„Karai visą laiką kainuoja, vadinasi reikia permąstyti, kaip surenki viešąsias lėšas“, – sakė jis.
Kursas – kaip įvertinimas
Pirmadienį už vieną JAV dolerį buvo galima įsigyti maždaug 113 rublių, t. y. maždaug trečdaliu daugiau nei prieš karo Ukrainoje pradžią. Praėjusią savaitę rublio kursas buvo pasiekęs ir 154 už dolerį.
„INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė I. Genytė-Pikčienė aiškino, kad paprastai valiutos atspindi jų šalies ekonominį potencialą, rinkos tvarumą, atsparumą ir apskritai užsienio investuotojų ar su ta rinka dirbančių verslų pasitikėjimą.
„Šiuo atveju matome, kad tas pasitikėjimas yra sugriautas. Rusija yra vertinama kaip reputacinis užkratas, tą puikiai iliustruoja tai, kas darosi su rusiška nafta. Daugiau nei du trečdaliai rusiškos naftos neranda pirkėjo.
Matosi, kad nei pati šalis kaip ekonomika, šviesesnių perspektyvų neturi, nei jos valiuta“, – sakė ji.
Laukia didelė infliacija
Pašnekovė pastebėjo, kad smukęs rublio kursas prisideda ir prie infliacijos Rusijoje augimo.
„Vertinant Rusijos užsienio prekybos balansą, perteklius yra dėka energetikos produktų, kuriuos ji eksportuoja, t. y. dujų ir naftos. Šiaip Rusija yra neigiamai su pasauliu prekiaujanti valstybė, t. y. importas yra itin reikšmingas. Ypač kalbant apie tarpinio ir galutinio vartojimo prekes.
Žaliavomis Rusija turtinga, jas eksportuoja, tai metalai, mediena, žemės ūkio žaliavos. Kalbant apie produkciją, ji yra priklausoma nuo išorės importo. Šiuo atveju būtent tos produkcijos vertė labai sparčiai kyla. Veriasi reikšmingi deficitai, tų prekių Rusijoje pradės trūkti. Rinkos dėsniais vadovaujantis, turėtų infliacija greitai virsti hiperinfliacija. Ji gali pasiekti Zimbabvės ir kitų valstybių lygius“, – dėstė I. Genytė-Pikčienė.
Ekonomistės paminėjote Zimbabvėje 2007 metais infliacija buvo pasiekusi milijardus procentų siekiantį lygį. Vis dėlto I. Genytė-Pikčienė abejojo, ar tokie rodikliai gali pasirodyti Rusijoje.
„Rusija su savo ambicijomis nacionalizuoti užsienio valiutas, tam tikras atsargas iš ekonomikos dalyvių, kitais sprendimais tolsta nuo rinkos dėsnių ir, matyt, tos objektyvios infliacijos niekas ten neskelbs.
Bus kapitalo kontrolė, valiutos kontrolė, prasidės ir kainų kontrolė. Rusija grįš į sovietinius laikus, kuomet bus tuščios lentynos ir žemos kainos už nieką“, – sakė ji.
Ekonomistė priminė, kad dalis Lietuvos gyventojų dar gali prisiminti, ką reiškia hiperinfliacija.
„Ją matėme per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Tuomet kainos kilo dešimtimis procentų per mėnesį. Norintiems galima pasidairyti į bankrutavusių valstybių infliacijos grafikus, prisiminti tą pačią Veimaro Respubliką, kur hiperinfliacija irgi buvo įspūdinga.
Įdomu kiek bus pertvarkyta Rusijos sistema iš rinkos ekonomikos, nes rinkos ekonomikos sąlygomis bus itin ryškūs deficitai, gali pritrūkti prekių. Tada prasidės talonų dalinimai, normavimas“, – sakė ji.
