JAV infliacija pasiekė 40 metų nematytas aukštumas. Mūsų kraštuose infliaciją, nepalyginti didesnę negu dabartinė, dar kai kas pamena nuo nepriklausomybės pradžios, bet Vakarų pasaulyje ją prisimena tikrai nedaugelis. Infliacija JAV perkopė 8 proc. ir tai yra jos aukščiausias lygis nuo 1981 m. gruodžio.
Tačiau jeigu kam nors atrodo, kad baisiau jau nėra kur, tai tenka priminti, kad 1979 m. JAV infliacija buvo 11,25 proc., o 1980 m. net 13,55 proc....Taigi augti vietos dar tikrai turime...
Per 10 metų pinigų masė padidėjo 220 proc.
Tiesa, labai stebėtis dabartiniais infliacijos dydžiais nereikėtų, nes infliacija iš esmės buvo neišvengiama. Užtenka vien pažiūrėti į M2 pinigų kiekio augimo grafiką. Prisiminkime, kad kaip rašėme 2021 m. balandžio „Investuok“ numeryje, tuo metu (t. y. per metus nuo 2020 m. vasario iki 2021 m. kovo) į rinką buvo įlieta net apie 40 proc. JAV BVP sudaranti naujų pinigų masė (8,5 trln. JAV dolerių).
Tikėtis, kad toks staigus pinigų įliejimas, kuris dar buvo kombinuojamas su neregėto masto fiskaliniu skatinimu, t. y. masinėmis tiesioginėmis pinigų išmokomis JAV piliečiams (nedelsiant skirtomis vartoti), ir kitų per pandemiją sukauptų santaupų išliejimu į rinką, galiausiai nesukels infliacijos ir nepaskatins vartotojų kainų indekso (CPI) augimo, buvo tiesiog naivu... Tačiau kažkodėl visi visame pasaulyje būtent tuo tikėjo ir viešai kalbėjo apie per mažos infliacijos augimo skatinimą.... FED ta proga net oficialiai padidino savo infliacijos lygio toleranciją. Taigi M2 pinigų masės didinimas buvo tęsiamas...
Žiūrint absoliučiais skaičiais, per 10 metų nuo 2012 iki 2022 m. M2 pinigų masės kiekis buvo paaugintas net... 220 proc., t. y. nuo 10 000 iki 22 000 mlrd. JAV dolerių. O vien per laikotarpį nuo 2020 m. sausio iki 2022 m. balandžio M2 pinigų masė buvo padidinta beveik 37 proc., t. y. daugiau nei trečdaliu. Išvada viena – ko siekėme, tą ir gavome.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad vis dėlto „didysis blogis“ ir tas šiaudas, sulaužęs kupranugario nugarą, buvo ne daug metų vykdytas kiekybinis skatinimas (t. y. monetarinė priemonė, lėmusi rinkų augimą ir vadinamąją gerąją infliaciją rinkose), o į kairuoliškumą linkusios J. Bideno vyriausybės pradėtas fiskalinis skatinimas, ypač pinigų dalijimas vartotojams pandemijos metu, nes tai iš kontrolės paleido CPI, arba vartotojų kainų indekso, infliaciją.
Turime didžiulę infliaciją – ką tai atneš?
Panagrinėkime infliacijos pasekmes.
1. Dėl infliacijos krenta akcijų kainos. Šį efektą rinkose ir matome nuo metų pradžios. Kainos krenta, nes investuotojai tikisi, jog aukšta infliacija sukels recesiją. Be to, investuotojai tikisi palūkanų normų pakėlimo, o kylant palūkanų normoms kyla ir „žemos rizikos“ ar „no risk“ priemonių, pvz., JAV iždo obligacijų, pajamingumas. Akcijos (bent teoriškai) per se yra rizikingesnės už obligacijas, todėl investuotojai į akcijas nori gauti papildomą atlygį už riziką (angl. risk premium), tad akcijų pelningumas turi vytis išaugusį obligacijų pelningumą.
Kaip tai įvyksta? Paprastai. Krentant akcijos kainai (dažniausiai) pakyla ir jos pajamingumas (už mažiau nusiperki daugiau). Taigi akcijų kainas žemyn spaudžia net du veiksniai: a) mažesni įmonių pelno lūkesčiai dėl laukiamo ekonomikos sulėtėjimo ar recesijos, b) didesni akcijų pelningumo lūkesčiai dėl kylančio obligacijų pajamingumo.
