Karo dilema: dalis užsienio bendrovių vis dar nepriima svarbaus sprendimo dėl Rusijos

Trys karo Ukrainoje mėnesiai neįtikino šimtų užsienio kompanijų palikti Rusijos rinkos. Ekspertai kai kuriuos jų pasiaiškinimus vadina ciniškais ir perspėja, kad už pelną Rusijoje gali tekti sumokėti savo reputacija. Vis dėlto akivaizdu ir tai, kad neregėto masto verslo egzodas taip pat turi kainą ir pasekmių.

Jeilio vadybos mokyklos (Yale School of Management) sudarytas sąrašas rodo nuolat atnaujinamą įvairių kompanijų santykio su Rusija būklę. Kraštutinę nesitraukimo arba gynybinę poziciją šiuo metu užima apie pustrečio šimto bendrovių.

Tarp jų yra ir Prancūzijos energetikos kompanija „Veolia“, su kuria Lietuva bylinėjasi arbitražuose, taip pat Japonijos koncernas „Yazaki“, kurio valdoma automobilių laidų gamintoja pernai pasitraukė iš Lietuvos, Turkijos oro linijos „Turkish Airlines“, Slovėnijos buitinės technikos gamintojas „Gorenje“.

Perspektyvoje užsienio bendrovėms iš Rusijos pasitraukti gali tapti dar sunkiau, nes šios šalies valdžia grasina nacionalizuoti pabėgusiųjų turtą.

Komercinių ginčų ekspertas Giedrius Murauskas pastebi, kad toks sprendimas būtų akivaizdžiai neteisėtas tarptautinės teisės normų kontekste.

„Tačiau karo kontekste vargu, ar tai apskritai Rusijai būtų svarus argumentas. Bylos ar tarptautiniai arbitražai dėl šių klausimų ateityje gali tęstis ne vienerius metus“, – teigia advokatų profesinės bendrijos „SPC legal“ vadovaujantis partneris G. Murauskas.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Laurynas Didžiulis sako, kad sumanęs kada nors investuoti Rusijoje ar kurioje kitoje panašioje vietoje verslas vis dėlto gali atsiremti į tam tikrus saugiklius.

Tarkime, taikyti susitarimams ne Rusijos, o, pavyzdžiui, JAV, Jungtinės Karalystės jurisdikciją. Galioja ir užsienio investicijų apsauga. Tačiau reikėtų įvertinti, ar toks investavimas apskritai vertas pastangų.

„Visi supranta, kad vidaus teismai spręs, kaip reikia (režimui – red.), visada palaikys vykdomąją valdžią 99 proc. – taigi, yra užsienio investicijų apsauga: jeigu nusavino, galima prisiteisti žalą (...).

Bet šiaip, yra rizika susidurti su toksiniu investavimu, kad trumpalaikę naudą gausi, bet ilguoju laikotarpiu galima sužlugdyti dalį verslo. Ypač jeigu dar paaiškės, kad tas verslas susijęs su Rusijos kariniu pramoniniu kompleksu“, – sako L. Didžiulis.

Jis atkreipia dėmesį, kad pasilikimas Rusijoje verslui kelią dvejopą riziką: reputacinę ir kartu teisinę, jeigu paaiškėtų, kad tas verslas subsidijuoja veiklą, padedančią apeiti sankcijas.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia, kad dalies užsienio verslo sprendimas likti Rusijoje yra neabejotinai diktuojamas pelno, nes milžiniškas energetinių išteklių pajamas gaunanti šalis vis labiau stokoja galimybių tuos pinigus išleisti.

„Kiekviena įmonė, kuri pasiruošusi jai (Rusijai) kažką parduoti, gaminti, vykdyti kažkokią veiklą, kurti darbo vietas, yra aukso vertės“, – komentuoja ekonomistas.

„Ir, aišku, kad yra labai sumažėjusi konkurencija, kadangi daugybė moralių įmonių pasitraukė iš Rusijos rinkos, tai bet kuri ten liekanti turi kur kas mažesnę konkurenciją ir daug didesnes galimybes“, – sako ekonomistas.

Kraštutinei nesitraukimo pozicijai kol kas sąraše atstovauja ir Prancūzijos kosmetikos gamintoja „Clarins“, italų mados namai „Giorgio Armani“, Prancūzijos mados ženklas „Lacoste“, Belgijos turizmo bendrovė „Deep in Russia“ ir daug kitų.

