Didžiausia rizika – dėl metalo
Lietuvos inžinerijos ir technologijų asociacijos LINPRA direktorius Darius Lasionis kalbėjo, kad pagrindinė išmokta verslo pamoka pastaruoju metu yra efektyvus ir greitas prisitaikymas prie pokyčių.
Kaip aiškino, įmonės tai daro dar nuo 2020-ųj tiek kalbant apie COVID, tiek apie Kinijos prekybinius ribojimus, tiek apie Rusijos agresiją Ukrainoje bei įvestas sankcijas.
„Visgi dabar didžiausias pavojus yra toms įmonėms, kurios naudoja metalą ir plieną.
Kaip žinia, ta pati Ukraina ir Rusija yra didžiuliai gamintojai ir tiekėjai į Europą, tačiau Ukrainoje buvo susprogdinta didžiausia Europoje plieno liejimo gamykla ir dabar įvykus šiems sukrėtimams kai kurių kategorijų metalų kainos, tarkime, lakštinio plieno, padidėjo 2,5 karto. Ir jis ne tik pabrango, bet jo ir trūksta.
Šiuo metu įmonės, turėdamos sandėlyje nuo 1 iki 3 mėn. žaliavų rezervo, turi per labai trumpą laikotarpį susirasti naujų žaliavų tiekėjų, ar tai būtų Turkija, Indija, ta pati Europa ir užsitikrinti, kad žaliavos atsidurtų įmonėse“, – kalbėjo jis.
„Versli Lietuva“ analitikams prognozuojant, kad 2022-aisiais lietuviškos kilmės prekių eksportas sieks 11,1 proc., D. Lasionis tikino, kad tam reikalinga viena sąlyga – įmonės per labai trumpą laiko tarpą privalo užsitikrinti žaliavų tiekimą.
„Kitas dalykas, kada jos pabrangsta, tu visada iš naujo pradedi derėtis su užsakovu ir ne visi užsakovai bus linkę pirkti tą prekę 20-30 proc. padidėjusia kaina.
Tada atsiranda kova ir jei mes prarasime savo konkurencingumą, kai kitos kompanijos, kurios gamina panašius produktus, sugebės žaliavas gauti greičiau ar pigiau, mes prarasime užsakymus. Yra labai daug neapibrėžtumo“, – svarstė jis.
Atstovas numatė du scenarijus, kaip galėtų pasisukti su metalais ir plienu dirbančių įmonių veikla.
„Jei mes greitai surasime žaliavą ir ji bus geromis kainomis, laiku, tai mūsų inžinerinės pramonės augimas bus daugiau nei 20 proc. – tai optimistinis scenarijus.
Blogiausias variantas, kad nesugebėsime laiku ir geromis sąlygomis įsigyti prekių, prarasime konkurencingumą, užsakymus, tada jie kris ir kris visa gamyba ir eksportas.
Didžiausia rizika dabar – metalas, kurį naudoja daug įmonių. Antra sritis, kuri neramina – plastikų gaminiai, nes Europoje atsirado šios žaliavos trūkumas. Rusija nebuvo labai didelė eksportuotoja, bet rinkoje kainos labai pakilo. Jos didėjo apie 15-20 proc.“, – sakė D. Lasionis.
Apibendrinant atstovas kalbėdamas apie metalų ir plastiko žaliavų rinkas teigė, kad šiuo metu kai kurios įmonės jau turi suradusias naujas tiekimo rinkas.
„Mes, kaip asociacija, jau prieš dvi ar tris savaites pradėjome nuotolinius susitikimus su mūsų ambasadoriais Pietų Afrikos Respublikoje ir Turkijoje.
Prašėme, kad būtų pateikta kuo daugiau įvairios informacijos, kur įmonės galėtų pasitikrinti ir rasti naujus tiekėjus. Bendrovės jau pradėjo dirbti, nariai pranešė, kad turi užsakymus, kurie keliauja į Lietuvą“, – džiaugėsi jis.
