Tiesa, įmonė jau dešimtmetį Lietuvoje veikė iki tol, 2010 m. atidarė biurą Kaune, tačiau ten dirbo tik keli darbuotojai.
Šiuo metu Vilniuje, „Technopolio“ biurų komplekse, įsikūrusiame biure dirba apie 50 darbuotojų, dalis darbuotojų dar likę Baltarusijoje. Tačiau po Rusijos pradėto karo Ukrainoje jų perkėlimas paspartėjo. Įmonė aktyviai samdo ir Lietuvoje.
„Gurtam“ įvertinta kaip viena sparčiausiai augančių technologijų kompanijų Lietuvoje. Duomenų analizės įmonės „Scorify“ sudarytame TOP 50 IT ir ryšių bendrovių sąraše „Gurtam“ išsiskiria iš kitų: pagal pajamas pernai ji augo du kartus, bendrovė taip pat pademonstravo įspūdingiausią pelno šuolį ir darbuotojų skaičiaus prieaugį, palyginus su kitomis technologijų kompanijomis.
„Gurtam“ – tarptautinė programinės įrangos kūrimo įmonė, turinti biurus Vilniuje, Bostone, Dubajuje ir Buenos Airėse. Iki karo ji veikė Baltarusijos ir Rusijos rinkose. Dabar skelbia, kad darbuotojus perkelia į Lietuvą arba Sakartvelą.
Pagrindinis bendrovės kuriamas produktas – „Wialon“, GPS sekimo ir daiktų interneto platforma.
Delfi apie įmonės persikėlimą į Lietuvą kalbėjosi su „Gurtam“ produkto „Wialon“ vadovu Aliaksandru Kuushynau.
– Kokios aplinkybės lėmė įmonės sprendimą perkelti biurą iš Minsko į Vilnių?
– Kaip ir daugelis kitų kai kurie asmenys iš mūsų bendrovės buvo įsitraukę į prezidento rinkimų procesą ir po rinkimų Baltarusijoje vykusius protestus. Pavyzdžiui, vadovas ir vienas iš kompanijos įkūrėjų Aliaksei Shchurko dalyvavo opozicinėje veikloje, tam tikroje valdžios pertvarkos valdyboje, kurią sudarė verslininkai ir politikai, kurių tikslas buvo sklandžiai pakeisti valdžią.
Rinkimai vyko rugpjūtį, o rugsėjį buvo įkurta minima valdyba. Daugelis narių buvo suimti arba turėjo bėgti. Įmonės įkūrėjai pirmieji turėjo pasitraukti. Tada suaktyvėjo darbuotojų pasitraukimo procesas.
– Kaip suprantu, persikėlimo procesas vis dar vyksta. Ar planuojate dar kada nors sugrįžti į Baltarusiją, kai politinė situacija šalyje pagerės, ir Vilnių matote tik kaip laikiną stotelę?
– Dabar darbuotojų perkėlimas iš Minsko į Vilnių vyksta sklandžiai, bet galima sakyti, kad tai nebuvo toks lengvas procesas nuo pat pradžių. Pavyzdžiui, Vilniaus tuomet net nevadinome „Gurtam“ pagrindine būstine, nes tikėjomės, kad sunkumai Baltarusijoje nesitęs taip ilgai. Tuo metu galvojome, kad čia praleisime keletą mėnesių ir kelsimės atgal. Mes niekad viešai neskelbėme, kad paliekame Baltarusiją, neskaitant kai kurių asmenų, kurie turėjo reikalų su režimu. Kadangi situacija Baltarusijoje tik blogėja, relokacija aktyvėja.
Dabar norime visus darbuotojus iš Baltarusijos ir Rusijos perkelti į kitas vietas. Iki 2020 m. Baltarusijoje turėjome apie 200 žmonių. Šiuo metu Lietuvoje turime apie 50, o 150 – vis dar ten. Dabar stengiamės kuo daugiau žmonių perkelti čia į Lietuvą.
– Kaip sekasi perkelti darbuotojus į Vilnių? Kokių sunkumų kyla, paliekant Baltarusiją?
