Vyriausybinės žinybos vadovė Mariana Oleskiv interviu „Delfi“ papasakojo, kaip gali keistis kelionių geografija Ukrainoje, kaip ukrainiečiai mato turizmą Lietuvoje ir užsienyje.
– Ponia M. Oleskiv, pradėkime nuo bendros turizmo situacijos Ukrainoje. Komerciniai skrydžiai šiuo metu draudžiami, ar begalima kalbėti apie atvykstamąjį turizmą?
– Užsieniečiai tebevyksta į Ukrainą, tačiau daugiausia tai yra tarptautinės ar vyriausybinės organizacijos, žurnalistai. Daugelis jų apsistoja Kijeve, Lvive nušviesti naujienas, situaciją. Mūsų miestai, tas pats Lvivas, mėgina pasinaudoti šia galimybe papasakoti naujienų laidose apie save, savo grožį, kad pasaulis matytų ne tik karą – nors tai, aišku, yra prioritetas, – bet ir apie tai, kokia yra Ukraina: kad tai graži, verta apsilankymo šalis.
– Koks yra turistų sumažėjimas nuo karo pradžios?
– Dėl atvykstamojo turizmo net neklausiame pasienio kontrolės, nes vis tiek nedaug mums pasakytų, ir mums to nereikia rinkodarai. Bet bandome apskaičiuoti industrijos nuostolius. Dabar tik įžengiame į aktyviojo sezono laikotarpį, tačiau per pirmuosius penkis mėnesius matome paveikslą, kad sektorius sumokėjo 18 proc. mažiau mokesčių. Tai nelabai didelis praradimas šiuo periodu, nes pirmiausia, tai įprastai nebūna sezono įkarštis.
Sausis buvo atostogų periodas ir žmonės tikrai keliavo, vasarį veikė slidinėjimo kurortai. Tačiau tuomet dalis žmonių ėmė bėgti (nuo karo) į vakarinius regionus ir pasiliko viešbučiuose per tą ne sezono laiką, tad apgyvendinimo skaičiai augo.
Todėl per tris mėnesius karo turime 65 proc. turistinės rinkliavos augimą, palyginti su tuo pačiu metu pernai. Bet tai nereiškia, kad turizmas auga, tiesiog rodo, kad žmonės turėjo likti viešbučiuose. Dabar apgyvendinimo lygis krenta ir rudens pabaigoje matysime, kokie realūs turizmo praradimai. Bet jie bus didžiuliai. Mes dar tik įžengiame į sudėtingą turizmo industrijai laikotarpį.
– Ukrainą galima pasiekti per Lenkiją, Vengriją, Rumuniją, Moldovą ir Slovakiją. Kas atvyksta per tas penkias šalis?
– Turime medicinos turizmą, kurortai priima nuolatinius klientus, kurie atvažiuoja metai iš metų, jie pasitiki viešbučiais saugumo prasme. Bet dauguma atvykstančiųjų Ukrainą yra savanorių misijų nariai.
Buvo keli paklausimai turizmo operatoriams, kurie užsiima laisvalaikio turizmu, bet žmonėms teko pasirašyti, kad saugumas yra jų pačių atsakomybė, ir ne visi žmonės tam pasiryžę. Daugumoje Ukrainos vietų nėra artilerijos rizikų, nors, tiesa, yra raketų rizika. Tad niekada nežinai, kas gali nutikti. Todėl negalime kviesti atvykti į Ukrainą.
Taigi, mūsų rinkodara yra koncentruota į tai, kad parodytume, kokia nuostabi Ukraina yra, ir kai bus saugu ir kai galėsime pakviesti žmones į šalį, – tuomet tą ir padaryti.
Taip pat yra iniciatyva „Rezervuok kelionę į Ukrainą ateityje“, padėti mūsų turizmo sektoriui, viešbučiams atlikti rezervacijas. Ir net rezervuoti nekeliaujant į Ukrainą – tai irgi padeda mūsų sektoriui.
– Tad iš esmės būtų sunku sakyti, kad yra atvykstamasis turizmas šalyje?
– Negalime sakyti, kad jis yra. Esama vietinio turizmo, ir žmonės keliauja su turizmo operatoriais į istorines, kultūrines, gamtos vietoves vienos ar dviejų dienų kelionių, bet vietinio turizmo atstovai sako, kad dirba 30 proc. nuo pernykščių pajėgumų.
