Apie ketinimus jau kitame posėdyje palūkanų normas didinti 25 baziniais punktais pinigų politikos formuotojai paskelbė po birželio pradžioje įvykusio susitikimo Nyderlanduose.
Tačiau euro zonoje toliau fiksuojant rekordinę infliaciją, kuri birželio mėnesį, lyginant su tuo pačiu mėnesiu praėjusiais metais, jau siekia 8,6 proc., imta vis garsiau kalbėti apie tai, kad sprendimų priėmėjai gali imtis ryžtingesnio žingsnio ir palūkanas kilstelėti 50 bazinių punktų.
Apie tai, kad Valdančiosios tarybos paskelbtas planas nėra įrašytas akmenyje, birželio pabaigoje agentūrai „Bloomberg“ teigė ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus. Anot jo, itin pablogėjus infliacijos prognozėms, ECB turėtų apsvarstyti galimybę palūkanas didinti dvigubai greičiau nei planuota.
Šiuo metu bazinės palūkanos yra neigiamame lygyje
Paskutinio pinigų politikos posėdžio metu buvo galutinai apsispręsta nuo liepos 1 d. nutraukti grynuosius turto pirkimus pagal turto pirkimo programą (TPP). ECB ne kartą pabrėžė, kad palūkanos bus didinamos tik tuomet, kai prieš kurį laiką pirmiau bus nutraukta ši kiekybinio skatinimo priemonė.
Kaip ir prognozuota, birželį palūkanų normos dar išliko nepakeistos: pagrindinių refinansavimo operacijų normos lygios 0 proc., ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos siekia 0,25 proc., o indėlių palūkanų normos sudaro -0,5 proc.
Be to, birželį paskelbta, kad dar vieną palūkanų normų didinimą valdančioji taryba planuoja rugsėjo mėnesį. Pranešime pažymima, kad pasirinkimas, kiek spartus turėtų būti kėlimas, priklausys nuo atnaujintos vidutinės trukmės infliacijos perspektyvos. Jei prognozė išliks panaši ar pablogės, šiame posėdyje bus tikslinga imtis tolesnio kėlimo.
Bankas taip pat neatmetė, kad „laipsniškas ir tvarus“ palūkanų normų didinimas bus galimas ir toliau, siekiant pasiekti ECB užsibrėžtą 2 proc. infliacijos tikslą.
Euro nuvertėjimas gali tapti viena iš priežasčių sparčiau didinti palūkanas
Euras praėjusią savaitę pirmą kartą per pastaruosius dvidešimt metų tapo pigesnis už JAV dolerį. Po savaitės, šį trečiadienį euro kursas kiek išaugo ir siekia 1,0230 JAV dolerio. Euras šiek tiek atsigavo ir dėl pasigirdusių lūkesčių, kad ECB bazines palūkanas ketvirtadienį gali pakelti ne 0,25, o iš karto 0,50 proc. punkto.
Būtent siekis išlaikyti stipresnį euro kursą, gali tapti viena iš priežasčių, galinčių paskatinti Valdančiąją tarybą imtis palūkanų didinimo 50 bazinių punktų. Kaip ECB posėdžio išvakarėse Eltai teigė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, dolerio atžvilgiu atpigęs euras „dar labiau kaitina infliaciją“, kadangi už energetinius išteklius euro zonos šalys atsiskaito būtent doleriais.
Todėl, anot eksperto, nors Valdančioji taryba galbūt „oficialiai nepripažins“, kad apie valiutų skirtumus posėdyje buvo diskutuojama, euro stiprinimo poreikis sprendimų priėmėjų tarpe neišvengiamai bus aptarinėjamas.
Gali paskelbti ir apie naują antifragmentacijos priemonę
Artėjančiame posėdyje ECB Valdančioji taryba veikiausiai neapsiribos vien palūkanų normų didinimo klausimu. Taip pat neatmetama, kad Bankas gali paskelbti apie naują antifragmentacijos priemonę, skirtą sumažinti euro zonos šalių skolinimosi kainų skirtumus.