– Baltarusijos valdžia kuria kliūtis norintiems palikti šalį ir persikelti į Lietuvą, Lenkiją, Latviją. Lietuvoje dirbame su Mėlynosios kortelės programa. Norint ją gauti, reikia turėti aukštąjį išsilavinimą ir atitikti kitus kriterijus. Tačiau siekiant įrodyti aukštojo išsilavinimo sertifikatą, kurį asmuo gavo Baltarusijoje, reikia apostilių. Tai galima padaryti tik per Baltarusijos užsienio reikalų ministeriją. O eilė joje – apie keturis mėnesius.
Jeigu dabar ateitumėte ir norėtumėte, kad jūsų dokumentas būtų oficialiai išverstas, kad Lietuva jį priimtų, jums būtų pasakyta ateiti lapkritį. Taip Baltarusijos valdžia neleidžia aukštos kvalifikacijos specialistams palikti šalies kaip įmanoma greičiau, ir dar 10 kartų brangiau atlieka visą dokumentaciją. Susidariusi labai ilga eilė žmonių, norinčių palikti šalį, bet valdžia dirbtinai lėtina procesą.
– O iš Lietuvos pusės procesai vyksta sklandžiai?
– Čia lengva paruošti visus dokumentus – šioje srityje Lietuva sukūrė geresnes sąlygas nei Ukraina, Lenkija, Latvija ir kitos šalys, kurios norėjo pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistų iš Baltarusijos.
Žinoma, jeigu visus šiuos minėtus formalumus (aukštojo išsilavinimo įrodymus) būtų įmanoma panaikinti, būtų žymiai lengviau. Bet normalu, kad yra tokie reikalavimai, kad bet kas iš Baltarusijos negalėtų taip lengvai patekti į šalį.
– Tai šiuo atveju manote, kad Lietuva nukonkuruoja kitas šalis, kurios siekia pritraukti specialistų iš Baltarusijos? Kodėl „Gurtam“ pasirinko būtent Lietuvą, o ne Lenkiją, kitą Baltijos šalį arba Ukrainą, kai tuo metu dar ten nevyko karas?
– Žinoma, svarstėme ir kitus variantus. Kadangi Lietuvoje jau buvome įsteigę įmonę ir turėjome kelis čia dirbančius žmones nuo 2010 m., buvo lengviau apsispręsti. Lietuvos valdžia įdėjo daug pastangų, siekdama sukurti palankias sąlygas verslui, kad šiems būtų lengviau persikelti.
Galima sakyti, kad dėl pirmos vietos Lietuva konkuruoja su Lenkija. Lietuva laimi dėl proceso sklandumo ir paprastumo, norint patekti į šalį. O kalbant apie rinkos, miestų ir šalies dydį, Lenkija šiek tiek geriau atrodo. Baltarusiai renkasi, ar keltis į Krokuvą, Gdanską, ar Varšuvą, o Lietuvoje realiai yra tik vienas miestas – Vilnius, kuris mažesnis už Varšuvą. Nežinau daug žmonių, kurie keltųsi į Kauną ar kitus mažesnius Lietuvos miestus. Tačiau dėl tų pačių priežasčių nemažai IT kompanijų pasirinko Lietuvą: „SoftTech“, „Epam“, „Itransition“ ir kt.
Mūsų darbas dabar paaiškinti mūsų kolegoms ir darbuotojams, kad Vilnius yra nuostabus miestas gyventi. Čia yra visos tinkamos sąlygos, gal tik išskyrus orus. Gyvenu čia pusantrų metų ir jaučiuosi labai patogiai.
– Papasakokite daugiau, kaip jūs ir „Gurtam“ darbuotojai prisitaikė prie naujos aplinkos? Kokie pagrindiniai iššūkiai?
– Kai tik pradėjome čia keltis, su būsto nuoma, mokyklų paieškomis ir kt. dalykais buvo daug paprasčiau. Buvau šokiruotas, kai atėjome į mokyklą. Vilniuje, Karoliniškėse, veikia baltarusiška gimnazija. Pati mokyklos direktorė man ir mano šeimai aprodė mokyklą. To niekada nepamatysi Baltarusijoje, ypač geresnėje mokykloje. Pirmiausia ten paklaus: kaip galite finansiškai prisidėti prie mokyklos gyvenimo? Žinoma, dabar sunkiau gauti vietą mokyklose ir darželiuose, bet Lietuva daro viską, kad padėtų mums ir pritrauktų daugiau žmonių.
