Apie naujos priemonės poreikį imta kalbėti po to, kai bankui nusprendus birželį užbaigti skatinamąją turto pirkimo programą ir nuo liepos imtis palūkanų normų didinimo, ėmė augti euro zonos šalių fragmentacijos mastas, reiškiantis, kad labiau įsiskolinusių šalių narių biudžeto deficito padengimas pareikalaus kur kas didesnių kaštų.
Nors 19 euro zonos šalių ir naudojasi ta pačia valiuta, tačiau kiekviena sudaro savarankiškus biudžetus ir prisiima skolinimosi įsipareigojimus, dėl to Centrinio Banko planai padidinti bazines palūkanų normas mažiau fiskaliai drausmingų šalių skolinimosi kainą išaugina labiau nei deficito išvengiančioms šalims.
Todėl siekdama nuraminti rinkas ECB Valdančioji taryba birželio viduryje po įvykusio skubaus neplanuoto susitikimo pareiškė, kad „taikys lankstumą“ reinvestuojant į obligacijas, siekdama sumažinti didėjančias skolinimosi išlaidas pažeidžiamiausioms euro zonos narėms. Bankas taip skelbė pagreitinsiąs darbą kuriant „naują fragmentaciją mažinančią priemonę“, kurią būtų galima panaudoti toliau mažinant įtampą obligacijų rinkoje.
ECB sprendimas pirmiausiai bus politinis, o ne ekonominis
Euro zonos pinigų politikos formuotojai paprasčiausiai nori išvengti prieš dešimtmetį susiklosčiusio scenarijaus, kuomet imta kvestionuoti paties euro ateitis ir perspektyvos, sako bendrovės „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.
„Europos Centrinis Bankas nenori grįžti į 2011-2012 metus, kuomet vėl reikia rūpintis svarbių euro zonos narių stabilumu ir paties euro tvarumu. Matyt, jie stengsis įnešti aiškumo, tvirtumo. Gal aptakiai, gal tik komunikacinėmis priemonėmis, bet dėl Pietų šalių fiskalinės padėties duos tam tikrų stabilumo inkarų rinkoms, jog šiomis šalimis bus pasirūpinta“, – Eltai kalbėjo I. Genytė-Pikčienė.
Vis dėlto „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pažymi, kad naujos antifragmentacijos priemonės poreikiu abejoja ir dalis ECB Valdančiosios tarybos narių.
„Sprendimas didesne dalimi yra politinis, o ne ekonominis. Būtent dėl tos priežasties tikimybė, kad jau šio susitikimo metu bus kažkas paskelbta, visgi nėra labai didelė, nes reikia plataus politinio derinimo. Europos Centrinio Banko mandatas nesuteikia jiems teisių palengvinti skolinimosi naštą tam tikroms euro zonos šalims“, – teigė jis.
„Manyčiau, kad ko galėtume tikėtis, tai užuominų, ar apskritai toks mechanizmas bus. Galbūt kažkokių užuominų, koks jis galėtų būti“, – svarstė Ž. Mauricas.
Mauricas: dabar paskelbti apie naują antifragmentacijos priemonę būtų itin rizikinga
Nors Valdančioji taryba jau akcentuoja, kad tęs „lankstų“ jų turimo obligacijų portfelio lėšų reinvestavimą, taip siekdama sumažinti spaudimą skolos vertybinių popierių rinkoje, antroji priemonė, kurios galėtų imtis ECB – nauja turto supirkinėjimo programa, kuri galėtų veikti kaip atsarginis variantas, siekiant pasilikti galimybę kontroliuoti obligacijų pajamingumų skirtumus.
Tačiau, Ž. Maurico vertinimu, pinigų politikos formuotojams tame pačiame posėdyje paskelbus ir apie palūkanų normų didinimą, ir apie naują turto supirkimo mechanizmą, rinkoms būtų pasiųstos dvi viena kitai prieštaraujančios žinutės.
„Mano akimis žiūrint, čia būtų pakankamai didelė rizika, jeigu Europos Centrinis Bankas jau dabar tai padarytų. Manau, būtų logiškiau pasitaupyti šiek tiek šovinių „rudeniui“. Vasara toks laikotarpis, kai pietinės šalys gauna nemažai turizmo pajamų.
