Nors jaunystėje svajojo būti diplomate, šiandien moteris aktyviai dalyvauja agromaisto sektoriaus veikloje, skatina į jį įsitraukti kitas moteris ir užima Lietuvai dar nematytas pareigas – ji BIAC Maisto ir žemės ūkio komiteto vicepirmininkė.

Interviu Delfi moteris papasakojo, kaip pasirinko kelią žemės ūkio srityje, egzistuojančius stereotipus ir Lietuvos galimybes šiame sektoriuje.

Ilgamečio darbo vaisiai – Lietuvai nematytos pareigos ir nominacija

K. Šermukšnytė-Alešiūnienė taip pat yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Agromaisto ir bioekonomikos bei Darbo ir socialinės politikos, žmogiškųjų išteklių komiteto pirmininkė. Liepos mėnesį moterį pasiekė džiugios žinios. Viena jų – patekimas į Europos inovacijų ir technologijų instituto paskelbtą 27 nominantų sąrašą, reikės varžytis Moterų lyderystės kategorijoje. Tai pirmoji moteris Lietuvos istorijoje nominuota tapti EIT metų moterimi.

„Man tai buvo labai stipriai netikėta. Būti nominuotai iš tokio didelio būrio daug pasiekusių moterų – ir inovacijų, ir mokslinėje akademinėje srityje, ir versle – ,sakyčiau, net sunku įvardinti, kad tai garbė, tai jau yra ir atsakomybė. O kokią tu vertę realiai atneši? Jei kažkas mato, kad tu kuri, kad gali kažką duoti, gauni atsakomybę tai ir padaryti. Padaryti dar daugiau, padaryti dar vertingiau, o ne šiaip pakalbėti“, – svarsto nominantė.

Moteris teigia dar nežinanti, koks bus pristatymas komisijai, bet planavimo darbai po truputį prasideda.

„Buvo dar tik kelios pradinės mokymų sesijos, kur mums, nominantams, pasakė, koks yra standartas, kas yra tikimasi iš tavęs, ką galima pristatyti. Per 7 minutes turėsiu pasakyt, o kodėl gi aš verta tapti viena iš finalisčių. Yra toks dažnai naudojamas posakis, kada lūkesčių neturi, netenka per daug nusivilti. Noras visada yra maksimumo, o kaip seksis, matysim vėliau“, – mintimis dalinasi K. Šermukšnytė-Alešiūnienė.

Kita žinia, nei kiek nenusileidžianti pirmajai – K. Šermukšnytę-Alešiūnienę Verslo ir pramonės patariamasis komitetas, veikiantis prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, paskyrė BIAC Maisto ir žemės ūkio komiteto vicepirmininke. Tai taip pat pirmasis kartas, kai Lietuvos atstovas yra paskiriamas būti vienu iš šios organizacijos komitetų vicepirmininku. Kristinos teigimu, visi šie pasiekimai nėra jos asmeninis nuopelnas.

Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė

„Tai nėra mano asmeninis pasiekimas, būti matomai šiame sektoriuje. Tai didelis nuopelnas mano komandos, partnerių su kuriais dirbam, kurie tiki, dalyvauja mūsų diskusijose. Jeigu neturėčiau artimiausių tokių žmonių, kurie tiek daug su manim ir stipriai dirba, tai būtų neįmanoma tiek spėti, – džiaugiasi moteris, paminėdama ir lūkesčius, – Tikiuosi, nunešiu ir visos Lietuvos agro sektoriaus norus, kad galėtume prisidėti prie pasaulinio agromaisto sektoriaus politikos gairių. Tikiuosi, kad LPK tik aktyvės ir ateity matysime daugiau tokių vicepirmininkų.“

Iš JAV į agromaisto sektorių Lietuvoje

K. Šermukšnytės-Alešiūnienės profesinė patirtis agromaisto sektoriuje – 13 metų. Tačiau, anot jos, meilė šiam sektoriui prasidėjo daug seniau – vaikystėje. Jos seneliai buvo ūkininkai, ištremti į Sibirą, ten praleidę 9 metus sugrįžo į Lietuvą, o abu tėvai baigė miškininkystę.

