Interviu „Delfi“ pašnekovas aiškino, kad jei Vladimiras Putinas būtų strategas, tada būtų karą Ukrainoje pradėjęs spalio pabaigoje, kai dujų paklausos pikas Europoje tik prasideda, o ne prasidedant pavasariui. Bet kokiu atveju, pasak V. Inozemcevo, Rusijai karo Ukrainoje laimėti neįmanoma.
Postindustrinių studijų centro direktorius įvertino, kokį poveikį Vakarų sankcijos turės Rusijos ekonomikai, įvardijo konkrečias rodiklių prognozes 2022 metams. „Šįkart pagrindine auka bus vidurinioji klasė miestuose, vakarietiško gyvenimo būdo nebeliks“, – sakė jis.
V. Inozemcevas dar svarstė, kad Rusijos oligarchai šiuo metu labai bijo Vakarų sankcijų poveikio, tačiau taip pat yra labai priklausomi nuo V. Putino, todėl nedrįs prieš jį maištauti.
– Po Vladimiro Putino invazijos į Ukrainą Rusijai įvesta daug naujų sankcijų. Kaip manote, ar Vakarams pavyks pasiekti savo tikslą ir priversti jį sustabdyti karą?
– Ne, nors sankcijos šįkart yra labai stiprios ir iš esmės keičia ekonominę situaciją Rusijoje. Manau, kad jos bus kur kas efektyvesnės nei anksčiau. Tačiau reikia atskirti sankcijų poveikį Rusijos ekonomikai (jis bus pražūtingas) ir tai, ar jos pakeis V. Putino elgesį. Sakyčiau, kad sankcijos sunaikins Rusijos ekonomiką, bet nepakeis V. Putino elgesio. Nes invazija į Ukrainą parodė, kad jis šiandien yra visiškai neracionalus. Žiūrint iš bet kurio taško – karinio, ekonominio, socialinio – karo Ukrainoje laimėti neįmanoma. Tai buvo akivaizdu dar prieš jam prasidedant.
Aš pats ir daug mano draugų aiškinome, kodėl V. Putinas nepuls Ukrainos – vien dėl to, kad jis negali laimėti. Tačiau nepaisant to, jis šį karą pradėjo. Lygiai taip pat jis negali atsilaikyti prieš Vakarų sankcijas, bet V. Putinas ir toliau laikysis savo jau pasirinktos politinės linijos.
– Jei Vakarai galėtų uždrausti visą Rusijos naftą ir dujas, ar tai ką nors pakeistų?
– Gal ir pakeistų, bet reikia būti realistiškais. Pavyzdžiui, jei rytoj Vakarai nustotų pirkti naftą ir dujas iš Rusijos, tada ji bandytų padidinti savo tiekimą Kinijai. Rusija sumažintų kainas, ieškotų naujų rinkų.
Žinoma, Europos rinkos pakeisti neįmanoma, tačiau nepaisant to, jie rastų, kur eksportuoti 30–40 proc. savo produkcijos. Taip pat reikia nepamiršti, kad naftos kaina dabar siekia apie 140 JAV dolerių už barelį, o įvedus draudimą galėtų pasiekti 160 dolerių. Net jei parduodi tik trečdalį to, ką pardavinėjai pernai (kai kaina siekė 60 dolerių), gauni tą pačią pinigų sumą.
Dėl to sunku pasakyti, ar draudimas pakirstų Rusijos ekonomiką. Kita vertus, jau įvestos sankcijos padarys didžiulę žalą. Tačiau ne iškart, tai užims laiko – 2, 3 ar 4 mėnesius. Užsienio įmonės trauksis iš Rusijos rinkos, o jos ekonomika nuo užsienio prekių yra labai priklausoma. Maždaug 85 proc. Rusijos verslo naudoja dalis iš kitų šalių savo gamyboje. Taigi, jei importas sustoja, Rusijos ekonomikai tai reiškia didžiulį nuosmukį. Rasti pakaitalų bus labai brangu.