– Vilniečiams ir čia atsikeliančioms šeimoms viena didžiausių problemų – nuomojamo būsto trūkumas. Kaip jūs sprendžiate šį klausimą dėl savo darbuotojų gyvenimo? Gal jie ne tik nuomojasi, bet ir perka NT?
– Sakyčiau, kad pagrindinė problema ne trūkumas, o NT kainos. Gali rasti vietų, bet augant paklausai, kainos atrodo dvigubai didesnės, nei buvo anksčiau. Tampa sunku tilpti į šeimų finansinį biudžetą.
Daugiausia darbuotojai nuomojasi apartamentus, tik keli asmenys yra nusipirkę NT. Kalbant apie paskolas iš finansinių institucijų, tikrai yra problemų. Tai, kad esi baltarusis, gali būti kliūtis, kaip ir tai, kad neturi kredito istorijos Lietuvoje. Tikrai labai sudėtinga gauti paskolą būstui. Būsto pirkimas galimas tik tiems, kurie galbūt atsiveža, tarkime, pusę milijono su savimi.
– Kokie šiuo metu bendrovės pagrindiniai iššūkiai Vilniuje?
– Žinoma, pirmiausia – kaip rasti darbuotojų. Perkeliame dalį darbuotojų, bet maždaug 30 proc. iš jų turi priežasčių, kodėl nenori ar negali persikelti čia, tarkime, Baltarusijoje likę tėvai ir dėl kitų socialinių dalykų. Tai reiškia, kad juos turime pakeisti vietiniais darbuotojais iš Lietuvos. Tai nėra lengva, rinka nėra tokia didelė, prie kurios esame pripratę Minske.
Baltarusijos IT kompanijos, palyginus su vietinėmis IT kompanijomis, neturi tokio žinomumo šioje rinkoje. Kandidatai, jei jie renkasi, tarkime, tarp „Vinted“ ir „Gurtam“, jie pasirinks vietinę gerai žinomą įmonę. Tai tikrai kelia mums iššūkių. Jei Baltarusijoje užtekdavo publikuoti darbo pasiūlymą vietinėje darbo paieškų svetainėje ir sulaukdavome krūvos CV, dabar mūsų darbinimo specialistai turi aktyviai dalyvauti paieškose ir „LinkedIn“ medžioti kandidatus.
Dar viena problema, su kuria susiduriame, – kai kurie kandidatai ar net kai kurie verslai į mus žiūri ir vertina kaip Baltarusijos kompaniją su akcininkais iš Baltarusijos. Tai kelia papildomų sunkumų mūsų versle ir komunikacijoje su kandidatais.
Mes buvome viena iš kelių baltarusiškų įmonių, kurios kovo pradžioje paskelbė uždarančios savo verslą Rusijoje. Ji labai ilgai buvo didžiausia mūsų rinka, nutraukėme visus ryšius, uždarome biurą, duomenų centrą, nes nebenorime mokėti ten mokesčių.
Mes nesame „Facebook“, o baltarusiška kompanija, tai buvo mums kliūtis trauktis, nes turėjome biurus Maskvoje ir Minske, bet mes vis tiek pareiškėme, kad traukiamės. Kai kurie kandidatai ateina su mumis pasikalbėti ir sako: jūsų pareiškimas nėra pakankamai griežtas.
– Kiek tikitės auginti Vilniaus komandą?
– Dabar turime apie 50 darbuotojų, o metų pabaigoje tikimės priartėti prie 100, planuojame augti toliau ir kitais metais. Ieškome įvairių specialistų: nuo verslo vystymo ir pardavimų vadovų, techninių inžinierių, programinės įrangos kūrėjų iki konsultuojančių specialistų ir kt., nes mūsų įmonė kuria, vysto, parduoda ir palaiko produktą.
– Galbūt jūsų korta galėtų būti didesni atlyginimai nei kitų rinkos žaidėjų? Rekvizitai.lt duomenimis, „Gurtam“ atlyginimų vidurkis birželį buvo 6 108 eurų prieš mokesčius.
