Ieškoti drabužių, kuriuos galėtų sėkmingai perparduoti Kristupas pradėjo dar paauglystėje, būdamas 16-17 metų. Jaunuolis pats mėgo puoštis vintažiniais švarkais, kurių ieškodavo dėvėtų drabužių parduotuvėse. Kai tokių švarkų namuose prisikaupė daug, nusprendė susikurti paskyrą britiškoje „eBay“ platformoje ir pabandyti juos parduoti.
Tai pavyko padaryti stebėtinai greitai ir pelningai, tad netrukus vilnietis jau prekiavo ne savo garderobu, o specialiai ėjo ieškoti to, kas turėtų paklausą. Dabar šią savo veiklą K. Tamošaitis vadina darbu, kuriam nereikia skirti visos dienos ir kuris per mėnesį gali atnešti keturženklį pelną.
1 euras už paltą virto 200
„Pats dažnai vaikščiodavau į dėvėtų drabužių parduotuves. Ten visada būdavo daug vintažinių drabužių, kurių nelabai kas perka. Bet žinojau, kad jie verti daugiau, taip pradėjau juos pirkti ir bandyti parduoti. Pirkdavau po 1-3 eurus, o parduodavau po 20-30 eurų“, – Delfi pasakoja Kristupas.
Iš pradžių jaunuolis susipirktus drabužius bandė pardavinėti feisbuko grupėse, bet vėliau perėjo prie prekybos „eBay“ platformoje, nes pastebėjo, kad ten įvairių vintažinių gaminių pasiūla ir paklausa yra didžiausia.
Prabangių prekės ženklų drabužių medžiokle Kristupas neužsiima. Jis atrado savo nišą ir pirkėjus, mėgstančius puoštis tam tikro laikotarpio stiliumi, todėl svarbu, kad parduodamas rūbas būtų ne to laikotarpio mados imitacija, o autentiškas ir gerai išsilaikęs.
Pradėjęs nuo švarkų, vėliau pašnekovas Vilniaus dėvėtų drabužių parduotuvėse ėmė pirkti ir senus paltus, kelnes, marškinius, kartais prigriebdamas ir vieną kitą moterišką rūbą.
Kristupas sako, kad iš pradžių uždirbami pinigai nebuvo labai reikšmingi, tačiau ilgainiui veikla plėtėsi, parduodamų drabužių skaičiai augo, tad šiandien iš tokios prekybos jis uždirba 800-1000 eurų per mėnesį. Prasčiau sekėsi tik per pandemiją, kai verslas buvo sustojęs dėl nedirbusių dėvėtų drabužių parduotuvių.
Tarp sėkmingiausių Kristupo sandorių – už 1 eurą rastas itin senas, maždaug šimtametis, bet labai gerai išsilaikęs paltas, kurį pavyko parduoti už 200 eurų. Tiesa, būna ir nesėkmingų pirkinių. Jaunuolis pasakoja, kad pirkdamas didesnius kiekius drabužių, ne visus juos spėja gerai apžiūrėti, todėl tik grįžęs namo pamato skyles ar neišvalomas dėmes, tad investiciją tenka nurašyti.
Pasak pašnekovo, kelis eurus tekainuojačių lobių Vilniaus dėvėtų drabužių parduotuvėse tikrai galima rasti, tačiau jis juokiasi, kad auga ir konkurencija, nes šią pelningą veiklą yra atradęs ne jis vienas.
„Tų lobių tikrai dar yra, bet pastaruoju metu pastebiu, kad ir žmonių užsiimančių tuo pačiu kaip aš, padaugėjo. Parduotuvėse matau žmones, kurie drabužius tikriausiai perka perparduoti, nes perka labai dideliais kiekiais. Kai aš pradėjau šią veiklą, tokių praktiškai nebūdavo“, – pasakoja K. Tamošaitis.
Trisdešimt švarkų spektakliui
Paklaustas, kaip atsirenka drabužius, kurie atneš pelno, Kristupas sako pirmiausia vertinantis jų išsilaikymą, pasiuvimo kokybę ir medžiagas – jos būtinai turi būti natūralios. Tačiau ne mažiau svarbu ir įdomesnis dizainas ar medžiagos raštas.
Dažniausiai K. Tamošaičio siūlomus rūbus perka britai, vokiečiai, prancūzai, taip pat buvo pirkėjų amerikiečių, keletas japonų. Lengviausia parduoti 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmečių drabužius, tiesa, rūbų iš to laikotarpio yra išlikę nemažai, tad tenka atsirinkti įdomesnius ir kokybiškesnius.
„Vakaruose yra daug žmonių, kurie perka tam tikro laikotarpio drabužius, nes siekia atkartoti to laikotarpio madas, toks jų stilius. Dar kita grupė pirkėjų – žmonės, kurie iš manęs įsigytus drabužius naudoja teatre ar filmavimo aikštelėse. Esu vienam žmogui iš karto pardavęs apie 30 švarkų, nes jų jam reikėjo spektakliui“, – pasakoja jaunuolis.
Jis skaičiuoja, kad drabužių paieškoms vidutiniškai skiria apie tris valandas per dieną, tačiau į jas nesileidžia kasdien – būna laikotarpių, kai į savo pamėgtas „Humana“ ir „50c“ parduotuves neužsuka ir kelias savaites, vėliau veiklą suintensyvina.
Svarbu išsamus skelbimas ir nuotraukos
Užsukus prekybos „eBay“ verslą parduoti skirti rūbai ėmė kauptis ir Kristupo namuose, tad prieš porą metų jis nusprendė išsinuomoti biurą, kuriame drabužius galėtų laikyti ir fotografuoti. Bet tuomet kaip tik įsismarkavo pandemija, veikla apstojo, tad biuras tapo per brangus.
Dabar drabužiai – vėl namuose, tačiau Kristupas džiaugiasi, kad juose yra nenaudojama palėpė, kurią ir galėjo paskirti rūbų laikymui, bet vietos jiems vis tiek reikia vis daugiau.
K. Tamošaitis sako jokiomis specialiomis strategijomis, kurios padeda parduoti „eBay“ ir kitose e. platformose, nesidomėjęs, tačiau laikosi tam tikrų taisyklių skelbime kuo išsamiau aprašyti drabužio amžių, medžiagos sudėtį, padaryti geras prekės nuotraukas.
Šiuo metu studijuojantis Kristupas teigia nežinantis, kiek ilgai dar užsiiminės šia veikla, be to, tai priklausys ir nuo to, ar dar ilgai pelną nešančių prekių pavyks rasti dėvėtų drabužių parduotuvėse: „Klausimas, ar pačios dėvėtų drabužių parduotuvės ateityje gaus tų vintažinių rūbų. Vis tiek bėgant laikui, jų bus vis mažiau. Nebent reikės orientuotis į vėlesnius laikotarpius.“