2. Dėl infliacijos mažėja įmonių pelno maržos. Kylančios kainos staigiai pakelia verslų sąnaudas. Tai sukelia didelį spaudimą pelno maržoms. Taigi verslai turi tik 2 alternatyvas: a) mažinti sąnaudas, b) perkelti sąnaudų padidėjimą klientams (keliant produktų ir paslaugų kainas).
Abu dalykus lengviau pasakyti nei padaryti, nes: a) efektyvūs verslai dažnai ir taip jau būna susimažinę sąnaudas iki minimumo ir jas mažinti nelabai yra kur, nebent tenka skubiai atleidinėti darbuotojus ir mažinti verslo mastus; b) ne visi verslai sugeba perkelti sąnaudų pakilimą savo klientams (arba jiems nepavyksta to padaryti greitai), nes klientus ir taip jau spaudžia infliacija ir kainų pakėlimas tikrai nėra sutinkamas džiaugsmingai. Todėl tik bendrovės, turinčios pricing power, t. y. gebėjimą kontroliuoti ir tiesiogiai veikti rinkos kainas, gali tai sau leisti. Kitos bendrovės apskritai rizikuoja dėl to prarasti ir paskutinius savo klientus.
3. Dėl infliacijos mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Kylančios kainos priverčia vartotojus ir verslus susikoncentruoti tik į būtiniausias prekes ir paslaugas, pvz., energiją, maistą, žaliavas etc., nebelieka pajamų nebūtiniesiems dalykams.
4. Dėl infliacijos didėja nedarbo lygis. Lėtėjanti ekonomika, sąnaudų karpymas ir vartojimo bei gamybos mažėjimas verčia verslus atleidinėti darbuotojus. Tai savo ruožtu vėl mažins vartotojų perkamąją galią ir toliau įsukinės paklausos mažėjimo ir galimos recesijos karuselę.
5. Infliacija kelia kapitalinių investicijų kainas. Didėjant kainoms ir pinigų kainai (t. y. palūkanoms) tenka išleisti vis didesnes sumas siekiant atnaujinti kapitalinius įrengimus ar kitą turtą, skirtą pelnui uždirbti. Tai labai mažina įmonės pinigų srautus. Dėl to irgi reikia apriboti išlaidas kitoms pozicijoms.
Išvada: kenčia intensyvūs kapitalui verslai. Pavyzdžiui, logistikos kompanija, turinti nemažai sunkvežimių, turi periodiškai atnaujinti jų parką, kad išlaikytų konkurencingumą. Jei infliacija yra 10 proc., tai kasmetinis naujų sunkvežimių pirkimas pabrangsta 10 proc. (vietoj 100 000 už sunkvežimį tenka sumokėti 110 000 eurų). Tačiau jei bendrovės kapitalo grąža (arba paprastai pelningumas) yra tik 5 proc., tai jai elementariai pritrūks uždirbtų pinigų naujiems pabrangusiems sunkvežimiams pirkti ir teks arba eiti prašyti akcininkų įlieti naujų pinigų, arba bandyti skolintis (už dideles palūkanas). Nė vienas pasirinkimas nėra labai džiuginantis.
6. Infliacija tuo pat metu atpigina ir pabrangina paskolas. Šiuo atveju dėl infliacijos laimi verslai ir vartotojai, turintys daug „senų“ paskolų, kurių a) palūkanų norma yra fiksuota ir nedidėja su infliacija, b) paskolos nereikia grąžinti dar daug metų, c) paskola panaudota įsigyti kapitalinėms/gamybinėms priemonėms, kurių generuojamos pajamos aplenks infliaciją arba bent didės kartu su ja, d) minėto kapitalinio turto / gamybinių priemonių einamosios operacinės išlaidos (kurios didės kartu su infliacija) yra ganėtinai mažos, todėl nelabai veiks pelningumą.
Tačiau pralaimi verslai ir vartotojai, turintys daug paskolų, kurių: a) palūkanos nefiksuotos (o tokių verslų dauguma), b) paskolą reikia grąžinti ar refinansuoti greitai, c) paskola sunaudota vartojimui ir negeneruoja papildomų pajamų ar grąžos, d) verslo einamosios išlaidos sudaro didelę dalį sąnaudų.
KAS BUS TOLIAU IR AR INFLIACIJA TOLIAU AUGS?