„Aš augau tarp miškų, močiutė su seneliu gyveno šalia ir augino visada gyvulius. Kadangi augau kaime, nebuvo vaikų, visi arba vyresni, arba jau išvažiavę. Tai kiek save atsimenu – buvo bendravimas su gyvūnėliais. Labai mažytė išmokau melžti karvę. Pirmoji profesija, kai pradėjau mąstyti, kuo būsiu užaugus, buvo melžėja“, – vaikystę prisimena moteris.

Pasak Kristinos, ji girdėdavo daug pasakojimų apie prosenelius, kurie irgi buvo ūkininkai, klausydavosi močiutės atliekamų lietuvių liaudies dainų, žemė visada buvo arti ir suteikdavo šiltą jausmą. Vėliau moteris, su pagyrimu pabaigusi vienuoliktą klasę, gavo galimybę išvažiuoti pasimokyti į JAV, tačiau meilė savam kraštui sugrąžino į Lietuvą.

„Buvau įtraukta į National Honor Society programą. Buvo pasiūlymas pasilikti Amerikoje studijuoti, labai stipriai svarsčiau apie tarptautinę teisę. Grįžau vasaros atostogoms namo, į kaimą, į rajoną. Tada jau kitoj vietoj gyvenom su tėvais, bet nemoku pasakyt, kokia didžiulė meilė buvo vėl tai aplinkai, Lietuvai. Nutariau pasilikti, tik pasirinkau tarptautinius santykius ir politiką, – pasakoja K. Šermukšnytė-Alešiūnienė, – Pasisuko viskas kitaip, diplomate nepatapau, nuėjau į renginių organizavimą. Tik paskui, susipažinus su savo būsimu vyru, labai natūraliai susiklostė, kad mes pradėjome dirbti su programinės įrangos kūrimu. Pirmasis produktas buvo agrosmart elevatoriams, grūdų supirkimu, sandėliavimu, pardavimu užsiimančioms įmonėms.“

Būdavo iškyla kažkas tokio didelio, ir visi atbėga – pas mus problemos, visur problemos. uždraudėme, pradėjom baudas skirti, tiems, kas naudoja žodį problema. Vietoj to mes pradėjom naudoti iššūkiai.
Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė

Darbe jokių problemų – tik iššūkiai

Pasidomėjus apie sunkumus, K. Šermukšnytė-Alešiūnienė neslepia, kad versle sunkumų visada yra, tačiau darbinėje aplinkoje seniai egzistuoja taisyklė – nenaudoti žodžio problema.

„Būdavo iškyla kažkas tokio didelio, ir visi atbėga – pas mus problemos, visur problemos. uždraudėme, pradėjom baudas skirti, tiems, kas naudoja žodį problema. Vietoj to mes pradėjom naudoti iššūkiai. Ir, žinokit, nepaprastai pasikeitė požiūris apskritai žmonių. Tai nuo to laiko aš ir pati žiūriu į viską taip – iššūkių privalo būti, nes kitaip netobulėsi“, – atvirauja moteris.

Anot K. Šermukšnytės-Alešiūnienės, kiekvienas iššūkis, net ir mažiausias, jei jis yra neišspręstas, turi galimybę išaugti kaip iš sniego gniūžtės į sniego laviną. Būdama LPK darbo ir socialinės politikos, žmogiškųjų išteklių komiteto pirmininkė, Kristina tikina, kad diskutuojant neretai susikerta darbdavių ir darbuotojų pozicijos.

„Aš manau, kad tai duoda stiprų pagrindą visiems tobulėti. Šiandien tobula aplinka darbovietėje, mano supratimu, yra tokia, kada atėjęs darbuotojas jaučiasi puikiai, savo terpėje. Ir gal ne kiek apibrėžti reikia, kas yra tas tobulumas, bet jeigu tinka darbdaviui, ir tinka darbuotojui, ir jie kartu pasiekia užsibrėžto tikslo, tai aplinka gali būti ir laukuose“, – pastebi pašnekovė.

Jos nuomone, bendrai pažiūrėjus į darbo ginčų komisijos statistiką, daugiausiai nesutarimų dėl spragų įstatyminėje bazėje – apie tai komitete ir diskutuojama, problemos keliamos į viešumą, jog būtų išspręstos.

Į stereotipus žiūri su šypsena

Anot, K. Šermukšnytės-Alešiūnienės, pastaraisiais metais visoje ES atsiranda daugiau moterų, stojančių į maisto gamybos ar technologijų programas, bet visgi šiame sektoriuje jų mažuma, ir šios yra skatinamos. Tačiau tik pakviesti neužtenka.