– Šie skaičiai neatspindi realios situacijos, nes daugiausia į Lietuvą keliasi vadovaujantys nei paprasti darbuotojai, akcininkai čia taip pat yra, todėl ir matome tokį vidurkį. Kai čia atsikels daugiau darbuotojų, pasieksime 100 ar daugiau, matysime šiek tiek kitokius skaičius. Galima sakyti, kad programinės įrangos kūrėjų ar techninių darbuotojų algos – konkurencingos vietos rinkoje, kad išlaikytume savo darbuotojus, nes persikėlus čia, jie gali laisvai pereiti dirbti ir kitur.
– Stengiatės čia darbuotojams išlaikyti tą patį atlyginimų lygį kaip ir Baltarusijoje ar jiems mokate daugiau?
– Persikelti čia bet kuriai kompanijai iš Baltarusijos kainuoja milžiniškus pinigus. Baltarusijoje turime aukštųjų technologijų parką, kuriame – labai nedideli mokesčiai. Pavyzdžiui, ten turėjome apie 9 proc. darbo užmokesčio mokesčius, o čia jie yra apie 30 proc.
Darbuotojai Baltarusijoje yra įpratę skaičiuoti algas po mokesčių, tai, ką gauna „į rankas“. Jei jų alga Baltarusijoje buvo 1000 USD, tai jie tikisi 1000 USD gauti ir čia. Tačiau kompanijai Baltarusijoje 1000 USD atlyginimas kainavo 1100 USD, kai čia kainuotų 1400–1500 USD. Jei norime išlaikyti tą patį atlyginimų lygį, turime daugiau į tai investuoti.
Maža to, Vilniuje daug daugiau atsieina pragyvenimas: nuomos kainos – dvigubai aukštesnės nei Baltarusijoje, maisto kainos daugmaž panašios, bet visos paslaugos, pavyzdžiui, grožio salonai ir kirpyklos – daug brangesnės nei Baltarusijoje.
Kai perkeliame darbuotojus, paprastai jie tikisi ir algų pakėlimo. Kartais įmonei išlaikyti žmones gali kainuoti dvigubai daugiau, kad būtų galima konkuruoti vietinėje rinkoje. Todėl kompanijoms iš Baltarusijos mokėti daugiau nei vietinės įmonės gali būti labai sudėtinga dėl jau minėtų mokestinių skirtumų. Tačiau pasitraukti iš mokesčių lengvatos zonos Baltarusijoje mūsų, kaip ir kitų kompanijų, buvo politinis sprendimas. Mes nenorime mokėti mokesčių, kurie galiausiai rems karinę agresiją ar represijas Baltarusijoje. Todėl nusprendėme mokėti daug didesnius mokesčius čia ir persikelti į Lietuvą ar kitas šalis.
– Kur dar keliate darbuotojus?
– Darbuotojus iš Minsko keliame į du biurus: Lietuvoje arba Sakartvele, kur neseniai atidarėme biurą. Ten pigiau, geresnis oras, kai kurie žmonės teikia pirmenybę geresniam orui. Tai tikrai labai sudėtingas sprendimas žmogui. Viena yra persikelti, tarkime, lietuviui į kitą ES šalį, kai visos sienos atviros, gali keliauti ir dirbti kur tik nori, visai kas kita tai padaryti baltarusiui, kuris įpratęs gyventi tarp uždarytų sienų. Dabar sienos daug atviresnės, ES šalys sukūrė daug patrauklesnes ir lengvesnes sąlygas persikelti.
– O ar konkuruojate su į Lietuvą persikeliančiomis kitomis technologijų kompanijomis iš Baltarusijos? Gal čia išeitis jūsų verslui dėl darbuotojų – juos persivilioti pas save?
– Taip, persikeliančios įmonės atneša milžiniškus pokyčius vietinėje darbo rinkoje. Mes savo visiems darbuotojams pasiūlėme persikelti, jie renkasi tarp Sakartvelo ir Lietuvos, o kitos baltarusiškos kompanijos tokią galimybę siūlo tik tam tikriems darbuotojams, tik vyriausiems ar vidurinės grandies vadovams ir programuotojams. O kiti gali daryti ką nori, juos atleidžia.
