo jėgos šalis, taip Lietuva buvo tapusi tokia skandinavams. Tačiau dabar laukia ne mažiau ambicinga užduotis.
Anot jo, yra trys problemos, kurių reikia imtis, keliant ekonomikos produktyvumą: investicijos į įrenginius, į žmones ir į geresnę vadybą.
Pasak viceministro, gamyba yra vis dar didžiausias darbdavys Lietuvoje, o investicijos nuo BVP atsilieka nuo visų kaimynų: latvių, estų, lenkų – Lietuva jau ilgą laiką rėmėsi pigia darbo jėga.
„Mes turime išmokti remtis ne pigia darbo jėga ir pagaminti nebe pigiai, bet turime pagaminti brangiai ir gerai. Mes turime išmokti konkuruoti ne mažesne kaina, bet aukštesne kokybe ir didesne marža. Tai čia, aišku, reikia investicijų į gamybinius įrenginius‟, – sako V. Šilinskas.
Valandinių darbo sąnaudų žemėlapis (Europos Sąjunga, 2022 metai):
Kita užduotis esanti investicijos į mokymus, nes tyrimai kol kas toli gražu nerodo Lietuvos pirmavimo Europos Sąjungoje pagal rodiklius, kiek valandų skiriama mokymams darbe.
„Tam, kad kompetencijos augtų, reikia mokytis, neužtenka mokytis mokykloje ir universitete, reikia mokytis ir darbe, ir nuolatos tobulėti, nes kompetencijos ir įrenginiai lemia, kiek mes pagaminsime per valandą‟, – sako V. Šilinskas.
Galiausiai, dar vienas svarbus aspektas esanti vadyba: pagal dalį tų verslų, kurie suteikia darbuotojams prasmę darbe, Lietuva taip pat smarkiai atsilieka ir akivaizdu, kad darbuotojai dažnai motyvuojami „per baudimą‟.
„Motyvacija per pozityvą, per gero elgesio pastebėjimą ir jo paskatinimą veikia daug geriau ir duoda geresnius rezultatus. Čia irgi turime, kur tobulėti‟, – sako viceministras.
Lietuva turi išnaudoti vieno sektoriaus pranašumą
LVK viceprezidentas M. Dubnikovas mano, kad šalis artėja prie vadinamųjų vidutinių pajamų spąstų, tačiau turi galimybę jų išvengti. Ši sąvoka apibūdina situaciją, kai išsikvepia ekonomikos plėtra, įstringama ties pasiektu pajamų lygiu, o dėl išaugusių kaštų sumažėja konkurencingumas.
„Paminėta frazė „vidutinių pajamų spąstai‟, mes su savo augimu prie jų artėjame. Vakaruose nerasime daug valstybių, kurios įveikė tuos vidutinius pajamų spąstus, jie ne veltui spąstais ir vadinami. Paminėta ta pati Airija. Pietų Korėja, Izraelis, Singapūras – tos „žvaigždės“, kurios sugebėjo įveikti. Mes turime šansą juos įveikti‟, – sakė M. Dubnikovas.
„Turime šansą iššokti į visiškai kitą lygmenį, jeigu mes teisingai pasielgsime su žaliąja energetika. Nes be darbuotojų, infrastruktūros, be mokymų, vadybos ir panašiai, jeigu mes liksime vis dėlto energiją importuojančia šalimi ir negaminsime savo – ir negaminsime pabrėžtinai žalios, – tai mes šitų komponenčių galime ir neišnaudoti. Atsimušime į vidutines pajamas ir viskas tuo bus baigta‟, – sako pašnekovas.
Jo įsitikinimu, su žaliąja energetika Lietuva galės kurti visai kitokios kokybės produkciją nei senosios Europos valstybės.
„Nes Lenkija, Vokietija, Prancūzija nepereis prie žaliosios energetikos taip greitai, kaip mes galėtume pereiti. Ir tada gali būti, kad užsakymai ateis iš Lenkijos pas mus, tie fabrikai kelsis, nes mes turėsime žaliąją energetiką ir mažesnį CO2 pėdsaką.
