Ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad pastaruosius keletą metų pajamų pasiskirstymo netolygumai Lietuvoje mažėjo, o kalbant apie dirbančiųjų skurdo rizikos lygį jis netgi mažesnis negu Europos Sąjungos vidurkis.
„Didžiulis iššūkis yra mūsų labai žemos pensijos ir tai, kad pensinio amžiaus gyventojų pagrindinis ir dažnu atveju vienintelis šaltinis yra pensija. Ir kadangi pensija maža, tai automatiškai pensinio amžiaus žmonių skurdo rizikos rodiklis yra labai didelis‟, – televizijos laidoje „Delfi tema“ kalbėjo banko „Luminor‟ vyriausiasis ekonomistas Ž. Mauricas.
Pasak jo, augant kainoms, – ypač būtiniausių prekių, tai yra maisto, energetikos, – šie mažas pajamas gaunantys žmonės papuola į tam tikrus spąstus, o tikimybė, kad jų skurdas didės, yra pakankamai didelė.
„Valstybė didino pensijas pernai du kartus, šiais metais vėl tas pensijų didinimas pakankamai nemažas, bet jis vis tiek nepasiveja sparčiai kylančios infliacijos, ypač tų būtiniausių prekių‟, – pridūrė pašnekovas.
Kainų stebėjimo portalo Pricer.lt maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas teigia, kad net ir su papildoma parama ar kompensacijomis senjorų išlaidų ir pajamų balanso „skaičiai yra baisūs‟.
„Tiems, kurie gauna 1000–2000 eurų, šitas augimas stipriausiai atsiliepė. Jeigu 2021 metais vienam namų ūkio nariui išlaidos buvo 438 eurų, tai šiais metais, pridėjus tą 21 procentą (infliacijos), išeina 534 eurai.
Tai įsivaizduokite (...) du tėvai, du vaikai, – jeigu abu uždirbantys gauna po 1000 eurų, susiklosto taip, kad jie savo biudžeto nelabai gali suvesti. O 2021 metais galėjo suvesti, 2016 metais išlaidos vienam gyventojui išvis buvo iki 300 eurų, jie jautėsi ganėtinai komfortiškai‟, – sako P. Čepkauskas.
Ž. Mauricas teigia, kad Lietuva skirtingais greičiais juda jau ilgą laikotarpį. Vilnius toliau gali pasigirti didesniais atlyginimais ir perkamąja galia nei regionai, sostinėje didesnės galimybės turėti finansinę laisvę.
Ekonomisto manymu, sunkiausia šiuo metu yra tiems žmonėms, kurie iš esmės gyveno nuo algos iki algos, ir dabar priversti gan stipriai taupyti.
„Sunkiausia tiems žmonėms, kurių pajamos artimos vidutinėms ir jie nelabai turi kažkokios manevro laisvės, plius jie gauna ir nelabai didelę paramą. Mažiausiai uždirbantys dažnu atveju gauna kažkokią papildomą paramą, kuri tam tikrais atvejais kompensuoja jų pajamų mažumą ir jų situacija tampa gal net geresnė, negu tų asmenų, kurie uždirba vidutines pajamas‟, – kalbėjo Ž. Mauricas.
Maža to, priduria P. Čepkauskas, šita visuomenės dalis nėra pratusi prašyti paramos, nors jau priartėjo prie ribos, kai pagalbos reikės. Pasak jo, dabar jau praverstų patarimai būtent šios pajamų kategorijos žmonėms, kur kreiptis paramos.
„Tiems žmonėms lyg ir viskas buvo normaliai, tų pinigų likdavo ir jie neskaitydavo savęs, kad yra kažkokios paramos gavėjai ir jie net nelabai žino, kur kreiptis. (…) Žmogui psichologiškai tai yra sunku ir jis iš pradžių bando tvarkytis pats, bet kyla po to nepasitenkinimas, jis gali išsilieti neracionaliu sprendimu rinkimų metu ir visose kitose situacijose. Apie tai tikrai reikia galvoti‟, – sako portalo Pricer.lt atstovas.
Ž. Mauricas mato dar ir kitą problemą: nors Europos Sąjungos kontekste Lietuvos pajamų nelygybė bei regioninė atskirtis nėra kritinė, situaciją blogina bendras pajamų lygis.
„Lietuvoje, jeigu 1 tūkst. eurų su trupučiu Vilniuje, o keli šimtai regionuose, ta suma – ypač po didelio kainų augimo – jau gali tapti nepakankama tam, kad žmogus išsilaikytų „virš vandens“ ir būtų virš tos skurdo ribos‟, – sako pašnekovas.
Ž. Maurico vertinimu, kalbant apie centrinę Europą ir Baltijos šalis Lietuvos situacija su sostinės ir regiono skirtumais yra ne tokia bloga.
„Didesnis iššūkis, sakyčiau, kad regionuose mažas užimtumas, tai yra, jeigu žmonės nori surasti darbą, dažnai priversti migruoti į miestą (…), ir bendras pajamų lygis yra pakankamai žemas Lietuvoje. Dėl to, jeigu tos pajamos jau kažkiek yra žemesnės, jos jau yra dažnu atveju arti skurdo rizikos ribos ar net žemiau – netgi ir dirbančiam asmeniui.