– Ką dabar jie gali pamatyti Ukrainoje? Turbūt daugiausia Kijevas, Lvivo regionai – vakarų ir centrinė Ukraina?
– Daugiausia vakarų Ukraina: Lvivas, Ivano Frankivskas, Užhorodas, Ternopilis – šie miestai. Ir regionai. Tad, pavyzdžiui, Užkarpatės regionas, kuris ribojasi su Slovakija, Rumunija, Vengrija, – ten vyksta toks pat gyvenimas, koks buvo iki karo. Yra savanorių, yra atvykusiųjų iš rytų Ukrainos, daug verslų persikėlė, gaminamas vynas, yra gražių pilių, ežerų, kalnų.
Toji sritis buvo populiari tarp ukrainiečių, žmonės į ją keliauja ir dabar, nes žino, kad ji arti sienos su Vakarų šalimis ir nėra rizikos, jog ten artimiausiu metu eskaluotųsi karas.
Kartu gaiviname turizmą ir centrinėje Ukrainoje. Pavyzdžiui, Černihive (šiaurinė centrinė Ukraina – red.), kuris buvo išlaisvintas. Paruošėme turistines kryptis apie jo istoriją, apie miestą, kuris padėjo užkirsti kelią rusų kariams į Kijevą. Černihivas buvo stipriai apgriautas, ten yra istorinių, kultūrinių vietovių ir kai kurie turizmo operatoriai rengia ten turus.
Dirbame ties tuo, kaip vystyti vietos turizmą karo metu. Kai kurie žmonės mano, kad keliauti nepriimtina, kai šalyje vyksta karas. Bet iš kitos pusės reikia turėti pertrauką, atokvėpį, tad bandome taip švelniai komunikuoti ir „perkrauti“ vietos turizmą.
– Ar kalbant apie ekonominę turizmo pusę šalis patirs didelį smūgį?
– Matome, kad daug žmonių neteko darbo. Todėl kuriame projektą „Dirbk turizme“, kur galime padėti praradusiems darbą žmonėms – tarkime, iš Ukrainos pietų – susirasti jį kitose šalies dalyse ir kitose Europos valstybėse.
– Įsivaizduokime, kad karas jau baigėsi, kiek laiko užtruks atkurti Ukrainos kaip saugios kelionių krypties įvaizdį? Ar jau dirbate šiuo klausimu?
– Ėmėme dirbti su rinkodaros strategija tam laikui, kai karas jau yra pasibaigęs: ką pasakysime savo potencialiems klientams? Ir mes manome, kad tos šalys, kurios mums ištiesė pagalbos ranką, rėmė Ukrainą, jos bus mūsų pirmosios tikslinės rinkos vėlesniems vizitams.
Ir dabar formuojame pranešimus, kuriuos norėsime išsiųsti. Kadangi turime būti iš anksto pasiruošę tam momentui, užuot tik pradėję svarstyti, ką turime daryti. Ir kai Ukraina bus naujienų sūkuryje – turėsime pranešti tinkamą žinią žmonėms atvykti.
– Ar pasikeis po karo turizmo pobūdis Ukrainoje? Galbūt karas ir taps jo dalimi, bus svarbus istorinis, memorialinis matmuo?
– Manome, kad bus memorialinių krypčių, ruošiame ir jas, bet kartu išliks ir tradicinės: kalnai, jūra ir kita. (...) Mums, kaip šaliai, svarbu parodyti karo žiaurumus, padarytą žalą, nusikaltimus, genocidą. Pradedame nuo Kijevo regiono, buvo Irpinės tilto nuotrauka pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, kur žmonės slėpėsi po tiltu. Ten bus memorialas, jis bus pastatytas per šiuos metus.
Yra ir masinė kapavietė Bučoje netoli bažnyčios, kur civiliai buvo nužudyti gatvėje. Toji vieta simbolinė, ten taip pat turėtų būti memorialas.
„Mriya“ lėktuvas (didžiausias pasaulyje krovininis lėktuvas – red.), sunaikintas Hostomelio oro uoste – ir dar yra vietų, kurios jau tapo simbolinėmis Ukrainai.
Kai kurios jų yra okupuotose teritorijose, kaip Gyvačių saloje, susijusioje su tuo rusijos karo laivu (kreiseriu „Moskva“ – red). Taip pat Černobajivka Chersono regione. Garantuotai jas atsikovosime ir jos taip pat taps vietovėmis, skirtomis pirmiausia ukrainiečiams: kur galėtume išsaugoti atminimą, papasakoti savo vaikams ir anūkams apie šį karą.