Dažniausiai tos galimybės yra, o priedanga, kuri pateikiama, yra tiesiog nenoras prisiimti nuostolius

N. Mačiulis

Teisininkas G. Murauskas pastebi, kad verslas priverstas rinktis tarp finansinių praradimų ir moralinių įsitikinimų, atsižvelgti į reputacijos rizikas.

„Visuomenės įsitraukimas ir viešas spaudimas socialiniuose tinkluose yra taip pat unikalus, nematytas iki šiol. Pasitraukti gali visi, tačiau tai vidinės politikos klausimas: pasitraukti fiksuojant maksimalų nuostolį ar bandyti jį minimizuoti mažinant veiklą, ieškant verslo pirkėjų ar pan.“, – sako jis.

N. Mačiulis teigia, kad gali būti tam tikrų niuansų, apsunkinančių įmonių pasitraukimą, tačiau nereikia pamiršti, kad dalis bendrovių sugebėjo pasitraukti.

„Matome, kad daugelis didžiųjų įmonių, nepriklausomai nuo to, kokiame sektoriuje veiktų, – maisto tiekimo ar naftos gavybos, energetikos sektoriuje – jos sugebėjo gana greitai ir ryžtingai pasitraukti. Dažniausiai tos galimybės yra, o priedanga, kuri pateikiama ir tie niuansai yra tiesiog nenoras prisiimti nuostolius“, – įsitikinęs „Swedbank“ ekonomistas.

Turbūt todėl ekspertams daro menką įspūdį kai kurių bendrovių argumentai, esą jos nesitraukia, pavyzdžiui, nenorėdamos pakenkti tūkstančiams bendradarbių Rusijoje.

L. Didžiulis sako, kad toks argumentavimas yra ciniškas ir prasilenkia su Vakarų sankcijų logika, o jų tikslas yra kaip tik sukelti tam tikrą Rusijos visuomenės nepasitenkinimą režimo politika.

„Net neabejoju, kad Rusijos valdžia labai bijo savo gyventojų, nes pati puikiai atsimena 1917-1918 metus. Jie stengiasi užgniaužti bet kokius nepasitenkinimo daigelius, nes žino, į ką tai gali išvirsti (...).

Tai jeigu mes sakome, kad nepasitrauksime iš tenai, nes atseit nenorime skriausti žmonių, nestabilumo įvesti, tai mes, vadinasi, darome antisankcijinį poveikį, einame prieš valstybinę ir blokinę (Europos Sąjungos – red.) politiką“, – sako VU docentas.

Kalbėdami apie sankcijas ekspertai nelinkę manyti, jog Lietuva turėtų imtis iniciatyvos ir taikyti kokius nors vienašalius suvaržymus nesitraukiantiems iš Rusijos verslams.

Europarlamentaras Petras Auštrevičius sako, kad reputacinis, vartotojų poveikis gali būti didesnis ir už ekonomines sankcijas. Jo teigimu, Rusijoje liekančios kompanijos žino, ką daro, tad ir reakcija turi būti „absoliučiai bekompromisinė“.

„Manau, kad tai turėtų būti viešas požiūris, daugiau iš piliečių, iš žmonių, kurie gali būti tų kompanijų vartotojais čia, Lietuvoje, arba kitoje šalyje.

Protingas kompanijų boikotavimas, signalo nusiuntimas joms viešai, perduodant vieną ar kitą žinią, poziciją, ir žinoma, atsisakyti jų prekių ir paslaugų – būtų pats geriausias dalykas, ko jos turėtų sulaukti, nes kitaip mes turime ribotas galimybes jas paveikti“, – teigia politikas.

G. Murauskas pažymi, kad kiekviena šalis turi apsisprendimo teisę, tačiau efektyviausios yra valstybių kolektyviai taikomos sankcijos.

„Pavienių valstybių sankcijos gali būti lengviau apeinamos. Būtent sankcijos (atsiskaitymų bei prekybos suvaržymai), ribojančios realų verslą, ir reputacijos praradimo rizika yra geriausia paskata trauktis.

Karui pasibaigus, bus ginčų tiek pačioje Rusijoje, tiek ES dėl nuostolių atlyginimo“, – kalbėjo „SPC legal“ vadovaujantis partneris.

Turėtų būti viešas požiūris, daugiau iš piliečių, iš žmonių, kurie gali būti tų kompanijų vartotojais

P. Auštrevičius

„Financial Times“ cituoja teisininkus, perspėjančius, kad kompanijos gali teisėtai nutraukti santykius su sankcionuotomis bendrovėmis, tačiau sankcijų viršijimas savo nuožiūra yra labai rizikingas, todėl „Anglijos teismuose bus daug ieškinių iš tiekėjų, investuotojų ir bendrųjų įmonių (joint ventures)“.