Prieš metus žurnale „Investuok“ rašėme, kad infliaciją skatinantys veiksniai (kaip jie mums atrodė tuo metu) yra šie:
1) beprecedentis fiskalinis stimuliavimas („pinigų spausdinimas ir dalijimas“);
2) FED pasirengimas toleruoti, jo nuomone, „laikinus“ infliacijos šuolius, siekiant tik vidutinio 2 proc. infliacijos rodiklio per numatytą laikotarpį;
3) didžiulis namų ūkių santaupų ir santaupų perviršio kiekis + papildomos tiesioginės išmokos fiziniams asmenims, duodančios pajamų labiausiai nepasiturintiems ir labiausiai norintiems vartoti;
4) pandemijos pertrauktos tarptautinės gamybos ir logistikos grandinės, sukeliančioss realų prekių trūkumą rinkoje.
Dabar turime konstatuoti, kad dalis to meto infliaciją skatinančių veiksnių išsikvėpė.
Tačiau atsirado daug naujų tuo metu dar neegzistavusių veiksnių. Kas gi pasikeitė?
1. Fiskalinis stimuliavimas. Tiesioginis pinigų dalijimas vartotojams JAV lyg ir nebevykdomas, o M2 pinigų masės didinimas taip pat lyg sustojo. Tačiau...
a) Joe Bideno administracijos iniciatyva 2021 m. lapkričio 15 d. JAV Kongrese buvo patvirtintos neregėtos JAV infrastruktūros atnaujinimo finansavimo priemonės, t. y. 1,2 trln (!) vertės infrastruktūros atnaujinimo programa (Infrastructure Investment and Jobs Act / Bipartisan Infrastructure Law), ir tai dar ne viskas. 2022 m. sausio 8 d. Kongresas patvirtino dar papildomus 1,85 trln. JAV dolerių vertės infrastruktūros atstatymui (Build Back Better Act). Iš viso 3 trln. (!) JAV dolerių. Galima palyginti: JAV BVP 2021 m. buvo 23,00 trln. JAV dolerių. Taigi infrastruktūros paketų vertė sudaro apie 13 % JAV BVP. Tikrai nemažai.
b) 2022 m. gegužės 9 d. buvo priimtas paramos Ukrainai paketas (Ukraine Democracy Defense Lend-Lease Act of 2022), kurio vertė kartu su kitomis priemonėmis galėtų siekti 33 mlrd. JAV dolerių. Tačiau tai ne riba. Šie skaičiai tik didėja.
Šios priemonės tiesiogiai prisidės prie gamybos ir užsakymo mastų didėjimo JAV, nes tiesiogiai skatins statybos ir gynybos pramonę, o kur dar visos kitos mažiau skelbiamos išlaidos gynybos sektoriui atnaujinti ir paruošti kovai su Rusija ir Kinija. Tai rimtos sumos.
Nepamirškime, kad augančios energetikos ir maisto kainos taip pat labai jau traukia politikus imtis įvairių „socialinės apsaugos“ programų, įgyvendinamų fiskalinio skatinimo priemonėmis, t. y. kompensacijų nepasiturintiems už šildymą, elektrą ir pan., kainų reguliavimo etc., kurios dažniausiai tiesiogiai didina infliaciją.
2. FED infliacijos lygio tolerancija yra iš esmės sumažėjusi. Aktyviai didinamos bazinės palūkanos. Taip stengiamasi stabdyti vartojimą, atlyginimų ir kainų augimą. Tačiau ar to pakaks 8 proc. viršijančiai infliacijai suturėti?
Pažiūrėkime, kas darėsi prieš 40 metų. Kaip minėta, 1979 m. JAV infliacija buvo 11,25 proc., o 1980 m. net 13,55 proc. Ką gi tuomet darė FED? Ogi tuo metu ir FED bazinių palūkanų normos buvo, švelniai tariant, įspūdingos. 1981 m. sausį jos buvo 19,08 proc. (!), 1981 m. birželį 19,10 proc. (!), paskui buvo sumažintos iki 15 proc. 1982 m. ir t. t.
Ko mus moko ši istorija? Ogi kad siekiant suturėti infliaciją FED bazinė palūkanų norma gali būti pakelta net 5,5 proc. aukščiau tuo metu buvusio efektyvaus infliacijos lygio. Taip, taip, jūs išgirdote teisingai – infliacija plius 5,5 proc.!!! Pabrėžiu, tai ne mūsų išsigalvojimai, o tik istorinis faktas.