Sakartvele jau keletą tokių darbuotojų pasamdėme, Vilniuje galbūt taip pat. Tai yra rusai arba baltarusiai, kurie patys savarankiškai persikėlė, nes jiems tokios galimybės jų darbdavys nepasiūlė.
– Kaip pajutote karo Ukrainoje pasekmes? Ar kaip nors remiate ukrainiečius?
– Prieš karą apie trečdalis mūsų pajamų ateidavo iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos rinkų. Kai jis prasidėjo, atšaukėme mokėjimus iš Ukrainos, paslaugas teikėme nemokamai. Taip pat nusprendėme paskelbti, kad paliekame Rusijos rinką. Tai kartu ėjo su sprendimu trauktis iš Baltarusijos ir Maskvos.
Mūsų pajamos krito dėl pasitraukimo iš šių rinkų. Tačiau dirbame su 150 šalių, stengiamės labiau vystytis užsienio rinkose.
Kalbant apie paramą, prieš karą Ukraina buvo trečia mūsų didžiausia rinka po Rusijos ir Meksikos. Kai prasidėjo karas, savo partneriams pasakėme, kad dėl sudėtingo meto atšaukiame visus mokėjimus. Per mėnesį tai mums kainuoja 100 tūkst. eurų.
– Jūs sprendimą perkelti pagrindinį biurą priėmėte prieš dvejus metus, kai prasidėjo protestai prieš režimą, kitos baltarusiškos bendrovės palikti šalį apsisprendė tik prasidėjus karui Ukrainoje. Kodėl, jūsų nuomone, jos delsė?
– Karas paveikė labai daug įmonių ir žmonių. Ko jie laukė? Tai labai daug kainuojantis sprendimas. Prieš tai jau pateikiau kelis skaičiavimus. Perkėlus vieną darbuotoją, išlaidos mums išaugo 150-200 proc. Tačiau mums tai buvo sprendimas, už kurį norėjome mokėti.
Kai kurioms kitoms bendrovėms buvo patogu toliau tęsti veiklą Baltarusijoje dėl mokesčių lengvatų. Daug įmonių Baltarusijoje nekuria produkto, kaip pavyzdžiui, „Gurtam“ ar lietuviškas „Vinted“, jos teikia vystymo paslaugas išoriniams klientams. Dauguma šių kompanijų klientų – iš JAV, ES ir kt. Vakarų šalių. Kai karas prasidėjo, klientai tapo nepatenkinti programuotojais, IT specialistais, kurie dirba Baltarusijoje ar Rusijoje ir taip remia karą. Jie atsisakė pradėti naujus projektus ir pan. Tai, manau, buvo pagrindinė ir, galima sakyti, priverstinė priežastis daugeliui trauktis iš Baltarusijos.
– O ar dabar palikti Baltarusiją sudėtingiau nei, tarkime, prieš dvejus metus? Gal daugiau kliūčių iš valdžios pusės?
– Visus praėjusius metus net ir turint Lietuvos vizą, tai buvo nepakankama priežastis palikti Baltarusiją. Norintiems palikti šalį buvo nustatyti limitai, pavyzdžiui, buvo galima palikti Baltarusiją tik kartą per pusmetį. Dabar nebėra tokių kliūčių.
Tačiau tikrai sunku gauti vizą, Lietuvos ambasadoje taip pat. Abi institucijos – Baltarusijos ambasada Lietuvoje ir Lietuvos ambasada Baltarusijoje – sutrumpino savo darbą, dabar ten dirba tik po kelis diplomatus, todėl jie negali patenkinti didelės vizų paklausos.
Pavyzdžiui, rugpjūtį Vilniuje rengsime didelę konferenciją „Telematics Vilnius“, į kurią kviečiami mūsų partneriai iš viso pasaulio, taip pat ir darbuotojai iš Baltarusijos. Tik mūsų darbuotojai, kurie dar neturi Mėlynosios kortelės, susiduria su problema trumpai kelionei į Lietuvą gauti vizą. Laukimo eilė – labai didelė. Panaši situacija su visomis Šengeno valstybių ambasadomis Baltarusijoje.
– Ačiū už pokalbį.