Tai čia du iššūkiai, kuriuose Lietuva turėtų švelninti. Ir aišku, daug kalbėta: investicijų pritraukimas regionuose, bendras ekonomikos kėlimas ir vijimasis pagal Vakarų Europos pajamas‟, – rekomenduoja ekspertas.
P. Čepkauskas, paklaustas, į ką reikėtų sutelkti dėmesį kalbant apie maisto kainų mažinimą, sako, kad jau anksčiau svarstytas PVM mažinimas neduotų rezultato.
„PVM yra smagus skaičius, 21 proc. ėmei ir sumažinai, bet iš tikrųjų pirmas reikalas yra konkurencija. Jeigu ji maža ir verslas gali be problemų perkelti savo padidėjusias sąnaudas nežiūrėdamas aplink vartotoją, tai prapuolus PVM, jis iškart nuvažiuos į verslininkų sąskaitas‟, – teigia pašnekovas.
Anot jo, dar vienas svarbus pokytis būtų esamų mažmeninės prekybos kainų viešas skelbimas.
„Žmogui norint susirinkti (kainas), reikia aplankyti visus taškus, o tai yra papildomos sąnaudos. Tai visų pirma išskaidrinti šitą, bent jau tas padidins konkurenciją ir galimybę tam vidutiniam sluoksniui kažkiek valdyti situaciją. Bent jau dabartines kainas (nurodyti), kad aš žinočiau, kur yra pigiausia varškė, atsidaręs vieną puslapį galėčiau išsirinkti tinklą‟, – kalbėjo P. Čepkauskas.
Bet jeigu ta plėtra nėra tolygi, tai perskirstyk neperskirstęs, skirstyk neskirstęs, tai nesumažinsi, nes fundamentaliai ji (atskirtis) yra per didelė‟, – aiškino Ž. Mauricas.
Dar vienas sprendimas, kurio link turėtų, pasak ekonomisto, eiti Lietuva, tai valdymo decentralizacija.
„Savivaldybės turi stengtis pritraukti investuotojų, prekybininkų, o dabar modelis atvirkštinis, visi gauna vienodai, – „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius‟, – tokiu principu.
Ir kartais būna paradoksaliai, kad kuo skurdesnė savivaldybė, tuo daugiau pinigų gauna visas aparatas, tai jie net neturi per daug paskatų konkuruoti. Štai Šveicarijos modelis geras: kiekvienas kantonas konkuruoja vienas su kitu‟, – sakė ekonomistas.
P. Čepkauskas sako, kad galima įžvelgti dalinį kainų stabilizavimąsi kai kuriose prekių grupėse, pavyzdžiui, tarp pieno produktų, tačiau tai esą labiau susiję su vartojimo mažėjimu.
„Žmonės mažiau vartoja, pereina prie pigesnių analogų ir matyti, kad pieno gamintojai nori parduoti tuos pačius kiekius ir tai pasireiškia akcijomis, bet ne bazinio kainų lygio mažinimu. Tai pirmieji žingsniai. Ir padidėjus tarp prekybininkų konkurencijai, bus vėlgi ne bendro kainų lygio mažinimas, bet bandymas vėlgi vilioti per akcijas‟, – sako ekspertas.
Kalbėdamas apie perspektyvas jis sakė, kad nėra pagrindo labai džiaugtis dujų ar naftos kainų mažėjimu: net jeigu Lietuvoje vėl atsinaujintų trąšų gamyba, ji žemės ūkį pasieks tik pavasarį, o derlius bus rudenį. Be to, žemdirbiai esą mažiau tręšia. Kaip tai atsilieps šių metų derlingumui, irgi neaišku.
„Kitas dalykas, jeigu žiūrėtume globaliai, kas vyksta Europoje. Ta pati Ukraina. Kviečių, aliejinių kultūrų kainos nukrito tik todėl, kad susidūrė du derliai dėl karo: negalėjo išvežti senojo ir rudenį pasirodė naujesnis, tai buvo tas sumažėjimas. Kas bus šiais metais, niekas negali tiksliai pasakyti, nes jie neteko daug pasėlių ploto. Taip, šaunuoliai, atsikariavo, bet jie yra užminuoti, sugadinti. Įvairių specialistų vertinimu, apie 30 proc. nubraukta‟, – kalbėjo P. Čepkauskas.
Ž. Mauricas teigia, kad puoselėja atsargų optimizmą.
„Nes pasaulinės maisto kainos jau nebeauga, galbūt matysime šiais metais ir kritimą, priklausys nuo daugelio kitų faktorių, bet aš manau, kadangi praeitais metais jau pakankamai didelė kaštų dalis buvo permesta galutiniam vartotojui, tai mes šiais metais turime gana didelę galimybę, kad tos kainos nebeaugs.
Arba tas augimas bus labai mažas, tai yra, keli procentai – tikrai ne 30, ne 20 proc. ir net ne 10 proc. Arba turėsime vienženklį augimą, arba neturėsime jokio augimo“, – sakė ekonomistas.
