Susitikus Merkinėje Arūnas pasakoja, kad pats mokėsi policijos akademijoje. Vyras yra dirbęs tardytoju, vėliau, Seimo posėdžių sekretoriate, tačiau, galiausiai, iš sostinės gyventi grįžęs į Merkinę.
„Niekas mano idėja prekiauti sendaikčiais netikėjo. Aš sakiau, kad jeigu mums nebus ko valgyti, eisiu skaldyti malkas ir vis tiek turėsime iš ko gyventi. O po to atsitiko taip, kaip atsitiko“, – pasakojimą pradeda jis.
„Nuėjau žmonai pirkti dviračio pas žmogų, kuris prekiavo sendaikčiais. Jo paklausinėjau ir paprašiau, kad jis man parodytų, kaip vyksta šis verslas, kur vyksta didžiausi sendaikčių turgūs. Sutarėme sumą už kiek, laiką, aš nusipirkau mikroautobusą, atvykau pas jį, tačiau paaiškėjo, kad jis jau buvo išvažiavęs“, – sako jis, tačiau aiškina taip visko nepalikęs ir kitą savaitę pats ten išvykęs.
Turgus, kaip pasakoja, buvęs Vokietijoje. Jis atsimena, kad jo dydis tąkart pasirodęs įspūdingas, o ten pirkti sendaikčių suvažiuojanti visa Rytų Europa bei Afrika.
„Aš atvažiavau ir susiėmiau už galvos. Stovėjau ir galvojau, nuo ko pradėti. Ten veiksmas vyksta visą naktį, atveža daiktus, dalis jų – vogti. Įkritau kaip į vandenį ir bandžiau kapanotis, aiškintis.
Prekeiviai – turkai, arabai, jie labai gražiai šneka, meluoja. Ten pabuvęs supranti, kad mes gyvename labai gražioje ir sąžiningoje šalyje. Vokietijai iki Lietuvos – toli“, – sako Arūnas ir tikina tąkart įsigijęs ir prisikrovęs pilną mikroautobusą daiktų.
„Nebuvo jokio supratimo ką vežti, ko žmonėms reikia. <...> Prisivežiau dviračių, kurių buvo jau pilna rinka, o pirkdamas juos dar ir rizikuoji, nes jie, dažniausiai, būna vogti. <...>
Dabar aš jau veždamas pilną vilkiką žinau, kam ką parduosiu“, – juokiasi jis.
Grįžęs vyras daiktus pardavinėjo tiesiog namo kieme, o vėliau dirbti persikraustė į krautuvę.
Verslininkas užsimena, kad kartą dėl to, kad įsigijo tam tikrų daiktų, jam teko pabuvoti ir areštinėje.
„Tai buvo neišvengiama. Vokietijoje yra toks požiūris, kad lietuviai, lenkai, latviai, čekai, rumunai ir vengrai yra vagys, o visi kiti – geri žmonės. Jų kelyje niekas nestabdo, bet jei važiuoja du mikroautobusai, sustabdys visad tą, kurio numeriai lietuviški.
Man kelyje sugedo mašina, vokiečiai tokiu atveju iškart iškviečia policiją, ji atvažiavo, paprašė atidaryti mašiną, o ten – dviračiai. Jie pradėjo traukti visus dviračius, o mane uždarė ir parą laikė areštinėje. Vėliau iškvietė vertėją ir prasidėjo pokalbis.
Jie manė, kad dviračiai vogti, bet jie tokie nebuvo. Patikrinus jų numerius išvadoje buvo parašyta, kad tik vienas galimai jų buvo vogtas. Tada jie 100 dviračių turėjo sukrauti atgal ir tai vyko maždaug 12 valandų. Dalį – sulaužė“, – atsimena jis.
Šiandien vyras pats į turgus nebevažiuoja, tačiau iš kur gauna prekes, neatskleidžia.
Arūnas sako, kad pasakyti, kokie daiktai turi didžiausią paklausą ir ką žmonės dažniausiai įsigyja atėję į sendaikčių krautuvę, sunku. Pasak jo, viskas rašyta „šakėmis ant vandens“.
„Reikia mokėti pataikyti, jausti <....>, bet visi daiktai yra parduodami, nėra neparduodamų. Šiai dienai aš galiu parduoti bet ką“, – drąsiai sako jis.
Jų krautuvėje, kaip ir pats vardija, galima rasti visko, nuo adatos ir šaukštelio iki tam tikrų baldų.
Tiesa, pastarieji, kaip tikina, yra pats blogiausia pirkinys. Vyras vardija, kad daiktą gali tekti pakrauti ir iškrauti keletą kartų, o keičiasi ir žmonių supratimas.
„Jauni žmonės ieško senų baldų, o kiek vyresni – naujoviškesnių“, – lygina jis.
Kalbėdamas apie kitas prekes jis aiškina, kad kiekvienas daiktas privalo turėti savo istoriją.
„Jeigu jis jos neturi, tada dėžė daiktų kainuoja 5 eurus“, – sako Arūnas ir pasakoja, kad, tarkime, koks apdovanojimas, jeigu turima jo dėžutė, dokumentas, asmens pasas, kuriam jis priklausė, daikto kainą kelia iki tūkstančių.
„Paveikslai yra gražūs, nuostabūs, bet jie neturi istorijos, todėl yra nieko verti“, – sako jis.
„Yra žmonių, kurie ateina, klausia manęs, iš kur šitas baldas. Sakai, kad jis iš to ar ano regiono, kaizerio namų. Jis paprašo daugiau istorijos, aš negaliu papasakoti, todėl žmogus neperka.
Tada skambinu vokiečiui, prašau, kad nuvažiuotų iki to kaizerio, jeigu jis dar gyvas. Sužinome daugiau informacijos, pasakau pirkėjui ir žmogus nuperka“, – pasakoja jis.
Pas Arūną, kaip tikina, atvažiuoja ir turčiai, ir dizaineriai, bet vyras visus savo klientus vadina tiesiog žmonėmis ir sako su visais bendraujantis ir į visus žiūrintis taip pat.
Verslininkas teigia, kad kol šeima patikėjo, kad iš šio verslo galima pragyventi, užtruko maždaug dveji metai, nors dabar vyras skaičiuoja jau 11-tus.
„Buvo sakoma, kad mečiau darbą Seime, o dabar štai ką dirbsiu... Buvo gėda, kad stovėsiu turguje. Bet man tai nebuvo svarbu, nes aš žinojau, kaip tai veikia“, – atsimena jis.
„Čia viskas veiks, kol veiks širdis ir raumenys. Kai tai sustos, viso šito neliks. Niekas šito darbo už mane nepadarys. Nei kas nupirks, nei kas parduos, nei išrūšiuos“, – sako Arūnas.
Vyras aiškina, kad ši veikla per tiek metų jam dar nenusibodusi, o kiekvienais metais jis sugalvojantis vis kažką naujo, rengiantis gyvus aukcionus Vilniuje arba darantis savotiškus išpardavimus, kur žmonės už 5 Eur gali įsigyti maišelį bet kokių prekių.
Arūnas atsimena, kad yra buvę ir tokių nutikimų, kai jis, iš Vokietijos parsivežęs didžiulę krosnį, ją vėl pardavė vokiečiui.
„Parsivežiau iš Bremeno, o atvyko žmogus, nuo šio miesto gyvenantis 30 km, ir ją vėl išsivežė atgal“, – juokiasi jis.
