„SBA Home“ grupei priklausančios UAB „Inno Line“ pardavimo pajamos 2021 m. siekė beveik 70 mln. eurų, o gamyklos vadovas Ramūnas Marozas sako, kad pernai, atidarius 65 mln. eurų kainavusį naują fabriką, jos paaugo 70 proc. ir pasiekė 122 mln. eurų. Tiesa, kone pusę šio augimo galima nurašyti infliacijos įtakai – gaminiai brango dėl išaugusių žaliavų ir energetinių išteklių kainų.
„Pats gamybos mastas paaugo 7 proc., bet dar nesame pasiekę maksimalaus pajėgumo, tai planuojame padaryti pirmąjį šių metų ketvirtį“, – Delfi pasakoja R. Marozas.
Šiuo metu „Inno Line“ per metus pagamina apie 2,5 mln. baldų, tačiau gamyklos galimybės leidžia šį skaičių padidinti iki 3 mln. Bendrovė yra pasilikusi erdvės papildomoms statyboms, kurios pajėgumus dar labiau padidintų. R. Marozas sako, kad plėtros planai apibrėžtų kontūrų kol kas neturi, tačiau šalia jau veikiančio fabriko yra sklypas su galimybe projektuoti naujus gamybinius pastatus, tad rinkoje susiklosčius palankiai situacijai, būtų galima iš karto imtis statybų. Juolab, kad ir dabartinė gamykla iškilo mažiau nei per metus.
SBA grupės teigimu, „Inno Line“ yra labiausiai automatizuota baldų gamykla visame regione – čia įrengti 36 robotai, 15 automatizuotų kokybės kontrolės sistemų ir kiti inovatyvūs sprendimai. Dėl aukšto robotizacijos lygio „Inno Line“ buvo atrinkta tarp keleto Europos įmonių, dalyvaujančių ES agentūros „Eurofoud“ tyrime, kurio tikslas – ištirti, kaip robotai palengvina žmonių darbą bei įvertinti robotizacijos įtaką darbo organizavimui ir sąlygoms. Šio tyrimo išvados bus skelbiamos viešai ES vardu.
Šiuo metu gamykloje dirba apie 500 žmonių, tačiau darbas vyksta pamainomis, todėl vienu metu visą gamybos procesą prižiūri kiek daugiau kaip 100. Tokio personalo visiškai pakanka, kad kiekvieną pamainos darbo minutę būtų pagaminami trys skirtingi baldai, kuriuos pirkėjams paskui, kaip ir visą „Ikea“ asortimentą, reikia susirinkti patiems.
Paklaustas, kaip gamykla tvarkosi su infliacijos šuoliu, R. Marozas šypteli, kad robotai neateina prašyti pakelti atlyginimo, tačiau elektros jiems neprisuksi. Per patį kainų piką mėnesinės „Inno Line“ sąskaitos už elektrą išaugo dvigubai ir siekė apie 40 tūkst. eurų.
„Stebėdavome valandinius elektros kainos pokyčius biržoje ir buvo atvejų, kai pusvalandžiui ar valandai stabdydavome gamybą, nes elektra tomis valandomis kainavo po 4000 eurų už megavatvalandę“, – pripažįsta R. Marozas.
Tiesa, gamyklai jokios įtakos neturėjo išaugusios šildymo kainos, kadangi tam naudojama gamybos proceso metu išsiskirianti šiluma, jos pakanka net šalčiausiais metų mėnesiais.
Todėl didžiausią įtaką „Inno Line“ veiklai darė išaugusios žaliavų kainos, kurios į viršų šovė Rusijai užpuolus Ukrainą. Nors gamykla žaliavų nepirko nei šiose šalyse, nei Baltarusijoje, karo įtakos bangos vis vien nusirito per visą Europą.
„Žaliavų rinka kito dviem aspektais. Visų pirma, keitėsi tiekimo grandinės, antra, rinkoje brango visos žaliavos. Mūsų pagrindinė žaliava yra medienos plokštės. Ukrainoje veikė septynios jų gamyklos, kurios prasidėjus karui užsidarė. Reiškia, į rinką nebepateko tas jų gamintas kiekis. Nesvarbu, kad mes nepirkome iš Ukrainos, bet visa rinka persiskirstė“, – aiškina R. Marozas.
Jis sako, kad medienos pramonėje žaliavų kainos šiek tiek nusileido, bet sunku pasakyti, ar jos grįš į buvusį lygį. Visgi „Inno Line“ planuoja, kad per šiuos metus žaliavų kainos dar sumažės, bet turbūt ne daugiau kaip 10 procentų.
„Dalį padidėjusių kaštų pavyksta perkelti į produkto kainą, tačiau dalį tikrai tenka suvalgyti patiems“, – pažymi gamyklos vadovas.
Vienintelis klientas – ne rizika
Visi „Inno Line“ gaminami baldai keliauja švedų koncernui „Ikea“, kuris juos parduoda visoje Vakarų Europoje, Kanadoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje.
