Apie tai ir pastaruosius Lietuvos banko tyrimus, turinčius stiprų rezonansą viešajai nuomonei ir politikų sprendimams, centrinio banko misiją Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva Žinių radijo laidoje „Ekonomika šiandien“ kalbino Lietuvos banko valdybos pirmininką Gediminą Šimkų.

Elena Leontjeva: Pastaruoju metu iš Lietuvos banko, kaip iš gausybės rago, pasipylė įvairūs tyrimai. Pirmame jų nagrinėjote, ar įmonių kaštai pagrindžia jų kainų augimą, kituose tyrimuose – ar bankų pelnai nėra pertekliniai, neseniai pasirodė ir slapto pirkėjo gyvybės draudimo įmonėse tyrimas. Kas paskatino tokį jūsų aktyvumą?

Gediminas Šimkus: <...> Lietuvos banko pagrindinis tikslas, juodu ant balto parašytas įstatyme, yra palaikyti kainų stabilumą. Kainų stebėsena, aiškinimas, supratimas yra mūsų mandato dalis. Kadangi visuomenėje kilo klausimas, kodėl būtent maisto kainos Lietuvoje auga labai sparčiai, tai mes ėmėmės lyderystės ir į tą klausimą pabandėme atsakyti. Ne emociniu pagrindu, o akademinių studijų, duomenų nagrinėjimo pagrindu.

Mes galime daug piktintis, bet jeigu maisto gamybos grandinę išskaidome į tris dalis, tai yra žaliavų gamintojai, produktų gamintojai ir produktų pardavėjai. Dėl stiprios paklausos, dėl augančių pajamų, dėl pakankamai stiprios perkamosios galios kiekviena grandis savo savikainos padidėjimą galėjo perkelti galutiniam vartotojui.

E.L.: O jūs kaip ekonomistas galvotumėte, kad jeigu kaštai nepagrįstų galutinės kainos, tai būtų kažkoks kriminalas, kad įmonės didino kainas? Ar kaip jūs sakote, kad žmonės galėjo pirkti, buvo paklausa. Visgi, kuris veiksnys yra svarbiausias?

Elena Leontjeva

G. Š.: Aš manau, kad nėra jokio kriminalo visame šitame reikale. Čia yra galbūt tam tikri jautrumo, empatijos, socialinės atsakomybės klausimai. Nes perkelti visą savikainą, tai iš principo dirbti tomis pačiomis maržomis, kaip dirbdavai anksčiau.

Bet mes puikiai suprantame, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu mes turime stiprią infliaciją, gerokai viršijančią darbo užmokesčio augimą ir realios perkamosios galios kritimą, be to augančias palūkanas ir tie, kas yra paėmę didesnes paskolas, patiria didesnes paskolos grąžinimo išlaidas, tai natūralu, kad žmones piktina, kai jie mato, kad prekės ir paslaugos brangsta labai sparčiai.

E.L.: Visgi turėtume prisiminti, kad gamintojų kainos aplenkė vartotojų kainų augimą. Iš tiesų, jūsų tiriamos įmonės patyrė daug didesnį spaudimą. Realiai jie neperkėlė visų kaštų pabrangimo galutiniam vartotojui.

G. Š.: Be jokios abejonės. Nes matote, jeigu yra žaliavos gamintojas, paimkime grūdų gamintojus, na, ne tik grūdai, kaip sėkla, yra jo savikainos dalis, bet turbūt didelę dalį turi ir degalai ir trąšos, bet kai grūdai „atėjo“ į kepyklą, tai grūdai bus tik dalis tos savikainos.

E.L.: Bet krosnis vėlgi reikalauja daug energijos.

G. Š.: Kai ateina pas prekybininką, vėlgi, elektra, patalpos. Atitinkamai, vienas prie vieno tai nepersikelia į galutinę prekę. Reiškia, kad tiek, kiek padidėjo pieno supirkimo kaina, tai automatiškai nepersikelia į galutinio produkto savikainą. Bet mes atitinkamai ir tyrėme ne vienu metodu.

