Palyginti su kitomis narystės Europos Sąjungoje (ES) siekiančiomis Rytų Europos šalimis, jos sudaro dinamiškai besiplėtojantį regioną. Šie skaičiai leidžia teigti, jog visos trys valstybės atsigavo nuo Rusijos krizės, staiga nutraukusios ankstesnį ekonominės plėtros etapą, padarinių. Prieš ketverius metus labiausiai nukentėjo Lietuva su savo stipriai nuo Rusijos rinkos priklausoma maisto pramone: 1999 metais Lietuvos bendrasis vidaus produktas sumažėjo 3,9 proc., Estija atsipirko 0,7 proc., o Latvijoje augimo tempai tesumažėjo iki 1,1 proc.
Būgštavimai, kad pasaulinio ekonomikos klimato atvėsimas dabar gali vėl gerokai pristabdyti naująjį augimą, kol kas nepasitvirtino, konstatuoja "Neue Zuercher Zeitung". Anot įvairių prognozių, 2002 metais galima tikėtis apie 4 proc. ekonomikos augimo. Vis dėlto Lietuva, pasak apžvalgininkų, lieka labiausiai pažeidžiama, nes jos ekonomikos augimo variklis yra eksportas. Tuo tarpu Estijoje sumažėjusias eksporto apimtis kompensuoja stiprėjantis vidaus vartojimas, o Latvijos sparčios plėtros garantas yra didelės investicijos. Be to, papildomas pasitikėjimą stiprinantis veiksnys yra palankios perspektyvos būti pakviestoms stoti į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Be politinio saugumo, narystė Vakarų aljanse sustiprins potencialių užsienio investuotojų pasitikėjimą Baltijos šalimis, vieningai sutinka Vilniaus, Rygos ir Talino politikai.
Lito susiejimas su JAV doleriu, anot Šveicarijos laikraščio, buvo, be maisto pramonės priklausomybės nuo eksporto, dar viena priežastis, kodėl Lietuva ilgiau negu Latvija ir Estija laižėsi Rusijos krizės žaizdas ir turėjo ilgiau laukti savo ekonomikos atsigavimo. Vasario pradžioje persiedamas litą su euru, Lietuvos centrinis bankas reagavo į netenkinančią situaciją, kai dėl fiksuoto dolerio kurso ir eurais sudarytų eksporto sutarčių nuolatos brango pastaraisiais metais labiausiai didėjęs eksportas į ES šalis.
Kadangi pagal 1994 metų susitarimą su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) visa Lietuvoje cirkuliuojanti nacionalinė valiuta turi būti padengta valiutos atsargomis, centrinis bankas neturi didelių galių pinigų politikai formuoti, todėl svarbiausias Lietuvos Vyriausybės makroekonominis valdymo instrumentas, kaip pažymi "Neue Zuercher Zeitung", yra finansų politika; norint sukurti palankias sąlygas tiesioginėms užsienio investicijoms, struktūrinės gamybos našumo didinimo reformos neišvengiamos. Algirdo Brazausko vadovaujamas ministrų kabinetas supranta tai ir priėmė 2002 metų biudžetą, kurio deficitas, kaip ir 2001 metais, sudaro 1,5 proc. BVP. Palyginimui, 2000-aisiais jis dar siekė 2,8 proc.
Anot laikraščio, visos trys Baltijos valstybės praeityje, galbūt tik išskyrus laikotarpį iškart po Rusijos krizės, gana sėkmingai vykdė blaivią išlaidų politiką. Turint visa tai omenyje, jos su valiutų valdybos modeliu arba fiksuotu valiutos kursu pasiekė gerų rezultatų: suirus Sovietų Sąjungai ir pasitraukus iš rublio zonos, jos išgyveno nežabotos infliacijos laikotarpį, tačiau nuo 1998 metų infliacija neviršija 10 proc. ir pastaruoju metu net nusmuko iki mažiau negu 5 proc.