Tai čia labai svarbus momentas ir jis sprendžiamas čia ir dabar. Iki 2030 metų mes tai turime padaryti – liko vos 6 metai, kur galėsime konstatuoti, ar perlipsime ten, ar ne‟, – sako ekonomistas.
Jo įsitikinimu, dėl aukštesnio pragyvenimo lygio stengtis neabejotinai verta.
V. Šilinskas sutinka, kad energetika vaidins vieną iš svarbiausių vaidmenų ateities ekonomikoje.
„Mes turime siekti, kad per valandą lietuvis, kiek įmanoma, daugiau sukurtų. Ir taip, žalioji energetika čia bus labai svarbu, nes energetika yra bazė‟, – pridūrė jis.
„Lenkai iki šiol turi anglį ir jiems labai sunku nueiti – jie turi ir darbuotojų, ir profesinių sąjungų, kurie sako, kad toliau kaskime ir deginkime anglį, tie patys estai iki šiol degina skalūnus. Mes, kadangi neturime (iškastinio kuro išteklių – red.), galime čia padaryti labai didelę pažangą‟, – sako jis.
Beje, V. Šilinskas atkreipia dėmesį, kad skaičiuojant ne valandinį, o mėnesio uždarbį, Lietuvos gyventojai atrodo truputį geriau, bet tai paaiškinama didesniu darbo valandų skaičiumi.
„Lietuviai pakankamai darbštūs, pagal EBPO šalių vidurkį lietuviai dirba šimtu valandų daugiau. Tai vėlgi: labai gerai, kad esame darbštūs, bet mūsų požiūris turi būti ne kaip daugiau valandų daryti, nes per parą ribotas skaičius, o kaip daugiau padaryti per valandą. (…) Mes turime siekti padaryti daugiau su mažiau žmonių‟, – teigia V. Šilinskas.
Demografijos rykštė kirs skaudžiai
Būtent mažesnis žmonių skaičius yra dar viena kliūtis, kurią turi įveikti valstybė, jeigu nenori susidurti su sunkia dilema, mano M. Dubnikovas.
„Problema, kuri yra kaip dramblys porceliano parduotuvėje, – demografija. Pas mus dirbančių žmonių skaičius neauga, visuomenė senėja, tai yra, dabar po kelerių metų išeinančių į pensiją ir ateinančių iš mokyklos suolo į darbo rinką bus kone perpus mažiau. Tai reiškia, mes niekaip kitaip negalėsime veikti, kaip automatizuotis arba iš kažkur atsivežti žmonių‟, – sako ekonomistas.
„Tai reiškia, kad šiandien turime svarstyti ne tik, kaip padidinti atlyginimus, automatizavimą, bet turime kaip galima greičiau susikurti migracijos politiką, kur turime nebijoti atverti sienų ir pasišaukti tuos žmones, kurie mums tinkami. Nes po kelių metų gali tekti kviesti bet ką, su visomis iš to išeinančiomis problemomis: pasaulėžiūros, socialiniais klausimais ir taip toliau‟, – teigia jis.
„Reikės vis aukštesnės kvalifikacijos žmonių, kurie gaus didesnius atlyginimus, bet reikia suprasti, kad dienos pabaigoje jie irgi yra vartotojai. Ir tas žmogus, kuris gauna aukštą atlyginimą, jis yra milžiniškos vertės, nes aplinkui save sukuria paklausą kitoms paslaugoms, kurios visiškai nesusijusios su dirbtiniu intelektu ar robotizavimu‟, – sako LVK viceprezidentas.
Prognozuodamas atlyginimų perspektyvą jis teigė, kad Lietuvoje augimo tempas bus greitesnis nei Vakarų Europoje, o dalį šalių pagal darbo užmokesčio lygį Lietuva jau yra aplenkusi, sunkiau bus įveikti Skandinavijos valstybes.
„Vienintelio, ko mums reikia, tai laiko, bet aš neabejoju: esame „pasmerkti‟ būti turtingi‟, – teigė ekonomistas.