I. Genytė-Pikčienė dar pridūrė, kad hiperinfliacija kartu yra ir vienareikšmiškas santaupų pinigais nuvertėjimas.
„Taip pat atlyginimų vertė tampa neapčiuopiama, nes sutartys pasirašomos tam tikrai sumai, o esant reikšmingai infliacijai, reikia juos indeksuoti, perskaičiuoti, kad tik jie turėtų tam tikrą ryšį su realybe. Iš tikrųjų tai reiškia ir didžiulius pačios valstybės nestabilumus. Nepasitikėjimas, užsienio skolos aptarnavimo problemos“, – vardijo ji.
Tikisi valstybės intervencijų
I. Genytė-Pikčienė pastebėjo, kad Rusijos valdžia jau ėmėsi tam tikrų veiksmų infliacijai suvaldyti.
„Matėme, ką padarė centrinis bankas, pakėlė palūkanų normas iki 20 proc. Tai paskolų aptarnavimas labai pabrango, bet ir čia galime tikėtis valdžios intervencijų, tad ta našta, matyt, bus lengvinama.
Laukia eilė valdžios intervencijų į ekonominius procesus, didžiulis deficitas. Kad ir kur nukryptų akys, visur Rusijos ekonomika susidurs su trūkumais. Žinoma, maisto produktų prasme jie nebus tokie ryškūs, nes Rusija yra didžiausia kviečių augintoja, kitų žemės ūkio žaliavų reikšminga augintoja ir eksportuotoja.
Čia, matyt, situacija dar kurį laiką išliks stabili, tačiau ir be to aišku, kad tarpusavio prekyba su Europa, Vakarais buvo sumažinta 2014 metais, kuomet paskelbtas embargo. Rusija jau buvo priversta prisitaikyti prie šio importo iš Vakarų neturėjimo.
Kitose srityse trūkumas pasireikš reikšmingai, juolab, kad ir pačios Rusijos gamybos procesai yra labai priklausomi nuo tarpinio vartojimo produkcijos, t. y. detalių, komponentų tiekimo iš kitų šalių. Čia labai įdomu, kokią poziciją užims Kinija, kiek ji norės Rusijai padėti“, – sakė ji.
Ekonomistė pastebėjo, kad šiuo metu Rusija yra „pats nepopuliariausias vaikas klasėje“.
„Kinijai, matyt, rimtas yra klausimas, kiek reikia į tuos santykius investuoti, kiek jie perspektyvūs. Kinija pati yra labai priklausoma nuo prekybos ryšių su Vakarų šalimis, JAV. Reputacinė Rusijos žala tampa vis didesnė“, – sakė ji.
Karo kaina
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas D. Šlekys pastebi, kad istorija moko apie vieną konkretų finansų ir karo sąryšį, tai – kad valstybių skolos vykstant karui auga.
„Labai dažnai dėl karų tenka peržiūrėti mokestines sistemas, kūrybiškai apgalvoti naujus mokesčius. Tai labiau liečia valstybes, kurios kariauja, o ne tas, kurios, kaip šiuo atveju Lietuva, yra šalia. Tačiau vienaip ar kitaip tai gali paliesti ir mus.
Karai visą laiką kainuoja, vadinasi reikia permąstyti, kaip surenki viešąsias lėšas. Ar tu skoliniesi iš rinkų, iš gyventojų. Kol skoliniesi, gauni momentinius pinigus pirkti čia ir dabar, finansuoti karo poreikius“, – dėstė jis.
Tačiau D. Šlekys paragino apgalvoti ir ilgalaikį finansavimo šaltinį.
„Ar tai reiškia, kad dėl karo Ukrainoje turėsime įsivesti mokesčius? Na, ne. Tačiau valstybės kalba apie mokesčių peržiūras, kas būtų susiję su degalų kainomis.
Karai sukuria galimybių kai kurioms pramonės šakoms augti, nes jos gauna impulsą. Tačiau karai visą laiką sutrikdo normalią prekybą, sukuria papildomų kliūčių gauti resursų, pagamintą produkciją platinti, tai kelia kaštus ir kainas. Tai kuria makroekonominį efektą“, – sakė jis.