Gediminas Šimkus

<...>

E.L.: Turbūt sunku įsivaizduoti, kad verslas gali kažkaip tą maržą „įkalkuliuoti“. Tai vis dėl to yra daugybės veiksnių, daugybės komponentų galutinis rezultatas, dėl kurio niekada negali būti tikras?

G. Š.: Visiškai pritariu. Mėgstu įsižiūrėti į reiškinius sistemiškai ir turėti holistinį požiūrį. Dalykas yra ne tai, kad perkėlė (sąnaudas – red.), bet kodėl taip galėjo būti. O taip galėjo būti, kad nepaisant to, kad po Covid-19 pandemijos smūgio ekonomikai, po pradėtos Rusijos nepateisinamos agresijos ir karo prieš Ukrainą ir tokių didžiulių nuogąstavimų, vis tik darbo rinka išliko aktyvi, o valstybės parama, pradedant 2020 m. laikotarpiu buvo pakankamai stipri. Santaupos buvo pakankamai didelės.

Kitaip tariant, visuminė paklausa Lietuvoje ilgą laiką 2022 m. buvo labai stipri. O būtent tai, kad paklausa buvo, ir sudarė galimybes (kelti kainas – red.). Nes paklausa ir pasiūla veikia visur. Jeigu vartotojas nepirks, verslas bus priverstas mažinti kainas.

E.L.: Man patiko jūsų tyrime konstatuota stipri paklausa. Pataisykite mane, bet ECB Covid-19 pandemijos pradžioje imdamasis ypatingų priemonių būtent ir siekė stiprinti paklausą. Tai ar jūs tyrėte, kaip pinigų politikos priemonės paveikė tą stiprią paklausą, kuri leido kainoms augti?

G. Š.: Sakyčiau, kad tikslas, kuris buvo keliamas, tai sustiprinti visuminę paklausą, reaguoti į defliacinius procesus, tai buvo turto pirkimo programos (TTP) 2015 m. tikslas. Reiškia, sumažinti ilgalaikes palūkanų normas. Jokiu būdu, manau, kad ne padidinti pinigų kiekį, kaip kai kas mėgsta sakyti. Tai būtent šie tikslai buvo TPP 2015 m.

Kai mes kalbame apie 2020 m. ir pandeminę turto pirkimo programą, pagrindinis tikslas buvo būtent užtikrinti, kad neįvyktų rinkos defragmentacija, užtikrinti finansų rinkos efektyvų veikimą. Nes buvo labai didžiulis smūgis ekonomikoms. Verslai, ištisi sektoriai buvo stabdomi. Valstybės ėmėsi beprecedenčių fiskalinės pagalbos priemonių, išėjo į rinkas, reikėjo skolintis, kad tos rinkos veiktų efektyviai, per pandemiją buvo turto pirkimo programos, finale 1,85 trln. eurų, tokio dydžio buvo ECB vykdomos programos dydis.

<...>

E.L.: Pakalbėkime apie perteklinius bankų pelnus, kurie taip pat sujaudino visuomenę. Lietuvos banko specialistai teigia, kad tie pelnai susiformavo dėl perteklinio likvidumo. Priminkite man, prašau, ar ECB nesiekė būtent padidinti likvidumą covido pradžioje? Ar mes čia galime atsekti kažkokį ryšį tarp ECB sprendimų ir to perteklinio likvidumo bankų sistemoje?

G. Š.: Labai geras klausimas. Galbūt pradėsiu iš toliau, nuo infliacijos. Mes matome bendrą kainų lygio augimą. Kasdieniame gyvenime negalvojame apie priežastis. Bet aš labai aiškiai atskiriu: infliacija, kuri prasidėjo 2021 m. viduryje, buvo atsigavimas iš Covid-19 pandemijos ir nepakankamos pasiūlos. Kai trūksta pasiūlos, ima augti trūkstamos produkcijos kaina. Buvo labai aiškiai formuluojama tiek ECB, tiek FED, tiek kitų centrinių bankų, kad infliacija yra matoma, kaip laikina, pereinamoji ir t.t.

