Į svečius pas Daivą atvykstame vienos darbo dienos pietų metu. Kavinės lauko terasoje žmonių nemažai, tačiau staliuką randame.
Prisėdusi šeimininkė pasakoja, kad kavinę ji įkūrė drauge su savo tėvais, o balandį buvo lygiai dešimtmetis, kai veikia šis verslas.
Ji aiškina, kad idėja atidaryti kavinę labiau buvusi jos tėvų, o ji pati neseniai buvo grįžusi iš Airijos, kur daugiau nei ketverius metus dirbo.
„Tuo metu šis pastatas buvo apleistas ir parduodamas, o kadangi mes gyvename netoliese, vis važiuodavome pro šalį ir visą laiką užkliūdavo mintis, kad gal reikia atidaryti kavinę“, – pasakoja ji.
Daiva juokiasi, kad šeima ir patys mėgo ir mėgsta skaniai valgyti ir gaminti, tačiau nors idėja nuosavai kavinei iš pradžių atrodė graži, vėliau tenka susidurti su realybe, kurios nebūnant maitinimo versle tu neįsivaizduoji.
Pastatui įsigyti šeimai reikėjo imti paskolą. Kiek tiksliai prireikė investicijų, Daiva sako dabar tiksliai net neatsimenanti.
Pradėjus veiklą, kaip sako, sekėsi neblogai, tačiau konkurencijos niekada netrūkę.
„Miestas nėra didelis, bet ir kavinių nemažai. Žmonės mėgsta sakyti, kad Ukmergė – kavinių ir kirpyklų miestas“, – juokiasi šeimininkė.
Kavinės klientai, kaip sako, šiandien daugiau dienos pietų atvykstantys gyventojai, o kavinė šiuo metu dirbanti iki 21 val. vakaro, tad čia dažnas atvyksta ir vakarienės.
„Nors šiandien situacija yra kažkiek ir pasikeitusi. <...>
Pandemija mums buvo labai sunkus metas, dirbome ir maistą tiekėme išsinešimui. <...> Bet nespėjome atsikvėpti, dar skaudžiau mums kirto karas, nes tai liečia mūsų klientus“, – sako vadovė.
Pasak jos, pandemijos metu žmonės priprato daugiau valgyti namuose, pasikeitė jų įpročiai.
„Pas mus vykdavo ir gedulingi pietūs, tai dabar net pastebime, kad jei anksčiau 20 žmonių būdavo vidutinis ar net mažas susirinkusių skaičius, tai dabar 20 – jau didelis“, – sako ji.
Kalbėdama apie karą Ukrainoje Daiva tikina, kad jaučia, jog žmonės dabar yra išsigandę.
„Žinoma, atrodo, kad dabar mes su tuo, kad ir kaip tai skamba, apsiprantame, bet yra jaučiama nežinomybė. Žmonės bijo, planuoja, taupo, neina“, – sako ji bei priduria, kad gyventojus paveikė ir augusi infliacija.
„Jie labai žiūri į kainas. Be abejo, kalbu ne apie visus žmones, bet yra tokių, kurie žiūri, kokia ta kaina, kur pigesnis patiekalas. Būna, net pasipiktina, kad kažkas pabrango ir pasako garsiai. Tada turi paaiškinti“, – sako ji bei tikina, kad įmonei stipriai keitėsi maisto žaliavų kainos.
„Tai reiškia, kad ir uždarbis tau automatiškai sumažėja.
Kainas šiek tiek kėlėme, bet įsivaizduokite, pavyzdžiui, jei vištiena anksčiau kainuodavo 3,2 Eur/kg, o dabar 6,4 Eur/kg, tai jei pas mane pietų kepsnys kainavo 4 Eur, aš negaliu padaryti 8 Eur. Tada pas mane niekas neateis“, – sako ji.
Kaip aiškina, dabar labai svarbu balansas, o rudenį, kaip svarsto, galbūt teks optimizuotis, keisti darbo laiką, įvesti pamainas.
„Per 10 metų čia sudėjome visą savo širdį. Aš beveik visada pati čia būnu, nes kitaip čia praktiškai neįmanoma. Jei paties nėra, ir tvarkos nėra“, – juokiasi ji.
Daiva tikina, kad šiandien rasti gerų darbuotojų – labai sunku.
„Galima sakyti, kad ta darbinė klasė šiandien praktiškai yra išnykusi. Galbūt, ir ta paramos sistema yra labai gera. Žmonės ateina ir tiesiai sako, kad jam neapsimoka dirbti.
Mes šiai dienai ieškome pagalbinio darbuotojo virtuvėje, skelbimas įdėtas antrą dieną ir nebuvo nė vieno skambučio. Siūlome kiek daugiau nei minimumą.
Aš kartais žmonių paklausiu, ar jie atėjo parašo, ar darbo. Jei parašo, aš parašau, kad atsisakė darbo, nes mes, kaip verslas, mokame mokesčius, o kažkas gali sau taip leisti“, – pasakoja ji.
Šiandien kavinėje dirba apie 10 darbuotojų.