„Pernai į Lietuvą atkeliavo moterų verslumo ir lyderystės skatinimo programa – „EWA“. Tai geras pagrindas, kad paskatintų, parodytų, kad šitas sektorius yra įdomus. Neužtenka pakviesti: „Moterys, ateikit“. Reikia laužyti stereotipus, kad purvina, kad neįdomu, kad sunku, kad fizinis darbas. Bet šiandien žemės technikos mašinos, kalbėjome ir su žemės ūkio technikos kūrėjais, pardavėjais, tai bet kuri moteris galėtų valdyti bet kurį kombainą, bet kurį traktorių, nes tai visiškai inovatyvi mašina, pilna įvairiausių patobulinimų, programinės įrangos“, – teigia „AgriFood Lithuania DIH“ direktorė.

Pasak Kristinos, šiame sektoriuje nebeturėtų būti lyčių skirtumo ar baimės, kad jei esu moteris, tai ką čia veiksiu. Jos nuomone, tikrai yra ką veikti, nes sektorius itin didelis: nuo ūkininko, auginančio produkciją, iki mažmeninių tinklų, visos HORECOS ar logistikos, o per vidury dar turime gamybą.

Pašnekovė tikina, kad šiemet „EWA“ sulaukė gausaus paraiškų skaičiaus, o idėjos visų buvo itin stiprios. Sulaukta idėjų net apie maisto švaistymo mažinimą, projektų su bitėmis ar juodaisiais česnakais.

Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė

„Turime dalyvę, kuri vysto idėją su juodaisiais česnakais. Įdomiausia, kad pernai ji per vėlai pamatė kvietimą į projektą. Ji metus laiko ruošėsi, iš karto pildė paraišką. Tai yra svarbu, nes, vadinasi, tai ne tik – mes sugalvojom, mums gražu – vadinasi žmonės mato prasmę, nes ką brangiausio gali skirti, tai savo laiką. Ir jei žmogus skiria laiką, ateina, dalyvauja, mentoriai irgi skiria savo laiką – jie mato pridėtinę vertę, mato, kad to reikia, kad gali gimti stiprūs verslai“, – programa džiaugiasi K. Šermukšnytė-Alešiūnienė.

Visą gyvenimą apsupta žemės ūkio, Kristina teigia nesusidūrusi su stipriais stereotipais dėl to, kad yra moteris šiame sektoriuje. Tačiau neslepia, kad yra buvę įvairių situacijų, į kurias žiūri labiau su šypsena.

„Važiavau į vieną karvučių ūkį, kalbėjomės apie programinės įrangos diegimą. Aš visada buvau ryški moteris, atėjo ūkio ūkvedys, ar robotų meistras, nežinau. Pažiūrėjo, paklausė ir sako: „Ką jūs čia mergaite raudonais nagais darot šitoj fermoj“. Ir aš tada nusišypsojau ir sakau: „Tai va, dabar išrinkit bet kurią karvutę ir aš jums ją pamelšiu“. Žmogus buvo labai nustebęs, nes gal paprastai yra tas stereotipas, kad blondinė, raudoni nagai – tai ką čia ji papasakos, – pasakoja Kristina, – Bet apskritai pats sektorius, jo lyderiai, su kuo tenka bendrauti, tai kaip tik jaučiu labai didelį palaikymą. Pati gerai jaučiuosi, nes suprantu, kad darau darbą, kuris kuria vertę.“

Lietuvos minusus reikia paversti pliusais

Kasmet kalbama apie nykstančius regionus, tačiau K. Šermukšnytės-Alešiūnienės nuomone, čia susidaro beveik kuriozinė situacija.

„Čia turime tokį: „Kas pirmas – višta ar kiaušinis?“. Regionuose dabar mažinamas paslaugų kiekis, mokyklos, darželiai, nes nėra žmonių. O kad žmones pritrauktų, turi būti ligoninės, mokyklos, darželiai. Tai įstrigome tokiame rate. Kalba eina apie infrastruktūrą, jos pasiūlą – atvažiuoti ir ką daryti?

Aš manau, kadangi visos ES politika ateinančiam programavimo laikotarpy yra nukreiptos investicijos į regionus, tai paskatins verslą kuo daugiau atsisukti į regionus, kurti inovacijas, naujas darbo vietas“, – svarsto K. Šermukšnytė-Alešiūnienė.