Vadinasi, egzistuoja (bent teorinė) galimybė, kad FED ir dabar (per metus ar dvejus) pakels bazines palūkanas iki 13,5 proc. lygio. Atrodo neįtikėtina, kita vertus, 2020 m. buvo neįtikėtina, kad infliacija bus 8,6 proc. Kaip bus, parodys laikas.
Tiesa, yra ir kita nuomonė, kad efektyvi palūkanų norma (FED net drastiškai nekeliant bazinių palūkanų) ir taip greitai bus apie 10–12 proc., nes jau šiandien privataus skolinimosi (pvz., būstui) kaina JAV yra apie 5,5– 6 proc. (esant 1,5–1,75 proc. bazinėms palūkanoms). Taigi, 2023 m. pakėlus bazines palūkanas iki maždaug 5 proc. ir pridėjus privačių skolintojų maržą, ir išeitų efektyvios 10–12 proc. palūkanos galutiniams skolininkams.
Šios „praeities palūkanų“ pamokos plačiau nagrinėtos rugsėjo žurnalo „Investuok“ numeryje.
3. Namų ūkių santaupų ir santaupų perviršio kiekis + papildomos tiesioginės pandeminės išmokos fiziniams asmenims. Galime konstatuoti, kad tai bene vienintelis jau išsikvėpęs infliacijos variklis.
4. Pertrauktos tarptautinės gamybos ir logistikos grandinės, sukeliančios realų prekių trūkumą rinkoje. Deja, čia nelabai yra kuo pasigirti. Grandinės ir toliau išlieka gana stipriai pertrauktos dėl COVID stabdymo veiksmų Kinijoje... na ir, žinoma, dėl... karo.
Taigi, pereiname prie naujų per metus atsiradusių ar paaiškėjusių infliacinių aplinkybių:
5. Karas. Karas visada yra infliaciją didinantis veiksnys. Karas kelia baimę, o baimė žmonių akyse visada didina riziką, na, o rizika visada kelia kainą. Todėl kariniai veiksmai Ukrainoje (o ir kitur) tikrai prisideda prie infliaciją didinančių jėgų.
6. Seniai neregėtas tarptautinis nestabilumas ir karo galimybė. Karas realiai vyksta Ukrainoje, bet Rusija toli gražu ne vienintelė rizika. Negalima pamiršti Kinijos grėsmės Taivanui (kuri tikrai būtų materializavusis, jei ne visiškas Rusijos karinis fiasko Ukrainoje), taip pat Kinijos grėsmės JAV pirmavimui pasaulyje. Tarptautinės įtampos yra tikrai pasiekusios seniai neregėtą lygį. Vyksta rimtos ginkluotės ir kitokio dominavimo varžybos tarp JAV ir Kinijos.
Tačiau mes Europoje, o ypač Lietuvoje, dažnai pamirštame dar vieną labai nemalonų (ypač mums) galimo nestabilumo šaltinį. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, tai pilietinio karo... JAV tikimybė. Mažai kas iš mūsų pakankamai seka JAV vidaus politiką ir socialinius procesus, tačiau tenka konstatuoti, kad politinės, pasaulėžiūros, ekonominės ir kultūrinės įtampos tarp demokratų ir respublikonų JAV ne tik kad niekur nedingo, bet tik auga. Pas mus manoma, kad išrinkus J. Bideną prezidentu ir spaudai taip nebepuolant prezidento institucijos, kaip buvo Donaldo Trumpo laikais, viskas JAV susitvarkė.
Deja, taip nėra, problemos tik nenešamos iš kiemo ir nebėra tokios įdomios pasauliui, bet pasipiktinimo J. Bidenu, demokratais ir jų reprezentuojama labiau kairiąja politika tikrai netrūksta. Mes tik jo negirdime. O JAV gyventojų akyse tai labai reali ir artima problema. Tai irgi rimtas nestabilumo ir infliacijos veiksnys.
7. Sankcijos. Nuolat priimami platūs JAV, ES, Japonijos, Australijos sankcijų paketai prieš Rusiją ir jos satelitę Baltarusiją yra būtini Ukrainai paremti, tačiau jie labai apsunkina prekių judėjimą visame pasaulyje, uždeda papildomą administracinę naštą, ilgina pristatymo laikus, didina tinkamo prekių pristatymo riziką ir tikrai neprisideda prie kainų mažėjimo.
