Atsispindi ataskaitose
Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos (VPVA) prezidentas Sigitas Besagirskas tikino, kad mūsų šalies darbo rinkoje problemų šiuo metu – ne viena, tačiau vienos svarbiausių dabar susijusios su mažėjančiu gyventojų skaičiumi bei, jo nuomone, pernelyg atsipalaidavusiu jaunimu.
Jis aiškino, kad užsienio investuotojų ataskaitose, kuriomis remiantis sprendžiama, ar investuoti Lietuvoje, pastaroji bėda minima vis dažniau.
„Visi supranta, kad kai gauni aukštojo mokslo diplomą Lietuvoje, jis, dažniausiai, neparodo nieko. Daliai jį gavus tai nereiškia aukšto išsilavinimo, o reiškia arba sumokėtus pinigus mokymo įstaigai, arba pramiegotą laiką universitete. Pats tokią ataskaitą mačiau parengtą vienam vokiečių investuotojui, nors ji ir teisinga, jei išeitų į viešumą, tas universitetas tą įmonę paduotų į teismą“, – apie globaliu mastu matomas problemas sakė S. Besagirskas.
Jis dėmesį atkreipė, kad kompetencijų stingančiam jaunimui įtaką daro pati darbo rinka.
„Rinkoje trūksta darbuotojų, o jie supranta, kad mažiau darydami, gali gauti tą patį darbo užmokestį. Kitas dalykas, 1990-aisiais darbuotojai buvo „alkani, mums visko reikėjo, o dabar nereikia nieko, tik turėti stogą virš galvos ir vakare galėti išeiti į miestą su draugais. Tas scenarijus, kalbant apie darbuotojus, yra liūdnas“, – sakė jis.
S. Besagirskas pabrėžė, kad bendrai nemotyvuoti ir kompetencijų stingantys darbuotojai jau yra tapę tendencija darbo rinkoje, o norint rasti gerą specialistą, šiandien jį būtina kviestis į darbo pokalbį.
„Visi įmonių vadovai apie tai kalba. Didžiausia problema, rasti kompetentingą darbuotoją.
Mano kolega parašė knygą, bet jos iliustratorius buvo britas. Kodėl? Nes jis daro greičiau ir pigiau. Daug tokių atvejų. Inžinerinės įmonės samdo italus, nes jie yra greitesni ir pigesni“, – pasakojo jis.
Galiausiai, kaip apibendrino, Lietuva tikrai turi problemų dėl darbuotojų gebėjimų, o anksčiau teigęs, kad iš talentų šalies virstame hedonistų šalimi, S. Besagirskas patikino savo žodžių neatsižadantis.
„Iš talentų šalies virstame atsipalaidavusių hedonistų šalimi, kurie po dešimt metų gal nebesugebės dirbti intelektualaus darbo, galės prisukinėti tik varžtus“, – tada ironizavo jis, o dabar pridūrė, kad šiandien tikrai daug tokių „darbuotojų“, kurie į darbą ateina tiesiog „atsėdėti“.
Lietuva gali „įkristi“ į duobę
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius dėl jaunimo nebuvo toks kategoriškas.
„Jaunimas yra įvairus. Yra tas, kuris labai domisi technologijomis ir jie nenori dirbti prie tam tikrų įrengimų, kaip konvejeriai, linijos, bet yra ir tokių, kuriems patinka mechaninis darbas ir jie linkę čia dirbti.
Tačiau jei lygintume vyresnę ir jaunesnę kartas, pastaroji labiau pripratusi prie kompiuterinių žaidimų ir jiems yra didelis noras greit pasiekti rezultatą, bet jie nėra kantrūs ilgesnio pobūdžio projektams vykdyti.
Kalbant apie saulės jėgaines, statybas, ar projektus, kurie tęsiasi ilgiau nei pusę metų, mano patirtis tokia, kad mes jiems renkamės kiek vyresnius žmones, 40-45 m., kurie turi šeimas, patirtį. Jie geriau įgyvendina ilgesnius projektus, bet jei projektai trumpesni – jaunimas juos įgyvendina geriau“, – kalbėjo V. Janulevičius.
Anot jo, bendrai, darbo rinkoje demografinės problemos šiandien – itin aktualios.
„Turėsime duobę, nes per ateinančius 2-3 metus apie 140 tūkst. dirbančių žmonių išeis į pensiją. Tai – viena iš didžiųjų duobių per visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją. Kol kas mes nematome, kuo juos pakeisti“, – sakė pramonininkų atstovas bei pridūrė matantis, kad imigracija yra vienintelis dalykas, kuris galėtų išgelbėti darbo rinką.
Mačiulis: viskas – iš gero gyvenimo
„Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis tikino, kad darbuotojų paklausa šiandien nebėra tokia, kaip buvo maždaug prieš metus. Pasak jo, problemą dėl darbuotojų trūkumo bent iš dalies išspręsti padėjo į mūsų šalį dirbti atvykę ukrainiečiai, taip pat nerimas dėl palūkanų normų, galimai mažesnio vartojimo.
Jis tikino, kad tai matyti ir pažvelgus į registruotų laisvų darbo vietų skaičių, kuris šiuo metu grįžo į 2018 m. lygį.
„Tai reiškia, kad įmonės laisvas darbo vietas registruoja atsargiau, vertina, kad paklausa artimiausius metus gali būti mažesnė, todėl nereikės tiek daug darbuotojų. Tai ypač liečia pramonės įmones“, – sakė jis.
Visgi, kaip pastebėjo ekonomistas, yra sektorių, kurie nėra jautrūs palūkanų normų kilimui. Tai, kaip tikino, aukštos pridėtinės vertės paslaugas eksportuojančios įmonės, IT kompanijos.
„Būtent tos įmonės ir sako, kad sunku motyvuoti darbuotojus, jauni, ką tik mokslus baigę specialistai turi labai aukštus lūkesčius, turi lūkesčius, kad atlyginimai kasmet didės labai sparčiai, nori dirbti iš užsienio šalių, planuoja karjerą, tačiau kartu ir liberalias darbo sąlygas.
Reikia pripažinti, kad tai yra matoma, ypač, kas liečia kvalifikuotas darbo vietas, kur darbuotojų trūksta. Tokie žmonės turi perteklinių lūkesčių ir reikalauja iš darbdavių daug daugiau nei prieš dešimtmetį“,– sakė jis.
N. Mačiulis pridūrė, kad tokią situaciją išprovokuoja ne kas kitas, kaip atėję „geri laikai.“
„Geri laikai „pagimdo“ lengvą išpuikimą, nes turėjome ilgą žemo nedarbo lygio periodą ir visi, kurie norėjo dirbti ir turėjo kompetencijų, tai galėjo daryti sėkmingai. Matėme sparčiai augančius atlyginimus.
Jei grįžtume į 2010 m., kuomet nedarbo lygis Lietuvoje buvo 17 proc., tokių problemų nebuvo. Iš dalies viskas – iš gero gyvenimo, nes sunkūs laikai, aukštas nedarbo lygis labai prislopina darbuotojų lūkesčius, derybinę galią, o ekonomikos augimas, žemas nedarbo lygis, spartus atlyginimų augimas arba tai, ką matėme pastaruosius penkis metus, pakeičia darbuotojų požiūrį“, – teigė N. Mačiulis.