N. Mačiulis sako, kad sankcijos tikrai turėtų būti ne vienašališkos, o tam, kad jos būtų efektyvios ir duotų rezultatų, turi būti vieninga Europos Sąjungos pozicija ir bendros sankcijos.

„Tuo pačiu metu kiekvienas žmogus gali daug padaryti savo sprendimais „balsuodamas“ už tokių įmonių sprendimus, atsisakydamas jų prekių ir paslaugų“, – kalbėjo ekonomistas.

Savo ruožtu P. Auštrevičius priduria, kad teisiškai įpareigoti kompanijas palikti Rusiją yra turbūt neįmanoma.

„Europos Sąjunga neturi įpareigojimo toms kompanijoms trauktis. Teisine prasme mes negalime jų įpareigoti. Bet geriausias dalykas, kuomet nusisuka rinkos vartotojai ir, apskritai, apie tave pasklinda reputaciją žalojanti žinia – tai pati geriausia reakcija, nes atstatyti reputaciją kartais kainuoja daug daugiau negu jie ten uždirba“, – sako Europos Parlamento narys.

„Swedbank“ ekonomisto teigimu, sunku tikėtis, jog Rusijos ekonomika staiga žlugs, nebegalės funkcionuoti. Toje šalyje veikiau palaipsniui kris gyvenimo kokybė, Rusijos gyventojai turės vis mažiau pasirinkimo galimybių.

„Sankcijų pritaikymas, įmonių savarankiškas pasitraukimas iš Rusijos iš esmės neveda prie staigaus jos žlugimo, bet pakerta jos ateities augimo potencialą visuose sektoriuose.

Kitaip sakant, ilgesnėje perspektyvoje gali tapti didele Šiaurės Korėja, kuri mažai bendrauja su išoriniu pasauliu, tampa labai izoliuota“, – sako N. Mačiulis.

„Toks jos potencialo izoliavimas ir žlugdymas yra labiau tikėtinas scenarijus negu kažkoks staigus ekonomikos sustojimas, krachas, vedantis prie kažkokių revoliucijų ar panašių procesų“, – priduria jis.

Vis dėlto ne visi laikosi požiūrio, kad užsienio kompanijų apsisprendimas boikotuoti Rusijos rinką yra veiksmingas ar netgi moralus. Internetinio resurso „The Conversation“ gegužę publikuotame tekste teigiama, kad reikia labai kritiškai vertinti tariamą „socialinį gėrį“, sukuriamą verslo išėjimu iš Rusijos.

Publikacijoje sakoma, kad, pirma, neaišku, kokį poveikį karo eigai daro, pavyzdžiui, automobilių gamintojo ar maisto pramonės atstovų pasitraukimas, o antra – pasaulyje vyko ir vyksta daug karų, tačiau karas Ukrainoje kažkodėl sulaukia daugiausia dėmesio.

Tačiau Jeilio sąrašo autoriai „The Washington Post“ straipsnyje balandžio pabaigoje pateikė skaičiavimus, kad rinkos palankiau reaguoja į palikusias Rusiją kompanijas, nors šioms ir tenka kai kuriais atvejais iš esmės nurašyti milijardus.

Tarp griežtą nesitraukimo poziciją užimančių kompanijų sąraše įvardijama ir Prancūzijos maisto grupė „Bonduelle“, nors ji ir paskelbė suspenduojanti investicinę veiklą Rusijoje, o kartu skirianti savo pardavimų Rusijoje pelną Ukrainos atstatymui ateityje.

Šiai kategorijai sąraše priskiriama ir Egipto oro linijų bendrovė „EgyptAir“, Slovėnijos vaistų gamintoja „KRKA“, Jungtinių Arabų Emyratų aviakompanijos „Emirates Airlines“ ir „Etihad Airways“.

Tarp esą nesitraukiančių bendrovių figūruoja ir Šveicarijoje įsikūręs buitinės technikos gamintojas „Liebherr“, kuris kovo pradžioje teigė remiantis sankcijas Rusijai ir kartu besitikintis karo pabaigos. Čia yra ir Japonijos statybos įrankių gamintoja „Makita“, Prancūzijos kompanija „Bic“, dažniausia atpažįstama iš žiebtuvėlių, skustuvų ir rašymo priemonių.

Būtent dalis Prancūzijos kompanijų prieš porą mėnesių sulaukė aštrios kritikos iš Ukrainos valdžios atstovų dėl lūkuriavimo ir neskubėjimo palikti Rusijos. Kai kurios iš jų vėliau koregavo savo poziciją.