8. Energijos ir ypač dujų brangimas. Dėl Rusijos agresijos ir karo Ukrainoje pabrango visos energijos rūšys, bet ypač tai pasakytina apie gamtines dujas, kurios naudojamos kaip Rusijos ginklas geopolitiniame kare. Tai akivaizdžiai rodo tik Rusijos desperaciją ir to pasekmė bus tik visiškas (ar beveik visiškas) rusiškų dujų pirkimo atsisakymas ilguoju periodu ir JAV bei Kataro LNG (suskystintų gamtinių dujų) importo žymus padidėjimas. Bet trumpuoju laikotarpiu (ypač šią žiemą) tai tikrai lems dujų trūkumą ir pakels pasaulines dujų kainas, kurios ir taip yra aukštai.
Naftos kainos taip pat nedžiugina: nors pastaruoju metu jos kainos kiek sumažėjo, pasigirsta nuomonių, kad kaina už barelį gali pasiekti ir 140 JAV dolerių lygį, nebent OPEC nuspręstų rimtai didinti gavybos lygį (arba išmesti Rusiją iš OPEC), bet tai mažai tikėtina, nors teoriškai ir įmanoma.
Tradicinės energetikos neekologiškumas ir kylančios kainos skatina skubėti pereiti prie atsinaujinančios energetikos (vėjo, saulės etc.), kurią dar reikia pastatyti ir išplėtoti, t. y. trumpuoju laikotarpiu atlikti dideles kapitalines investicijas. Tai rimtos išlaidos.
Be to, dėl technologinių priežasčių ir santykinio atsinaujinančios energetikos kritinės masės trūkumo tokios energijos kainos vis dar yra didesnės nei tradicinių energijos šaltinių. Todėl tai taip pat vertintina kaip infliacinis veiksnys.
9. Grūdų ir maisto trūkumas. Dėl karo, sankcijų ir pertrauktų tiekimo grandinių subsacharinėje Afrikoje vėl gresia badas, nes tiek Ukraina, tiek Rusija yra esminės pasaulinės grūdų (iki 25 proc. pasaulinio kiekio) ir saulėgrąžų aliejaus (net iki 70 proc. pasaulinio kiekio) gamintojos bei eksportuotojos.
10. Lustų trūkumas. Proveržio nesimato, situacija stabiliai bloga dėl karo, sankcijų, kovido ribojimų Kinijoje, gamybos pajėgumų trūkumo, gamtos kataklizmų ir pan. Pagerėjimo tikimasi nebent 2023 m.
11. Retųjų ir retesnių metalų trūkumas. Daug naudingųjų iškasenų išgaunama Rusijoje ir Kinijoje. Dėl karo, sankcijų ir geopolitinių įtampų jų tiekimas dar ilgokai bus ribojamas.
12. Urbanizacija. Jei viskas tęsis kaip dabar, tai 2050 m. 70 proc. pasaulio populiacijos gyvens miestuose (metropolių daugės). Be jau minėtų infrastruktūros skatinimo planų, vien JAV iki 2040 m. infrastruktūros plėtrai planuojama išleisti 7,3 trln. JAV dolerių, o kur dar visų kitų naujųjų miestiečių poreikių tenkinimas? Tai skatins augimą (ir, tikėtina, gerąją infliaciją).
Ar bus gili recesija ir kas suteikia vilties?
Panagrinėjus infliacijos ir ją skatinančių veiksnių poveikį ekonomikai gali susidaryti vaizdas, kad viskas labai blogai ir ženkli recesija neišvengiama. Kas laukia pasaulio ekonomikos ir kaip gali pasisukti situacija rinkose bandoma atsakyti kiekviename žurnalo „Investuok“ numeryje, tačiau numatyti šiuos posūkius išties sunku. Gili recesija ir stagfliacija tikrai galima, tačiau viskas gal ir nėra taip blogai.
Dėl pandemijos vartojimas JAV ir visame pasaulyje ilgai buvo dirbtinai suvaržytas, nutrūko logistikos grandinės, todėl iš ne tokios senos istorijos turbūt labiausiai tiktų palyginimas su situacija JAV po karo, 1946 metais.
