Nors kai kurie iš jų šiuo atžvilgiu pasielgė itin apdairiai (kaip, pavyzdžiui, Romanas Abramovičius, kuris 2022 metų pradžioje didelę dalį savo turto perleido septyniems savo vaikams, gimusiems keliose santuokose), kiti to nepadarė, ir apie tai gali būti daug kalbama šiomis dienomis, nes jau šios savaitės pabaigoje, sausio 21 dieną, Rygoje dirbanti notarė Ingūna Bobrovska (kaip buvo skelbiama oficialioje „Latvijas vestnesis“ publikacijoje) nutrauks septynis mėnesius trukusį procesą, kurio metu buvo renkamos pretenzijos į vieno paslaptingiausių Rusijos milijardierių Olego Burlakovo (2021 metų turtingiausių Rusijos žmonių sąraše užėmusio 117 vietą) turtą. 72 metų O. Burlakovas mirė 2021 metais, kaip skelbiama, nuo komplikacijų, susijusių su „Covid-19“.
O. Burlakovo gyvenimas ir mirtis nusipelno ypatingo dėmesio. Gerai žinomas karinis inžinierius, sovietmečiu už savo inovacijas bei išradimus užsitikrinęs kelis patentus bei apdovanojimus, vėliau tapo sėkmingu bankininku bei pramonininku, o gyvenimo pabaigoje laiką leido tarp Kanados, Latvijos ir Monako. Jis buvo vedęs Liudmilą Burlakovą, tačiau nuo 2018 metų pora bandė išsiskirti, kai verslininkas pernelyg daug dėmesio pradėjo skirti 27 metų Sofijai Švecovai, šiuo metu auginančiai pusantrų metų jo dukrelę Nikolę. Pats brangiausias jo turtas – 106 m ilgio jachta „Black Pearl“, kuri per Pasaulio superjachtų apdovanojimus (angl. The World`s Superyacht Awards) buvo pripažinta geriausia burine jachta pasaulyje, dažnai yra minima gandų apžvalgininkų.
Kai verslininkas Rusijoje mirė nuo „Covid-19“, jo kūną pirmiausia pasiėmė sesuo Vera Kazakova ir jos sutuoktinis, kurie pagal 2019 metais Monake ranka surašytą testamentą pasiskelbė esantys jo turto paveldėtojais. Tačiau po ilgos teisinės kovos Liudmilos Burlakovos atstovai sugebėjo perimti O. Burlakovo palaikus ir sėkmingai pervežė juos (beje, naudodamiesi dokumentais, kurie vėliau buvo pripažinti suklastotais) į Šveicariją, o vėliau į Kanadą, kur jie buvo palaidoti. Tačiau teisinė kova tarp milijardieriaus giminaičių tęsiasi toliau.
Latvijoje artėjantis teismų procesas gali dar kartą atkreipti dėmesį į šią bylą. Nors ji pati savaime neatrodo labai intriguojanti, tačiau ateityje gali duoti pradžią ilgai panašių bylų virtinei, nes daugelis Rusijos verslininkų yra glaudžiai susiję su Baltijos valstybėmis, kurios dešimtmečiais buvo laikomos mokesčių rojais. Minima byla yra grindžiama testamentu, kuris neva buvo sudarytas Latvijoje maždaug tuo pačiu metu, kaip ir tas, kurį pateikė V. Kazakova (beje, yra įrodymų, liudijančių, kad Rusijos, Šveicarijos ir Kanados pilietybes turėjęs O. Burlakovas 2019 metų spalio 21 dieną, t. y. tą pačią dieną, kai Monake buvo surašytas jo testamentas, gyveno Rygoje), ir ši Latvijoje išreikšta velionio valia turi būti paskelbta vėliau šiais metais, bylai rutuliojantis.
Rusų teisės ekspertai yra išreiškę pagrįstų abejonių dėl Monte Karle notaro patvirtinto dokumento, nes jame yra daug prieštaravimų (pavyzdžiui, jame teigiama, kad nemaža dalis turto turėtų atitekti Veros ir Nikolajaus Kazakovų fondui, kuris buvo įsteigtas kiek vėliau ir tuo metu kaip juridinis asmuo tiesiog neegzistavo).