Tai būtų per daug ankstyva ir siųstų keistą signalą, kad lyg ir viena ranka bandoma stabdyti infliaciją, bet kita ranka lyg sudaromos sąlygos toliau beatodairiškai skolintis, ypač didžiulius deficitus turinčioms Pietų Europos šalims, ir toliau pūsti tą infliacijos burbulą“, – tvirtino ekonomistas.
Be to, jis atkreipia dėmesį, kad ECB ir taip susilaukia daug kritikos, jog pinigų politikos griežtinimo siekiant pažaboti infliaciją jie imasi per vėlai, ženkliai atsilikdamas nuo kitų šalių centrinių bankų.
Anot „Luminor“ eksperto, norint, kad naujoji antifragmentacijos priemonė nebūtų traktuojama kaip dar vienas eilinis „pinigų spausdinimo“ įrankis, pirmiausiai būtini aiškūs signalai dėl euro zonos ekonomikos problemų.
„Pirma, reikėtų kažkokios pasekmės ar neigiamo rezultato tam, kad toks sprendimas galėtų būti pagrįstas. Šiuo metu rinka dar nėra pakankamai įkaitusi. Toks ankstyvas sprendimas galėtų pasiųsti ne visiškai teisingą signalą, kad toliau išlaidaukite“, – pabrėžė Ž. Mauricas.
Genytė-Pikčienė: tik laiko klausimas, kada ECB teks pasiūlyti naują priemonę
Vis tik, I. Genytės-Pikčienės vertinimu, dabartinio politinė krizė Italijoje yra pakankama priežastis, kuri paskatintų euro zonos pinigų politikos formuotojus imtis priemonių, galinčių nuraminti rinkas.
„Kadangi jau yra užsiminta apie antifragmentacijos priemonę ir matome, kad bręsta politinė krizė, pateiktas Italijos Vyriausybės vadovo Draghi atsistatydinimas (tiesa, jis nebuvo priimtas), bet įtampa yra nemenka. Italija ir taip istoriškai pasižymi nestabilia vyriausybe. Tokiomis aplinkybėmis, tiek įvertinant makroekonominį nestabilumą, tiek geopolitines įtampas, tikrai ne metas politinei krizei Italijoje“, – sakė ji.
„Rinkos į tai reaguoja. Natūralu, kad tokios aplinkybės gali paspartinti ir pastūmėti Europos Centrinį Banką nedelsti priimti kažkokias antifragmentacijos priemones“, – tikino ekonomistė.
Apskritai, ekonomistė pažymi, kad Pietų Europos šalys pasižymi chroniškomis fiskalinės drausmės ir biudžeto deficito bėdomis, atsiliepiančiomis visos euro zonos reputacijai. Nors dabartiniam Italijos ministrui pirmininkui Mario Draghiui dar stovint prie ECB vairo, siekiant išsaugoti euro stabilumą buvo pradėtos taikyti iki tol tik ekonomikos teoretikų diskusijose aptariamos turto supirkimo programos, ekonomistės vertinimu, Pietų Europos šalys per šį laiką taip ir nesugebėjo išspręsti savo struktūrinių problemų.
„Pietų šalys per tą dešimtį metų nesusimažino savo skolų. Aišku, šiek tiek susitvarkė mokėjimų grafikus, sveikiau išsidėliojo skolų aptarnavimą laike, bet kuomet buvo įjungtas itin palankus Europos Centrinio Banko šiltnamio efektas, tai Pietų šalių įdėtos pastangos nebuvo tokios, kad jos galėtų savarankiškai gyvuoti išjungus šitą šiltnamio efektą – pradėjus griežtinti pinigų politiką“, – aiškino „INVL“ ekspertė.
Todėl, pasak ekonomistės, pinigų politikos formuotojai neišvengiamai turės sukti galvas, kaip užtikrinti fiskališkai nedrausmingų euro zonos šalių galimybes apmokėti savo skolas.
