Ne vieną mėnesį Rusijai vis sekdavosi rasti būdų, kaip apeiti sankcijas, įvestas po Kremliaus invazijos į Ukrainą. Tačiau baigiantis sekmadieniui, baigėsi ir atidėjimo laikotarpis, per kurį turėjo būti sumokėta apie 100 mln. dolerių palūkanų. Jos turėjo būti padengtos dar gegužės 27 d. Toks termino praleidimas laikomas įsipareigojimų nevykdymu.
Tai dar vienas niūrus ženklas, liudijantis, kaip sparčiai ši šalis virsta ekonomine, finansine ir politine atstumtąja. Nuo kovo pradžios Rusijos prekyba euroobligacijomis patiria sunkumų, centrinio banko užsienio atsargos tebėra įšaldytos, o stambiausi bankai yra atkirsti nuo pasaulinės finansų sistemos.
Tačiau šiuo metu, atsižvelgiant žalą, kurią jau patyrė ekonomika ir rinkos, įsipareigojimų nevykdymas yra labiau simbolinis: rusams, susiduriantiems su dviženkle infliacija ir didžiausiu per daugelį metų ekonomikos nuosmukiu, jis ne toks ir svarbus.
Nepaisant to, Rusija prieštarauja formaliam įsipareigojimų nevykdymo paskelbimui, tikindama, kad turi pinigų padengti savo sąskaitoms, bet esą buvo priversta jų neapmokėti. Bandydamas išsisukti, Kremlius praėjusią savaitę paskelbė, kad 40 mlrd. JAV dolerių dydžio negrąžintą valstybės skolą pradės aptarnauti rubliais, ir sukritikavo force majeure (nenugalimos jėgos aplinkybes), esą dirbtinai sukurtas Vakarų.
„Tai labai, labai retas atvejis, kai lėšų turinčią vyriausybę kita, išorinė, vyriausybė priverčia neįvykdyti įsipareigojimų. Tai bus vienas didžiausių įsipareigojimų nevykdymų, atversiančių naują istorijos puslapį“, – sako investicijų valdymo agentūros „Loomis Sayles & Company LP“ vyresnysis analitikas Hassanas Malikas.
Formalią deklaraciją apie įsipareigojimų nevykdymą paprastai pateikia reitingų agentūros, tačiau dėl Europos įvestų sankcijų jos nebereitinguoja Rusijos ūkio subjektų. Remiantis obligacijų, kurių atidėjimo laikotarpis baigėsi šį sekmadienį, dokumentais, jų turėtojai gali patys paskelbti apie įsipareigojimų nevykdymą, jei 25 proc. neapmokėtų obligacijų savininkai sutinka, kad įvyko „įsipareigojimų nevykdymas“.
Pasibaigus galutiniam terminui, dėmesys nukryps į tai, ko imsis investuotojai.
Investuotojams nebūtina iš karto imtis veiksmų: jie gali nuspręsti stebėti karo eigą, tikėdamiesi, kad sankcijos galiausiai sušvelnės. Jiems gali būti pravartu palaukti, nes, remiantis obligacijų dokumentais, pretenzijos dėl žalos atlyginimo tampa negaliojančiomis tik praėjus trejiems metams nuo mokėjimo dienos.
„Dauguma obligacijų turėtojų nuspręs palaukti ir stebėti situaciją“, – sako Tokijuje įsikūrusio tyrimų instituto „Nomura“ ekonomistas Takahidė Kiuchis.
Prezidento Boriso Jelcino vyriausybė 1998 metais, kilus Rusijos finansų krizei ir žlugus rubliui, negrąžino 40 mlrd. JAV dolerių dydžio vietinės valdžios skolų.
Paskutinį kartą Rusija užsienio kreditorių įsipareigojimų neįvykdė daugiau nei prieš šimtmetį, kai 1918 m. Vladimiro Lenino vadovaujami bolševikai išsižadėjo carų laikais susikaupusios milžiniškos skolos.