Paklaustas, ar nemano, kad toks verslo modelis yra rizikingas, nes susvyravus ar planus pakeitus vieninteliam klientui, tektų iš esmės persvarstyti ir gamyklos veiklą, R. Marozas sako, kad „Inno Line“ su „Ikea“ sieja ne vieni bendro darbo metai, grįsti abipusiu pasitikėjimu bei sutartimis.
„Aš galiu pasakyti taip: prieš 10 ir daugiau metų, rašydami verslo planą ir analizę, priklausomybę nuo vieno kliento įrašydavome prie galimų rizikų. Dabar taip nebedarome“, – teigia pašnekovas.
„Inno Line“ toli gražu ne vienintelė Lietuvos baldų gamykla, dirbanti išskirtinai „Ikea“ koncernui. Švedams keliauja nemaža dalis „Vilniaus baldų“ gaminių, taip pat baldai iš Visagino baldų fabriko, Kauno bendrovės „Freda“ ir t. t.
Pasiteiravus, kodėl gana stiprų baldų sektorių turinti Lietuva nėra išauginusi stiprių savų prekės ženklų ir kliaujasi gamyba pasaulinei lyderei, R. Marozas tikina, kad šiuo požiūriu nesame išskirtiniai.
„Jei pasižiūrėsime, kiek žinomų baldų prekės ženklų yra pasauliniu mastu, tai jų nėra daug. Taisyklė tokia, kad garsūs prekės ženklai yra labai dideli, kuriems reikia ir labai didelių gamybos pajėgumų. Lietuva iš tiesų nuo seno turi stiprią medienos apdirbimo pramonę, aukštos kvalifikacijos darbuotojus, inžinierius, todėl čia atėjusi „Ikea“ rado tai, ko jai reikia“, – dėsto R. Marozas.
Pasak jo, daug pasako faktas, kad Lietuva šiuo metu yra ketvirta daugiausiai baldų „Ikea“ gaminanti šalis visame pasaulyje.
Mažiau darbininkų, daugiau specialistų
„Inno Line“ vadovas sako, kad globali konkurencija dėl galimybės tiekti baldus „Ikea“ koncernui didelė, todėl laimi tie, kurie gali pasiūlyti didesnį efektyvumą, o čia vieną svarbiausių vietų užima gamybos automatizavimas.
Tiesa, R. Marozo teigimu, gamybos robotizavimas nėra panacėja, tinkanti visiems be išimties gamintojams.
„Mes robotizavomės iki tam tikro lygio, pagal tai, kiek ir kokių produktų gaminsime. Bet gamintojams, kurie turi didelį asortimentą ar jį dažnai keičia, tai padaryti gali būti sunku, jiems reikia didesnio lankstumo, kurio iš roboto nebūtinai gausi. Esu Vakaruose matęs fabrikų, kuriuose apskritai nėra rankinio darbo, bet jie labai nelankstūs, pastatyti vienam produktui gaminti“, – sako pašnekovas.
Lygindamas dabartinį darbą su veikla iki persikraustymo į naująjį robotizuotą fabriką, R. Marozas skaičiuoja, kad darbininkų toms pačioms užduotims atlikti dabar reikia 25 proc. mažiau, tačiau tiek pat išaugo aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis.
„Rinkoje tokių žmonių, kuriuos būtų galima pritraukti, turbūt yra vienetai. Todėl visi mūsų operatoriai yra paruošti įmonėje, ir tas procesas yra nenutrūkstamas. Net jei matome, kad artimiausiu metu papildomų žmonių nereikės, nenustojame jų ruošti ir mokyti. Geriau kažkuriuo metu jų turėti daugiau, negu neturėti, kai reikės“, – pasakoja „Inno Line“ vadovas.
Prognozuodamas, kaip toliau klostysis situacija darbo rinkoje, R. Marozas sako, kad atlyginimai Lietuvoje ir toliau augs jau vien dėl to, kad dar nesame pasiekę Europos Sąjungos vidurkio. Tiesa, jis norėtų, kad tokiu pačiu tempu augtų ir Lietuvos darbo našumas.
„Dabar toks neapibrėžtumo laikotarpis, kai skirtingos pramonės šakos turbūt turi skirtingus lūkesčius. Gal šiemet augimas bus mažesnis nei pernai ar užpernai, bet ilgoje perspektyvoje jis nesustos. Bet darbo užmokestis yra tik vienas tavo kaštų aspektas, svarbu, ką tu su tais kaštais sugebi padaryti ir kokį efektyvumą pasieki. O su darbo našumu nuo Vakarų vis dar smarkiai atsiliekame“, – teigia „Inno Line“ vadovas.
Pasak jo, darbo našumas Lietuvoje šlubuoja, nes palyginti mažai investuojama į priemones ir instrumentus, žmonėms padedančius kurti daugiau vertės.