Anot pašnekovės, žiūrint ES kontekste, Lietuva turi daugiau pranašumų, lyginant su kitomis, didesnėmis šalimis, pavyzdžiui, Ispanija. Ištuštėjus jos regionui, pritraukti žmones atgal yra dar sudėtingiau.

„Lietuva turi daug galimybių demonstruoti inovacijas, didžiulius projektus. Pavyzdžiui, maisto grandinės skaitmeninimą – tai būtų neįmanoma didžiulėje šalyje. O Lietuvoje galima tai pabandyti, nes maža šalis, maži atstumai. Lietuva kaip ta smėlio dėžė, kur tu gali žaisti su inovacijomis, – minusus išnaudoti kuriant didesnius pliusus siūlo K. Šermukšnytė-Alešiūnienė, –neretai ieškoma auksinio gralio, kažkokių naujų sričių, idėjų, kai mes turim stiprias sritis kaip agro maistas, kur galėtume geriau išnaudoti, padaryti. O dabar pamatėm, kad maisto būtinybė – netgi nacionalinio saugumo klausimas.“

Jaunimui ir startuoliams – auksinis laikas

Anot pašnekovės, Lietuvos regionai, kalbant apie žalumą, sveiką gyvenseną, jaunimui gali pasiūlyti daug perspektyvų. Siūloma ne viena galimybė jaunimui stažuotis užsienyje, padedama parodyti rinkai savo produktus, belieka turėti tik noro, o startuoliams dabar ypač palankus laikas.

Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė

„Šiandien apskritai startuoliams visoje ES yra auksinis laikas. Per tiek metų, kiek esu šiame sektoriuje, dar nesu mačiusi, kad būtų tiek galimybių. Nebūtina iš karto investuotoją pritraukti dideles sumas, gali pristatyti visiškai pradinę idėją, gauti tokius pradinius pinigus, kur iš tavęs daug nereikalaujama, bet tu jau gali prasitestuoti, pasitarti su ekspertais ir t. t.“, – teigia Kristina.

K. Šermukšnytė-Alešiūnienė primena, kad sektorius pilnas sudėtinių dalių, todėl startuolių gali būti pačių įvairiausių.

Moteris pastebi, kad rugsėjo 5–7 d. Ispanijoje vyks tarptautinė konferencija „Startup Ole“ – didelė galimybė startuoliams prisistatyti, parodyti savo inovacijas, vykdomą verslą.

Dar viena didelė galimybė pristatyti savo idėją – hakatonas „Startup village“, skirtas nukreipti jaunus žmones su idėjomis į regionus. Renginį atidarys ir prižiūrės Marija Gabriel, Už inovacijas, mokslinius tyrimus, kultūrą, švietimą ir jaunimą atsakinga Europos Komisijos narė.

Tačiau, ko reikia jaunimui, kad šis susidomėtų? Dirbdama su universitetais ir kolegijomis, K. Šermukšnytė-Alešiūnienė pastebi, kad jauni žmonės mėgsta ne tik kurti, bet ir matyti, kad tuo kažkas naudojasi, yra rezultatų. Taip pat ir su ūkininkais – kad šie įsidiegtų inovacijas, turi pamatyti, kad tai tikrai veikia.

„Ūkyje turi būti įrengta technologija, kad kitas ūkininkas galėtų ateiti ir pasižiūrėti. Kad diegtųsi, turi matyti, kad tai tikrai veikia. Žmonės gal ir nori inovacijų, bet jos išlieka gana brangios, todėl privalo būti pagalba, turi būti suplanuota parama“, – sako „AgriFood Lithuania DIH“ direktorė.

Pasak Kristinos, dabar pagrindinis agromaisto sektoriaus tikslas – padaryti jį prioritetinį.

„Šis sektorius nusipelno, turi didžiules galimybes užimti didesnį BVP procentą. Kad kuo mažiau būtų parduodama žaliavos, o produktai būtų gaminami pas mus vietoje, – tikina moteris, – o „AgriFood Lithuania DIH“ tikslas padėti šiam sektoriui transformuotis, apeiti iššūkius, suteikti žinias, kad nebeliktų mitų ir stereotipų Gerinti šio sektoriaus įvaizdį: kad tai inovatyvus sektorius su didžiuliu potencialu jaunimui. Belieka tikėtis, kad po kokių 7 metų jis bus labai pažengęs.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)