Agentūros „Loomis Sayles“ analitikas H. Malikas, parašęs knygą „Bankers and Bolsheviks: International Finance and the Russian Revolution” (liet. „Bankininkai ir bolševikai: tarptautiniai finansai ir Rusijos revoliucija”, skaičiuoja, kad carinė skola galėjo siekti trilijoną JAV dolerių, vertinant šiandieniniais pinigais.
Palyginti, balandžio pradžioje užsieniečių turėtos Rusijos euroobligacijos atitiko beveik 20 mlrd. JAV dolerių.
„Ar galima pateisinti jų dingstį, kad „dėl sankcijų negalėjome atlikti mokėjimų, vadinasi, tai ne mūsų kaltė“? Didesnė problema tai, kad pačios sankcijos buvo atsakas į suverenaus objekto veiksmus. Ir manau, kad istorija atsižvelgs būtent į pastarąją aplinkybę“, – sakė ekspertas, turėdamas omenyje Rusijos invaziją į Ukrainą.
Ketvirtadienį Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas situaciją pavardino farsu.
Į valstybės iždą iš energijos eksporto kas savaitę vis plaukiant milijardams dolerių – nepaisant slegiančio konflikto Rytų Ukrainoje – ministras pakartojo, kad Rusija turi ir lėšų, ir noro skoloms susimokėti.
„Kiekvienas gali skelbti ką tik nori. Bet visi, suvokiantys situaciją, supranta, kad tai tikrai nėra finansinių įsipareigojimų nevykdymas“, – pareiškė A. Siluanovas.
Jo komentarą paskatino atidėjimo laikotarpis, kuris dar nebuvo baigęsis iki šio sekmadienio. Trisdešimties dienų periodas buvo pradėtas skaičiuoti nuo momento, kai investuotojai gegužės 27 d. negavo atkarpų mokėjimų už doleriais ir eurais denominuotas obligacijas.
Pinigai įstrigo po to, kai JAV Finansų departamentas užkamšė sankcijų spragą, panaikindamas išimtį, kuri iki tol leido JAV obligacijų turėtojams gauti mokėjimus iš Rusijos valstybės. O po savaitės Europos Sąjunga paskelbė sankcijas Rusijos mokėjimų tarpininkui – Nacionaliniam atsiskaitymų depozitoriumui.
Kaip atsaką Vladimiras Putinas paskelbė naujus nurodymus, pagal kuriuos Rusijos įsipareigojimai dėl obligacijų užsienio valiuta laikomi įvykdytais, kai vietiniam mokėjimų tarpininkui pervedama atitinkama suma rubliais.
Ketvirtadienį ir penktadienį, remdamasi pakeistomis taisyklėmis, šalies Finansų ministerija atliko palūkanų mokėjimus, atitinkančius apytikriai 400 mln JAV dolerių. Tačiau nei vienos iš pagrindinių obligacijų sąlygose nenustatyta, kad būtų galima atsiskaityti vietos valiuta.
Kol kas neaišku, ar investuotojai pasinaudos naująja priemone. Be to, neaišku dar ir tai, ar dabartinės sankcijos apskritai jiems leis susigrąžinti pinigus.
Anot finansų ministro A. Siluanovo, kreditoriams praktiškai nėra prasmės kreiptis į teismą dėl įsipareigojimų nevykdymo, nes Rusija nėra atsisakiusi savo suverenaus neliečiamumo ir joks užsienio teismas jos teritorijoje neturėtų jurisdikcijos.
„Jeigu galiausiai bus prieita prie to, kad bus pareikalauta diplomatinio turto, tai bus tolygu diplomatinių ryšių nutraukimui ir tiesioginiam konfliktui. Tuomet atsidurtume kitokiame pasaulyje, kuriame galiotų visiškai kitos taisyklės. Tokiu atveju turėtume reaguoti kitaip – ne teisiniais kanalais“, – sakė ministras.