Ir kartu turime parodyti pasauliui: kai padedi augti imperijai, pirkdamas jos dujas, darydamas verslą kartu, ji atneša mirtį ir destrukciją kitoms šalims.
Suprantu, kad ne visi turistai gali norėti ten vykti, bet mes manome, kad mūsų kaip šalies tikslas – savo pačių ateities saugumui parodyti šias vietoves atvykusiesiems.
– Turbūt reikalinga subtili pusiausvyra tarp tokio ir tradicinio turizmo, nes Ukraina turi jau ir tragišką Černobylio palikimą.
– Taip, būtina išlaikyti balansą. Nes jeigu kalbėsi vien apie karą, memorialus, žmonės manys, kad daugiau nieko nėra. Tad manau, kad tai yra vienas iš didžiausių iššūkių – tinkamai reklamuoti šalį ir parodyti, kad ji saugi, graži ir ne vien susijusi su karu.
– Kaip apibūdintumėte karo poveikį kultūriniam Ukrainos paveldui, muziejams, parkams, religinėms vietovėms.
– Tai didelis smūgis kultūros paveldui, ypač toms teritorijoms, kurios buvo greitai okupuotos. Buvo pagrobta daug turtų iš muziejų ir pergabenta į kitas Donecko teritorijas arba į Rusiją. Sugriauta daug muziejų, teatrų, pavyzdžiui, Mariupolio teatras. Viena raketa sugriovė Skovorodos muziejų. H. Skovoroda buvo garsus Ukrainiečių filosofas.
Vienas iš Rusijos tikslų – sunaikinti Ukrainos kultūros paveldą ir parodyti, esą neturime nuosavos kultūros.
– Kas reikalinga atkurti infrastruktūrai? Ar kalbame apie milijardus, ar reikės tarptautinės paramos?
– Tai milijardai dolerių. Dabar Infrastruktūros ministerija ir kitos ministerijos pirmiausia dirba atstatydamos svarbius kelius, tiltus. Kitas labai svarbus dalykas – daugelis žmonių prarado savo namus teritorijose, kurios buvo išvaduotos Kijevo regione, Černihive, yra galimybių pastatyti laikinus namus – tai yra prioritetas.
Kai kalbame apie kultūros objektus, bus konkursai: arba jie bus visiškai atkurti, arba su tam tikrais sugriovimo ženklais. Nes labai svarbu, kad nebūtų pamirštas karas. Diskutavome su architektais, su Ukrainos Nacionalinio atminimo institutu – turime palikti pėdsakų. Feisbuke yra ir grupė „Be Ukraine“, diskutuojanti, kaip galima būtų rekonstruoti apgriautus pastatus.
– Minėjote, kad ukrainiečiai keliauja po Ukrainą, jos vakarus. O ar yra skirtas dėmesys šio karo veteranų poilsiui, reabilitacijai.
– Tai dar vienas projektas, ties kuriuo dirbame. Turime sveikatingumo kurortus, kurie buvo populiarūs ir tarp užsienio, ir tarp vietos turistų, bet dabar paklausa mažesnė. Neseniai aplankėme juos, įvertinome pajėgumus, kas gali priimti karius reabilituotis, arba nuo karo nukentėjusias moteris su vaikais iš okupuotų teritorijų.
Dirbame su ministerija, kuri atsakinga už šias gyventojų kategorijas: kiek jų yra, kokios galimybės ir kaip pradėti tokias programas pasitelkiant tarptautinį finansavimą. Nes Ukrainos biudžetas šiuo metu daugiausiai skirtas karinėms reikmėms ir svarbiausios infrastruktūros atkūrimui.
– Kalbant apie išvykstamąjį turizmą, ar yra keliautojų iš Ukrainos statistika? Kokius kurortus renkasi ukrainiečiai, kam teikia pirmenybę siekdami pailsėti, pasižvalgyti?
– Turime statistiką tik iš kaimyninių šalių, kur oficialiai kertama siena, bet kalbant apie okupuotas teritorijas ir išvykimą į Rusiją ar Baltarusiją, mes neturime sienos su tomis šalis. Be to, įsigaliojo vizų režimas su Rusija. Bet įprastai ukrainiečiai turizmo tikslais keliaudavo daugiausia į Egiptą, Turkiją, kartu Bulgariją, Kroatiją, Juodkalniją, Graikiją. Kultūrinio turizmo ar apsipirkimo reikalais – į Lenkiją, kitas Europos Sąjungos šalis.