Byla Latvijoje intriguoja dar ir dėl to, kad Rygoje buvo įregistruotas O. Burlakovo šeimos biuras (subjektas, kontroliavęs jo investicijas ir pinigų srautus), kuriam vadovavo Rusijos ir Vokietijos teisininkas Semionas Anufrijevas, nuo 2012 metų savo gyvenamąją vietą deklaruojantis Latvijoje (minėti rusų teisės ekspertai mano, kad jis veikia išvien su V. ir N. Kazakovais ir galėjo atlikti centrinį vaidmenį rengiant sąmokslą, kad O. Burlakovo turtas atitektų jo seseriai bei jos sutuoktiniui).
Rusijoje keli teismai jau nagrinėjo šią bylą ir priėmė sprendimus, palankius V. Kazakovai ir jos vyrui, kuriems pagal Rusijos įstatymus dabar teisėtai priklauso pusė viso mirusio brolio turto. Tačiau problemą komplikuoja tai, kad Monako teismas jau nusprendė, jog verslininko sesuo nėra tas asmuo, kuris galėtų paveldėti turtą pirmiau už velionio žmoną ir vaikus, net jei Monako notaro patvirtintas testamentas būtų pripažintas autentišku.
Maža to, vienas Jungtinės Karalystės teismas nuo 2019 metų nagrinėja rezonansinę sukčiavimo bylą, kurią Liudmila Burlakova yra iškėlusi V. Kazakovai ir S. Anufrijevui, kaltinamiems tuo, jog netinkamai tvarkė O. Burlakovo turtą ir net bandė jį paslėpti savo pačių įsteigtose bendrovėse – taip jie elgėsi siekdami, kad prieš skyrybų posėdžius, turėjusius padalyti turtą tarp verslininko ir jo šeimos narių, laikomų pirmos eilės paveldėtojais, nuslėptų bent dalį jo turto (šioje byloje N. Kazakovas vadinamas teisėtu Estijos gyventoju, todėl jam ir jo žmonai nėra didelės prasmės kovoti dėl O. Burlakovo turto Rusijos teismuose).
„Burlakovo byla“, mano manymu, gali tapti svarbiu pavyzdžiu, kaip Rusijoje susikrautas ir Vakaruose įteisintas didžiulis turtas (beje, „Black Pearl“ buvimo vieta šiuo metu nėra žinoma) gali būti užginčijamas persidengiančiose jurisdikcijose. Labai nedaug Rusijos magnatų, gavę Amerikos, Izraelio, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos ar Latvijos pasus, atsisakė Rusijos pilietybės (daugeliu atvejų šių šalių pilietybės nebuvo įregistruotos Rusijoje, kaip to reikalauja Rusijos įstatymai [ir būtent šie įstatymai leido teismams atsižvelgti į bet kokius dokumentus iš Monako, nes pastarasis buvo laikomas O. Burlakovo gyvenamąja vieta, todėl jiems priklausė viršenybė prieš visus kitus dokumentus]), ir šis faktas atveria galimybę potencialiems jų įpėdiniams kreiptis į Rusijos teismus ir tikėtis sprendimų, kuriuos daugeliu atvejų priima korumpuoti teisėjai.
Reikėtų paminėti, kad Maskvos Lublino apygardos teismas, kuris galiausiai atmetė visus rusų bei Europos ekspertų pateiktus įrodymus, jog „Monako testamentas“ buvo suklastotas, ir nedelsiant priėmė Kazakovams palankų nuosprendį, buvo pasirinktas arbitražo vieta tik todėl, kad L. Burlakova kurį laiką kaip Rusijos pilietė buvo registruota šioje Maskvos dalyje (šiandien ji turi tik Ukrainos bei Kanados pasus ir yra atsisakiusi Rusijos pilietybės). Rusijos bei Europos teisinių sistemų konfliktas gali dar labiau pagilinti šias bėdas, todėl „Burlakovo bylą“, kuri toli gražu nėra baigta, dar ne vienus metus analizuos Europos advokatai ir prokurorai.