Gediminas Šimkus

E.L.: Ir net pageidautina.

G. Š.: Ir net pageidautina, nes ilgą laiką vyko priešingi, defliaciniai procesai. Tai, kas visuomenėje dažnai neužčiuopiama, kad šią infliaciją toliau palaikyti, skatinti pradėjo būtent energijos, žaliavų kainų augimas. Iš pradžių net buvo sunku suprasti, kas čia vyksta. Bet dabar yra akivaizdu, kad tada prasidėjo Rusijos ekonominis šantažas prieš Europą. Gamtinių dujų ir kitų žaliavų eksporto ribojimas į Europą. Tai buvo labai sunku suprasti. Aišku, vasario 24 d. atsakė į visus klausimus, kai prasidėjo karas. Vėlgi, išorinių veiksnių, karo nulemta infliacija Europoje buvo labai stipri ir labai akivaizdi. Kodėl tą dalyką sakau?

Nes infliacija iš tokio laikino proceso perėjo į ilgą laikotarpį. Jeigu 2021 m. ECB brėžiama strategija, kaip bus dorojamasi su infliacija ar defliacija, buvo brėžiami vienokie tikslai ir vienas matymas. Rusijos karas prieš Ukrainą pakeitė viską iš esmės. Kalba eina ne tik apie pinigų politiką, bet apskritai visose politikos srityse. Būtent šitos aplinkybės, poreikis greitai reaguoti pagrindine pinigų politikos priemone – palūkanų normų didinimu, gesinant infliacijos laužą, ir suformavo tas neįprastas aplinkybes.

Čia nėra kaltų-nekaltų. Čia yra tiesiog susiformavusios aplinkybės, kai komerciniai bankai turi sukaupę didžiulius likvidaus turto rezervus, dalį jų laiko ir Lietuvos banke arba kituose centriniuose bankuose ir už juos jiems yra atlyginama pagrindine indėlių palūkanų norma, kuri šiandien yra 2,5 proc.

E.L.: Vis dėl to, dar iki karo pradžios infliacija Lietuvoje jau sudarė virš 10 proc. O vidutinio darbo užmokesčio augimas jau buvo 12 proc.

G. Š.: O aš tik priminsiu jums, kad per pastaruosius dešimt metų apskritai metinis darbo užmokesčio augimas buvo 10 proc. Per septynis metus jis padvigubėjo. Infliacija Lietuvoje visada buvo šiek tiek aukštesnė, negu euro zonoje. Ir 2021 m., taip, infliaciniai procesai Lietuvoje prasidėjo šiek tiek anksčiau, nes yra spartus darbo užmokesčio augimas ir esame labai atvira ekonomika. Mes labai jautriai reaguojame į tai, kas vyksta rinkose ir tie infliaciniai procesai Lietuvoje prasidėjo šiek tiek anksčiau.

Gediminas Šimkus

E.L.: Grįžtant prie bankų pelnų, galime konstatuoti, kad jie tikrai nėra sukurti kažkokios blogos valios ar konspiracijų, bet tai yra vykdytos pinigų politikos padarinys, bankai turi perteklinius rezervus (indėliai viršija paskolas 6 mlrd. eurų) ir tos lėšos gali būti oficialiai laikomos Lietuvos banke, už tai yra mokamos palūkanos?

G. Š.: Apie jokią konspiraciją čia net kalbos negali būti. Tai nėra tik pinigų politikos pasekmė, tai yra ir visų kitų politikų pasekmė. Ekonomistai dar prieš kurį laiką atkreipė dėmesį į itin spartų indėlių augimą Lietuvos bankuose. Tai buvo sparčiausias augimas visoje Europos Sąjungoje ir tai buvo stipraus fiskalinio stimulo pasekmė.

