Pradėjo rūsyje

Ukmergėje įsikūrusios UAB „Antara LT“ vadovas Antanas Orlingis pasakoja, kad pati verslo pradžia, prasidėjo nuosavo namo rūsyje, o kadangi tai buvę 1990-ieji, vyras gaminęs tai, ko reikėjo rinkai, o tuo metu tai buvę suvirinimo aparatai.

„Buvo visko trūkumas. Tuo metu reikėjo suvirinimo pusautomačių, todėl juos rūsyje ir gaminau. Ta veikla tęsėsi apie 2-3 metus.

Vėliau prekiavau automobiliais, o patį pirmą kietojo kuro katilą pagaminau 1997 m. su savo suvirinimo pusautomačiu“, – atsimena jis ir sako, kad tuomet jis buvo skirtas naudoti jų šeimai, tačiau vėliau tokio prireikė ir vyro kaimynui.

Pamatęs, kad tai gali išaugti į verslą, Antanas sako įsigijęs profesionalios įrangos.

„Aš viską pradėjau visiškai vienas, neieškojau jokių investuotojų, bet be banko kažką padaryti praktiškai irgi buvo neįmanoma, todėl ėmiau paskolą“, – prisipažįsta jis.

Paklaustas, kaip savo rūsyje pagamintas katilas lėmė, kad jo įmonė šiandien jau veikia ne vieną dešimtmetį ir šiuo metu joje dirba 58 darbuotojai, jis aiškina, kad verslas užaugęs natūraliai, o reklama ėjusi iš lūpų į lūpas.

„Pradžiai buvau įsigijęs tokią fermą, iš jos įrengėme dirbtuves, o vėliau pastatėme ir našesnę įrangą. Viską, ką uždirbdavome, kaupėme, investavome.

Bet ir šiai dienai yra taip, kad didžiąją dalį pinigų investuojame. Brangūs aparatai, reikia atsinaujinti, o pagrindinė metalo lakšto apdirbimo įranga yra brangi.

Iš pradžių gaminome tik buitinius katilus, vėliau, ir pramoninius, kurie skirti šildyti miestus. Taip pat teikiame metalo apdirbimo paslaugą, tekiname, frezuojame“, – veiklą, kuria ir šiandien užsiima įmonė, apibūdina jis.

Kilo kietojo kuro katilų paklausa

Bendrai, kaip pasakoja, beveik visa įmonės gaminama produkcija lieka Lietuvoje ir tik 5 proc. yra eksportuojama.

„Tie 5 proc. išvažiuoja į Švediją. Yra tiekėjai, kurie tuo rūpinasi“, – teigia Antanas.

Kadangi žaliava, iš kurios gaminami kietojo kuro katilai, yra metalas, kurio kaina kilo kartais, vyras pasakoja, kad pastarasis laikas nebuvęs lengvas.

„Kai prasidėjo COVID, mums teko išsinuomoti patalpas metalui sandėliuoti ir laikyti atsargas. Tiekimas tada pasidarė toks, kad laukti reikia 3-4 mėn., todėl reikėjo turėti atsargoje. Visgi pasakyti, kad buvo trūkumas, aš negaliu, jo nebuvo, nors kainos smarkiai išaugo.

Kainas pakoregavo ir karas Ukrainoje, nors šiuo metu jau turime jų kritimą. Kai kurios pozicijos brango ir 100 proc., pavyzdžiui, nerūdijantis plienas“, – sako jis.

Vadovas skaičiuoja, kad dėl didėjusių metalo kainų bendrai šildymo katilai brango apie 30-40 proc., o artimiausiu metu jos dar didės.

„Turime mokėti už karą“, – teigia jis.

Bendrai šiandien įmonė žaliavą importuoja iš Švedijos, Vokietijos, Slovakijos, Lenkijos, o anksčiau dalį importo sudarė ir Baltarusija.

„Turėjome ryšių su jais, iš ten pirkdavome specialias grotas, ant kurių vyksta degimas. Šiai dienai turime sutartį sudarę su lietuvių įmone, kuri ėmėsi tai daryti. Jų kaina šiek tiek aukštesnė, bet sprendimas rastas“, – sako jis.

Antanas pabrėžia, kad prasidėjęs karas Ukrainoje atnešė ne tik didesnes metalo kainas, tačiau ir šoktelėjusį buitinių katilų užsakymų skaičių.

„Tai prasidėjo nuo karo pradžios praėjus 2-3 savaitėms. Aš manau, kad tai susiję su tuo, kad žmonės nori jaustis saugūs, kad patys be elektros galėtų šildytis namus senoviniu būdu ir jų pirkimas vis dar yra ir šiandien. Teko atnaujinti intensyvesnę jų gamybą, nes buvome pristabdę“, – sako jis.

Prieš pandemiją, kaip teigė, įmonė gamindavo apie 1 tūkst. buitinių kietojo kuro katilų per metus, o jos metu užsakymų skaičius mažėjo.

„Šiai dienai pardavimai, jeigu vertintumėme pagal šiuos kelis mėnesius, per metus sudarytų 800“, – apie kilusią paklausą sako vadovas.

Planuoja plėtrą

Patalpas, kurioje svečiuojamės dabar, vadovas teigia, įsigijęs 2007-aisiais, per pačią krizę.

„Bankas mums suteikė lizingą, nusipirkome jas pačiu brangiausiu metu, kainų pike, bet paskui kainos pradėjo kristi ir niekas nieko panašaus nebepardavė, kas reiškia, kad jei būtume laukę, būtume likę be nieko, o ir paskolos bankas nebūtų davęs“, – teigia jis.

Paklaustas, kaip įmonės veiklą paveikė energetinių kainų kilimas, Antanas pasakoja, kad jiems daugiausia reikia dujų, elektros, skysto azoto, kuris rinkose taip pat brango.

„Bet visgi apie 90 proc. pas mus sudaro elektros sąnaudos“,– teigia jis.

Bendrai, kaip sako vadovas, jis versle esantis jau daugiau nei 30 metų, bet reikalais rūpintis nepavargęs.

„Čia kaip sporte“, – juokiasi jis.

Beje, įmonėje šiuo metu dirba ir 5 šeimos nariai, todėl jis pats sako, kad tai tikrų tikriausias šeimos verslas.

Šiandien įmonė planuoja ir plėtrą. Teigia, kad ji bus skirta pramoninių katilų gamybos pajėgumams stiprinti.

„Kad juos pakeltume, mums reikia galingų kranų.

Šiandien gamyboje turime ir vieną didžiulį katilą, kuris šildys Ignalinos miestą“, – užsimena jis ir pasakoja, kad jis yra 5 m aukščio bei 12 m ilgio.

Nusivedęs į gamybos patalpas vadovas rodo ir sako, kad tai, ką matome, yra tik pusė katilo.

„Kitaip negalime jo pavežti, todėl išskaidome po 40 tonų. Viso jo rinkoje kaina apie 1,5 mln. Eur“, – teigia jis.