Pavyzdžiui, popieriaus tiekimas knygų spausdinimui iš Suomijos jau sustabdytas, todėl pačioje Rusijoje gaminamo popieriaus kaina staiga padidėjo tarp 50 ir 80 proc. Taigi, matysime infliacinį spaudimą, kainų šuolius, logistikos griūtį, pramonės grandinių trūkinėjimą. Sakyčiau, kad Rusijos ekonomika sugrius po maždaug 6 ar 12 mėnesių ir naftos bei dujų embargas šioje vietoje daug nepakeistų.
– Koks bus atgalinis paskelbtų sankcijų efektas patiems Vakarams?
– Kol kas jis labai mažas. Draudimas Rusijos bankams veikti JAV reiškė tai, kad sutriko kai kurie mokėjimai. Tačiau nepasakyčiau, kad Rusijos bankai užima didelę tarptautinės sistemos dalį. Rusijos ekonomika sudaro apie 2 proc. pasaulio ekonomikoje, jos akcijų rinka labai maža, siekia apie 30 proc. nuo Rusijos bendrojo vidaus produkto, kai JAV dalis yra 200 proc. Taigi, finansinio poveikio galima nepaisyti, jis artimas nuliui.
Kitas dalykas – sustojęs lėktuvų judėjimas tarp Rusijos, Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos. Žinoma, kai kurios oro linijų įmonės patirs nuostolių, bet tai Vakarų ekonomikoms smarkiai nepakenks.
Neigiamą poveikį taip pat pajus Rusiją paliekančios Vakarų bendrovės. Tai bus šiek tiek skausminga, bet pažiūrėkime į didžiausias korporacijas, pavyzdžiui, „Microsoft“ ar „Apple“: „iPhone“ ir „iPad“ Rusijoje buvo labai populiarūs, siekė apie 4 proc. globalių įmonės pardavimų, taigi, taip, tai skausminga, bet „Apple“ turi kelis šimtus milijardų sąskaitose. Neabejoju, kad sugebės išgyventi.
Apibendrinant, išskyrus didesnes degalų kainas, sakyčiau, kad įvestos sankcijos Vakarams yra visiškai neskausmingos. Taip, degalai brangsta, dujų kainos taip pat siekia rekordus – dėl to galima nerimauti. Sakyčiau, kad jei ponas Putinas būtų strategas, būtų šį karą pradėjęs spalio pabaigoje.
Dabar jau prasidėjo pavasaris, netrukus vasara, kada dujų sunaudojimas Europoje krenta dramatiškai. Tačiau tai išties svarbus klausimas – kaip Vakarų įmonėms seksis rasti, kuo pakeisti rusiškas dujas ir naftą artimiausius 5 ar 6 mėnesius. Tai didžiulis iššūkis ir reikia mobilizuoti visas pajėgas, nuo Norvegijos, galbūt Nyderlandų, iki Kataro, Artimųjų Rytų, Australijos. Šią priklausomybę reikia sumažinti čia ir dabar. Ne kada nors ateityje, o dabar.
– Ar turite prognozių dėl pagrindinių Rusijos ekonomikos rodiklių šiems metams? Kalbu apie BVP, infliaciją, nedarbą.
– Manau, kad BVP šiemet smuks daugiau nei 10 proc. Tai bus didžiausias nuosmukis nuo 1990-ųjų pradžios.
Realios disponuojamos pajamos mažės dar labiau – manau, nuo 12 iki 15 proc. Visų pirma dėl labai didelės infliacijos. Tai neišvengiama dėl rublio ir dolerio kurso. Kovą ir balandį jau pamatysime tai, o po 6 mėnesių (spalį ar lapkritį) bus antroji banga. Kartu infliacija sieks daugiau nei 30 proc. Vyriausybė nesugebės kompensuoti, subsidijuoti pensininkų.