Apie naujos priemonės poreikį imta kalbėti po to, kai Bankui nusprendus birželį užbaigti skatinamąją turto pirkimo programą ir nuo liepos imtis palūkanų normų didinimo, ėmė augti euro zonos šalių fragmentacijos mastas, reiškiantis, kad labiau įsiskolinusių šalių narių biudžeto deficito padengimas pareikalaus kur kas didesnių kaštų.
Nors 19 euro zonos šalių ir naudojasi ta pačia valiuta, tačiau kiekviena sudaro savarankiškus biudžetus ir prisiima skolinimosi įsipareigojimus, dėl to Centrinio banko planai padidinti bazines palūkanų normas mažiau fiskaliai drausmingų šalių skolinimosi kainą išaugina labiau nei deficito išvengiančioms šalims.
Todėl siekdama nuraminti rinkas ECB Valdančioji taryba birželio viduryje po įvykusio skubaus neplanuoto susitikimo pareiškė, kad „taikys lankstumą“ reinvestuojant į obligacijas, siekdama sumažinti didėjančias skolinimosi išlaidas pažeidžiamiausioms euro zonos narėms. Bankas taip skelbė pagreitinsiąs darbą kuriant „naują fragmentaciją mažinančią priemonę“, kurią būtų galima panaudoti toliau mažinant įtampą obligacijų rinkoje.
Nors Valdančioji taryba jau akcentuoja, kad tęs „lankstų“ jų turimo obligacijų portfelio lėšų reinvestavimą, taip siekdama sumažinti spaudimą skolos vertybinių popierių rinkoje, antroji priemonė, kurios galėtų imtis ECB – nauja turto supirkinėjimo programa, kuri galėtų veikti kaip atsarginis variantas, siekiant pasilikti galimybę kontroliuoti obligacijų pajamingumų skirtumus.
Tai, kad esama politinio nesutarimo dėl šios priemonės poreikio, iliustruoja ir kai kurių ECB Valdančiosios tarybos narių pasisakymai. Vokietijos Bundesbanko vadovas Joachimas Nagelis anksčiau akcentavo, kad naujosios priemonės naudojimas būtų pateisinamas tik „išskirtinėms aplinkybėms“ ir esant konkrečioms sąlygoms.
Vokietijos centrinio banko vadovas pabrėžė „fiskalinių sąlygų“ svarbą, kurios, pasak jo, neleistų euro zonos šalims naujosios priemonės traktuoti kaip tam tikro leidimo joms imtis išlaidavimo vien pagal jų pageidavimą.
ECB paskelbus apie planus didinti palūkanas smarkiai išaugo Italijos skolos kaštai
Birželio viduryje Italijos dešimties metų obligacijų grąža pasiekė daugiau nei 4 proc., o šiuo metu siekia maždaug 3,4 proc. Atotrūkis tarp Italijos ir Vokietijos 10 metų palūkanų normų tuomet pasiekė didžiausią skirtumą per pastaruosius dvejus metus ir sudarė 2,45 proc. punkto.
Graikijoje skolos vertybinių popierių pajamingumas birželį taip pat užkopė į COVID-19 pandemijos laikotarpio aukštumas ir sudarė 4,28 proc., Ispanijos ir Portugalijos skolos kaštai birželį taip pat šovė į viršų. Būtent Pietų Europos šalys įvardijamos, kaip nuosaikesnio ir atsargesnio pinigų politikos griežtinimo šalininkės.
Ir nors birželį ECB sušaukus „ad hoc“ posėdį ir paskelbus apie naujos antifragmentacijos priemonės sukūrimo planus, Italijos obligacijų pajamingumai laikinai sumažėjo, ketvirtadienį šios šalies ministrui pirmininkui Mario Draghiui įteikus atsistatydinimo raštą – skolinimosi kaštai vėl ėmė augti.
Italijos skola siekia daugiau nei 2,7 trilijono eurų, o tai sudaro maždaug 150 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).