Bet dabar, kai žmonės išvyksta, tai daugiausia bėgimo nuo karo tikslais, deja. Kai kurie vyksta į pajūrį, toks poreikis yra, jis kur kas mažesnis nei anksčiau. Be to, žmonės tam turi vykti į kitą šalį – Bulgariją, Turkiją.
– Lietuvos kaip kelionių krypties įvaizdis: kaip gerai ukrainiečiams pažįstama ši šalis, ar jiems įdomi?
– Lietuvos įvaizdis visuomet buvo teigiamas Ukrainoje, žmonės žino, kad lietuviai nusiteikę proukrainietiškai. O sovietmečiu buvote viena iš labiausiai išsivysčiusių šalių.
2021 metais ukrainiečių, keliaujančių į Lietuvą, buvo 30 proc. daugiau nei 2020-aisiais. Suprantama, kad po karo bus didelis potencialas ir mes turime jį panaudoti abipusiam bendradarbiavimui – ukrainiečiams atvykti į Lietuvą, lietuviams į Ukrainą.
Iš savo pusės reklamuotume, kad ukrainiečiai teiktų pirmenybę toms šalims, kurios padėjo Ukrainai, o ne toms, kurios priima rusų turistus ir dirba su Rusija, nors ukrainiečiai tose šalyse mėgdavo lankytis anksčiau.
Kalbėjau su kolegomis iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir jie pasiruošę reklamuoti savo šalyse Ukrainą po karo, tai irgi padės šalies ekonomikai atsigauti.
Lietuva ir Lenkija yra dvi šalys, kurios parėmė Ukrainą nuo pat pirmų karo dienų. Manau, kad ukrainiečiai bus amžinai dėkingi už pagalbą, kad maža šalis, turinti nedidelį biudžetą daro viską padėti Ukrainai kare.
– Kuo Lietuva galėtų sudominti ukrainiečių turistus?
Mano supratimu, Lietuva būtų gera kelionių kryptis miesto turizmui arba savaitės kelionei po visą šalį. Daugelis keliautojų iš Kijevo, Charkivo, Lvivo, Dnipro mėgsta atvykti į muziejus, koncertus, ragauti vietos maistą. Trakai yra labai graži vieta, Kaunas, turite gražių ežerų, gamtą. Manau, kad kelionės su šeima, draugais būtų tai, dėl ko ukrainiečiai galėtų vykti į Lietuvą.
– Kaip galėtų Baltijos šalys pagerinti savo įvaizdį, kas būtų tas pritraukiantis akcentas?
– Manau, kad pristatymas kaip naujos galimos krypties. Gal ne visi ukrainiečiai ketino vykti, bet jie yra girdėję apie Baltijos šalis. Tad galbūt būtų efektyvus paskatinimas atvykti tiesiog dabar. Kartais žmonės žino apie šalį, žino, kad ten gera, įvaizdis geras, bet ko trūksta – tai paraginimo veikti.
Ukrainos ekonomika po karo dar tik bus beatsikurianti, tad galima padaryti, tarkime, nuolaidų: apsistoji trims naktims, o moki už dvi, jeigu esi Ukrainos pilietis, – gal būtų nebloga priemonė patraukti dėmesį.
Toliau: svarbu pritraukti nuomonės formuotojus, blogerius, parodyti, ką galima veikti, kokios yra vietovės, ir mes tuomet galime padėti, nes glaudžiai dirbame su Ukrainos nuomonės formuotojais. Tai padėtų sudominti. Ir dar svarbus vartotojų sukurtas turinys, kur žmonės dalijasi vaizdais – tai galėtų padėti privilioti daug daugiau turistų.
– Ar dėl karo pasikeis turizmas Rytų Europoje? Nes jau Lietuvoje buvo kilę kalbų, kad, pavyzdžiui, vokiečiai privengia vykti į šią šalį, nes esą nesaugu. Nors čia negirdėti nei šūvių, nei sprogimų.
– Deja, šitas karas paveikė turizmą Europoje apskritai. Pirmiausia, Rusijos turistai nevyksta į Europą, nes nedaug kas nori juos matyti. Plius labai komplikuota jiems čia atvykti. Tad yra šios rinkos praradimas. Bet mes tą rinką praradome 2014 metais (po Krymo aneksijos – red.), buvo atvykusiųjų (rusų), bet daugiausia lankančių gimines. Tad ir Europai svarbu ieškoti kitų rinkų.