Per Antrąjį pasaulinį karą, nuo 1942 m. balandžio mėn. iki 1946 m. birželio, dėl griežčiausios federalinės infliacijos kontrolės ir vartojimo ribojimo metinis infliacijos lygis siekė vos 3,5 proc.. O šešis mėnesius iki 1942 m. balandžio mėn. ir infliacijos kontrolės bei kortelių sistemos įvedimo metinė JAV infliacija buvo 10,3 proc.. Po karo ir kortelių sistemos bei buitinių prekių gamybos ribojimų atšaukimo infliacija vėl staigiai šovė į viršų net iki 28 proc. 1946 m. Vėliau, išsilyginus pasiūlos ir logistikos grandinėms, per kelerius metus ji vėl staigiai krito (net iki defliacijos lygio 1950 m.).
Panašiai gali įvykti ir dabar. Žinoma, yra labai daug skirtumų ir kitų sąlygų, iš kurių svarbiausios ir vėl yra geopolitinė situacija bei subjektyvūs visuomenės infliacijos lūkesčiai.
Vilčių, kad nebus bent jau ilgos recesijos, teikia minėta urbanizacijos tendencija, planuojamos JAV išlaidos infrastruktūrai kurti ir atstatyti bei gynybos sektoriaus bei lendlizo II paramos Ukrainai išlaidos. Visa tai skatins ne tik infliaciją, bet ir teigiamą pramonės bei ekonomikos augimą, o tai sumažins ar eliminuos neigiamas infliacijos pasekmes. Todėl laikome suspaudę kumščius.
Šiame straipsnyje pateikta informacija yra tik autoriaus asmeninė nuomonė, pagrįsta prieinama vieša informacija ir duomenimis.
Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.
Rugsėjo mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:
Numerio tema – energijos klausimai. Kaip blaiviai vertinti esamą situaciją ir kiek dar truks energijos šokas? Kaip tai paveiks investicijas, ką svarbu stebėti ir kam ruoštis. Kuo labiausiai dabar turėtų būti susirūpinę investuotojai?
NT rubrikoje nagrinėjame senos statybos būstų situaciją – naujų butų pardavimai stoja, tačiau sena statyba aktyvi kaip niekad – kas vyksta, pardavėjų-pirkėjų situacija, paskolos, kainos, perspektyva ir prielaidos sprendimams. Be to – NT įžvalgos ir bandymai numatyti kryptį.
Rubrikoje Vertybinių popierių birža: apie itin gerus rezultatus demonstruojančią „Linas Agro Group“ – įmonės akcijos nuo metų pradžios pabrango 36 proc. ir pagal įvairius rodiklius vis dar atrodo gana pigios. Analizuojame kiek jos dar turi perspektyvos ir kaip įmonė atrodys jei žaliavų kainos nebebus tokios palankios. Vėl nagrinėjame pavyzdinius portfelius – visi džiaugiasi geresniu nei rinkos rezultatu, o neramiam rudeniui ruošiasi skirtingai.
Fondai – apžvelgiame svarbiausius Europoje žaliavų ETF fondus – gal tai gali būti viena iš saugesnių priebėgų?
Investuotojo dienoraštyje – pamokos iš praėjusio infliacinio ciklo – apie tai kas vyko pasaulyje kai septintam-aštuntam dešimtmečiuose centriniai bankai bandė kovoti su infliacija (gana nesėkmingai) ir ko galime sulaukti šį kartą – su kelrodžiai ženklais. Ir kokios S&P 500 reikšmės investuotojas Ž.Speteliūnas tikisi 2022 pabaigoje.
Požiūryje kalbiname lietuviškus termovizorius gamininčios „Yukon Advanced Optics Worldwide“ pagrindinį akcininką A.Alsheuskį – apie tai kuo dabar gyvena 50 proc. pasaulio rinkos užimančio verslo savininkas ir kodėl neverta kopijuoti kitų.
Kriptopasaulis – Kriptovaliutoms vis labiau integruojantis į visas mūsų gyvenimo sritis prisimename ICO burbulą – ko pasimokėme?
Įmonės analizė – narstome naudotų automobilių prekybos gigantę „Shift Technologies“ – verslo modelį, istoriją, veiklos aktualijas, finansinius rezultatus ir rizikas – kiek patrauklios gali būti šios įmonės akcijos.
Ir dar: įžvalgos, interviu, komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvalgos ir tai, ką vasarą viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.
Daugiau informacijos: www.investuok.eu