„Reikės sprendimo, kad rinkos Pietų šalių nenuteistų dėl jų struktūrinių, ilgalaikių problemų, kurių jos nesugebėjo susitvarkyti per pastarąjį laikotarpį, nuo pat valdžios sektoriaus krizės, kuomet buvo imtasi beprecedenčio pinigų politikos eksperimento, susijusio su būtent rinkų užtikrinimu, kad euras bus išsaugotas ir pietinės šalys sugebės įgyvendinti savo įsipareigojimus“, – teigė ji.
„Matyt, tik laiko klausimas, kada tai bus padaryta“, – įsitikinusi I. Genytė-Pikčienė.
Vokietijos Bundesbanko vadovas: nauja priemonė būtų pateisinama tik esant „išskirtinėms aplinkybėms“
Tai, kad esama politinio nesutarimo, iliustruoja ir kai kurių ECB Valdančiosios tarybos narių pasisakymai. Vokietijos Bundesbanko vadovas Joachimas Nagelis anksčiau akcentavo, kad naujosios priemonės naudojimas būtų pateisinamas tik „išskirtinėms aplinkybėms“ ir esant konkrečioms sąlygoms.
Vokietijos centrinio banko vadovas pabrėžė „fiskalinių sąlygų“ svarbą, kurios, pasak jo, neleistų euro zonos šalims naujosios priemonės traktuoti, kaip tam tikro leidimo joms imtis išlaidavimo vien pagal jų pageidavimą.
Tai, kad naujoji priemonė turėtų spręsti būtent „nepagrįstą fragmentaciją“, anksčiau yra sakiusi ir ECB vadovė Christine Lagarde. Anot jos, šio tikslo siekimas yra visiškai suderinamas su banko mandatu užtikrinti kainų stabilumą.
Paskelbus, kad ECB sieks paspartinti naujos antifragmentacijos priemonės kūrimą, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus taip pat pažymėjo, kad ECB pirmiausiai turi mandatą siekiant kainų stabilumo. Todėl, jeigu tokie veiksniai, kaip euro zonos fragmentacija trukdytų šiam siekiui – būtina imtis papildomų veiksmų, akcentavo jis.
Nors ECB Valdančiosios tarybos narys tvirtino, kad yra daugiau nei vienas būdas judėti fragmentacijos problemos sprendimo keliu, tačiau kartu jis teigė, kad šios priemonės pirmiausiai turi būti susijusios su Centrinio Banko tikslų vykdymu, o ne su atskirų valstybių mokumo užtikrinimu.
„Mes turime dvi atskiras problemas. Europos Centrinis Bankas siekia 2 proc. infliacijos vidutiniu laikotarpiu. Jis nesiekia atskirų valstybių skolos vertybinių popierių pajamingumo. Ši priemonė, kai ji bus sukurta, ji bus sukurta fragmentacijos problemoms spręsti“, – paklaustas, ar galimas turto pirkimo programų atnaujinimas neprieštarauja palūkanų normų didinimo sprendimams, birželio viduryje sakė G. Šimkus.
ECB paskelbus apie planus didinti palūkanas smarkiai išaugo Italijos skolos kaštai
Birželio viduryje Italijos dešimties metų obligacijų grąža pasiekė daugiau nei 4 proc., o šiuo metu siekia maždaug 3,4 proc. Atotrūkis tarp Italijos ir Vokietijos 10 metų palūkanų normų tuomet pasiekė didžiausią skirtumą per pastaruosius dvejus metus ir sudarė 2,45 proc. punkto.
Graikijoje skolos vertybinių popierių pajamingumas birželį taip pat užkopė į COVID-19 pandemijos laikotarpio aukštumas ir sudarė 4,28 proc., Ispanijos ir Portugalijos skolos kaštai birželį taip pat šovė į viršų.
Ir nors birželį ECB sušaukus „ad hoc“ posėdį ir paskelbus apie naujos antifragmentacijos priemonės sukūrimo planus, Italijos obligacijų pajamingumai laikinai sumažėjo, ketvirtadienį šios šalies ministrui pirmininkui M. Draghiui įteikus atsistatydinimo raštą – skolinimosi kaštai vėl ėmė augti.
Italijos skola siekia daugiau nei 2,7 trilijono eurų, o tai sudaro maždaug 150 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).