Tenka apgailestauti, bet kai kalbame apie Šiaurės Ameriką ar Vokietiją, per pandemiją irgi matėme, kad jie nekeliauja daug, nes yra labai jautrūs visiems galimiems įvykiams, net jeigu tų įvykių galimybė yra ypač menka. (…)
Kadangi Ukraina palyginti arti, ir net nepaisant, kad esate NATO nariai, ir yra menkos galimybės šią akimirką Rusijai pradėti karą tose šalyse, vis dėlto žmonės iš tolesnių kraštų mato mus visus kaip vieną regioną.
Ir mums Ukrainoje 2014 metais buvo labai sunku visiems paaiškinti, kad saugu vykti į Lvivą, nes karas tuomet buvo lokalizuotas, ne toks, koks yra dabar, kai patiriame raketų smūgius. Tada Lvive buvo visiškai saugu, taip pat, kaip Lenkijoje, Lietuvoje ar kitur. Tebuvo pavojinga nedidelėje Ukrainos dalyje.
Bet vėliau žmonės pradėjo keliauti, dalintis, – darbas su influenceriais yra svarbus, nes kai šie nukeliauja į šalį, nebūtina sakyti „saugu, saugu“, užtenka parodyti, kad yra šeimų, vaikų, – žmonėms tai geriausias būdas atskleisti, kad šalis yra saugi.
2019 metais pasiekėme aukščiausią užsienio turistų lygį Ukrainoje. Paskui aišku, COVID-19, karas ir vėl kritome. Šie metai, tenka apgailestauti, nebus jau tokie geri kaip iki pandeminiai.
– Ar pritartumėte, kad Europos rytų regionas turėtų imtis bendros strategijos turizmui atsigauti?
– Manau, kad taip. Žinoma, kol kas be Ukrainos, nes negalime pakviesti turistų. Bet kai tik tapsime saugia šalimi, kai galėsime pakviesti turistus, prisidėtume prie bendrų pastangų. Dabar galėtume padėti ir su minėta 2014 metų patirtimi, kaip dorotis su Rusijos rinkos praradimu ir su kitų užsienio turistų netekimu.
– Turbūt nesuklysime pasakę, kad turizmas ir politika dabar ypač persipynę. Ką pasakytumėte apie turizmą pasaulio požiūriu: dvi didelės tautos kariauja, tad kaip ukrainiečiai galės poilsiauti kartu su atvykusiais iš Rusijos žmonėmis? Kokie iššūkiai čia laukia?
– Bus didelė problema. Bet tikimės, kad Rusija nebeegzistuos kaip imperija, gal subyrės į kelias šalis, gal ta problema išsispręs. Dabar pastebime rusų turistų Vidurio rytuose, Turkijoje, Egipte, Kinijoje, jie orientuoja turizmą į tas šalis.
Tad kurį laiką pasaulis turbūt bus pasidalijęs ne tik politiškai, bet ir turizmo prasme. Nes negaliu įsivaizduoti ukrainiečių ir rusų viename viešbutyje Turkijoje. Manau, kad tai virstų tuo pačiu kovos lauku.
– Ką spėjote aptarti viešnagės Lietuvoje metu?
– Pasirašėme jungtinį susitarimą apie bendras pastangas eliminuoti Rusiją iš bet kokio bendradarbiavimo turizmo srityje, kartu dirbti vystant turizmą mūsų šalyse, dalintis patirtimi, statistika, duomenimis.
Kartu kalbėjau apie projektus, su kuriais dirba mūsų agentūra, ir apie reabilitaciją mūsų kurortuose.
– Kokie jūsų lūkesčiai ir viltys dėl turizmo?
– Daugiau ginklų ir Ukrainos pergalė. Kaip galima padėti Ukrainos vaikams? – Daugiau ginklų. Ką galima padaryti padedant Ukrainos turizmui? – Vėlgi: daugiau ginklų.
Tikiuosi, kad žinios apie Ukrainą vėliau transformuosis į viešnages ir kad tapsime viena iš populiariausių Europos destinacijų. Bet vis dėlto – pirmiausiai mums reikia ginklų ir laimėti karą.
– Dėkoju už pokalbį.