Kitas dalykas, mes turime tokį struktūrinį dalyką, kad palūkanų normos, ar tai būtų būsto paskolos, ar verslo, Lietuvoje beveik viskas yra su kintamomis palūkanų normomis. Todėl tai, kas vyksta su pagrindine palūkanų norma, kurią nustato ECB, labai greitai atsispindi visame paskolų portfelyje. Tai yra skirtumas nuo kitų bankinių sistemų, kur finansiniai produktai, paskolos yra su fiksuotomis palūkanų normomis. Tai daugiau atsispindi per naują skolinimąsi.

Vėlgi, indėlių pusėje reakcija į didėjančias pagrindines palūkanų normas buvo lėtesnė ir tai nėra kažkuo išskirtinis Lietuvos fenomenas. Kiek skaitau „Financial Times“, šiandien yra straipsnis apie tai, kaip Vokietija skundžiasi dėl to paties dalyko. Bet tas didžiulis pelnas, aš nenorėčiau to vadinti pertekliniu, bet tai iš tiesų pelnas, kuris auga neįprastai greitai būtent dėl išskirtinių aplinkybių, bet ne dėl verslo sprendimų. Jis dėl to didesnio likvidumo Lietuvoje yra labai aiškus. Mes matome, kad jeigu ta tendencija tęsiasi, o mes skaičiuojame, kad 2023 m. matysime tą tąsą, tada reikės svarstyti fiskalines priemones.

E.L.: Paaiškinkite, ką reiškia nulinės palūkanos, kurios dešimt metų buvo laikomos euro zonoje, bei daugelyje kitų pasaulio kraštų. Ir koks stimulas dabar bankams mokėti didesnes palūkanas už žmonių indėlius, jeigu to likvidumo, kaip jūs sakote, ir taip yra perteklius? Kažkas yra sutrikę su pinigų ir bankų sistemos kraujagyslėmis?

G. Š.: Buvo neigiamos palūkanos. Nulinės jos buvo fiziniams asmenims, dėl mūsų šalies Civilinio kodekso reguliavimų. Jeigu yra perteklinis likvidumas, jis yra ne visuose bankuose. Lietuvoje veikia 20 bankų, 60 kredito unijų. Situacija jose yra labai skirtinga, didžiulis likvidumas yra sukauptas didžiuosiuose rinkos dalyviuose <...>.

E.L.: Jeigu tokį ilgą laikotarpį palūkanos buvo labai mažos arba neigiamos, tai bankai nelabai galėjo uždirbti tų pelnų. Gal apskritai klaidinga pelnus matuoti metų laikotarpiu? Nuostolių kilnojimo paradigma reiškia, kad pelnai ir nuostoliai yra ilgo ciklo dalykai.

G. Š.: Dabar gaunasi, kad kažkaip tarsi oponuoju jums. Bet vėlgi, čia nėra sąmokslo teorijos. Aš labiau kalbu apie išskirtines aplinkybes. Jeigu reikalingos fiskalinės priemonės, jos turi būti laikinos ir būtent adresuoti šitas išskirtines aplinkybes ir jų pasekoje susidariusį pelno reikšmingą padidėjimą.

Ką jūs man pasakytumėte į tokius keletą faktų: Lietuvos bankų sistema yra pelninga pastaruosius dešimt metų.

E.L.: Ačiū Dievui, jūs gi atsakingas už bankų sistemos stabilumą...

G. Š.: Ir pelningumas yra vienas didžiausių Europoje. Ir mes dėl to galime džiaugtis.

Bet vėlgi, už to yra ir tas nuolatinis efektyvumo siekis, pasiūlant geresnius produktus visuomenei. Bet iš kitos pusės ir tam tikros veiklos, ypač regionuose, apimčių sumažėjimas. Nebijokime įvardinti visus aspektus.

Visą interviu klausykite nuorodoje apačioje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (18)