Visgi viena rizika, kaip įvardijo, vis dar išliko.
„Prieš karą mūsų įmonės dažniausiai turėdavo mokėjimo atidėjimus – pirkdavo metalą, gaudavo metalą, gamindavo prekę ir pinigus metalo pardavėjui sumokėdavo po 20-70 dienų.
Šiai dienai to beveik neliko. Tie patys turkai šiandien prašo 30 proc. avansinio mokėjimo. Įmonėms trūksta apyvartinių lėšų“, – sakė jis.
Alternatyvos – brangesnės
Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos „LitMea“ vadovas Giedrius Bagušinskas pasakojo, kad maisto ir gėrimų sektorius pirmiausia pasižymi tuo, kad žmonėms valgyti reikia visada, todėl poreikis yra gana stabilus.
Nepaisant to, kaip aiškino, visgi yra du faktoriai, kurie daro didelę įtaką pardavimams.
„Pirmasis, tai ar žmonėms yra baisu, ar ne. Jei baisu – tai buvo COVID ir karas, kada staigiai išauga kruopų, makaronų poreikis, o kai atsipalaiduojame perkame šokoladą ir užkandžius.
Ir dar vienas kriterijus – oras – karšta ar šalta. Jei karšta – reikia ledų, vandens, o jei šalta žiema – arbatos ir kitų šildančių gėrimų. Šie dalykai daro didelę įtaką, kaip ir žaliavų kainos“, – teigė jis.
Kalbėdamas apie Ukrainos rinką jis teigė, kad Lietuvos įmonės su šiuo kraštu dirbo daug ir iš ten gaudavo žaliavas, taip pat vykdė užsakomąją gamybą bei pabrėžė, kad kai Europos aruodas turi problemų – jų turi visa Europa.
Pasak G. Bagušinsko, visgi šiandien įmonės ieško alternatyvų žaliavoms gauti, tačiau neslepia, kad jos – brangesnės.
„Dabar ieškoti alternatyvų grįžome į Europą, grįžtame prie brangesnių tiekimų, žaliavų.
Grįžome į Lenkiją, tam tikras Skandinavijos rinkas. Esame išėję į platesnius vandenis, kai kuri žaliava gali būti importuojama iš Kanados, Australijos, bet yra išbrangusi logistika“, – teigė jis.
Anot jo, bendrai vienas svarbiausių verslo veiklos modelių šiandien yra „nedėti kiaušinių į vieną pintinę“.
„Tai reiškia, kad rizikas reikia valdyti eksporto atveju neįeinant tik į vieną rinką. Jeigu įeini giliai į vieną šalį, esi nuo jos priklausomas daugiau nei 30 proc., pasidarai labai pažeidžiamu, ar tai Rusija, ar JAV. Turi būti diversifikavimas.
Praktiškai atspariausios įmonės tos, kurios turi kelis pardavimų kanalų krepšelius. Tiekimo rinkos veikia taip pat. Jei esi priklausomas nuo tam tikrų žaliavų tiekėjų, kurie gali būti labai patrauklūs dėl gerų sąlygų ir kainų, taip pat pakliūvi į tą riziką“, – svarstė jis.
Tačiau atstovas šioje situacijoje teigė matantis ir tam tikrų pliusų.
„Mūsų problema eksporte buvo ta, kad mums visada buvo sunku prasimušti ten, kur stabilios rinkos. Tarkime, skandinavai.
Jie turi nusistovėjusius ryšius, tiekėjus, kanalus. Buvo iššūkis ten įeiti. Dabar visos šios krizės tai išbalansavo taip, kad grandinės sutrūkinėjo visur ir kai atsiranda nestabilumas, atsiranda galimybės keisti tiekėjus, mums atsirado galimybės įeiti į tas rinkas.
Mes esame įpratę gyventi pokyčiuose, todėl manau, kad tame yra ir tam tikros galimybės. Kai esi daug kartų muštas, žinai kaip elgtis ir manau tą patirtį išnaudosime“, – sakė jis.