Rusijos tarptautinė prekyba turėtų sumažėti maždaug 60 proc. Tiesa, nuosmukis gali būti ir mažesnis, nes naftos kaina šiuo metu yra auganti. Kalbant apie nedarbo lygį, manau, nieko labai blogo neįvyks, nes Rusijos ekonomika gali išgyventi be darbo užmokesčių augimo. Žmonės dirbs, verslai bandys išgyventi – taip, patirs finansinių nuostolių, bet neužsidarys iškart. Manau, kad savivaldos bandys jiems padėti, pavyzdžiui, išleis apmokamų atostogų ir pan.
Manau, kad didžiausia ekonomikos problema bus ne nedarbas, o infliacija ir katastrofiška tiekimo grandinių griūtis.
– Kaip manote, kur yra rublio kurso ir naftos kainos ribos?
– Rublio ir dolerio kursas artimiausiomis savaitėmis turėtų kirsti 200 ribą. Tada matysime korekciją galbūt iki dabartinio maždaug 140 lygio, o vėliau – nuosaikų nuosmukį. Taigi, metų pabaigoje 200 rublių už dolerį gali ir vėl būti normalus lygis.
Kalbant apie naftos kainas, manau, kad didžioji Rusijos pasiūlos dalis gali būti pakeičiama. Tam reikia derybų su visomis Artimųjų Rytų valstybėmis. Jau skelbta, kad JAV prezidentas Joe Bidenas nori prekybos su Saudo Arabija, JAV delegacija neseniai pirmą kartą nuo 2019 metų buvo Venesueloje.
Taigi, yra daug dedamųjų, tačiau nemanau, kad kaina bus didesnė nei 150 dolerių už barelį ilgą laiką. Tai kenktų naftos gavybai, o JAV turime didžiulį spaudimą prezidentui. Be to, artėja vidurio kadencijos rinkimai ir amerikiečiai labai agresyviai reikalaus panaikinti visus apribojimus dėl naujų naftos gavybos vietų. Manau, kad jei naftos kaina iškils virš 150 lygio, atsiras kitų veiksnių, kurie ją nutrauks žemyn gana greitai.
– Kaip Rusijos žmonių gyvenimai skirsis lyginant iki ir po vasario 24 dienos?
– Žinoma, jis nepagerės. Tačiau sakyčiau, kad šįkart pagrindine auka bus vidurinioji klasė miestuose. Anksčiau labiausiai nukentėdavo gyvenantys vargingiausiai.
Vidurinioji klasė naudojasi finansinėmis paslaugomis – „Paypal“, „Apple Pay“ – taip pat internetu, socialiniais tinklais. Viso to vakarietiško gyvenimo būdo nebeliks. Dėl to šie žmonės turėtų tapti pikti, nepatenkinti. Manau, kad dėl jau dabar daugelis jų palieka Rusiją didžiuliais kiekiais kiekvieną dieną.
Turiu draugų, kurie nusipirko bilietus į paskutinį skrydį į Dubajų, persikėlė gyventi į Tailandą, nors sako, kad po 1 metų ketina grįžti. Ką noriu pasakyti – emigruos ne milijonai, bet dešimtys tūkstančių – tiek tai tikrai. Maskva, Sankt Peterburgas bus paveikti labiausiai.
Kalbant apie kitas visuomenės grupes, kaip gyvena pensininkas Rusijoje? Iki krizės jis gaudavo apie 200 dolerių pensiją, visi šie pinigai būdavo skiriami maistui, komunaliniams mokesčiams. Tas pats ir išliks, pensijos bus indeksuojamos, infliacija maisto rinkoje nebus pati didžiausia, nes Rusija gali tuo pasirūpinti pati.
– Kokio dydžio yra Rusijos vidurinioji klasė? Ar ji turi politinės įtakos?
– Vakarų standartais ji siekia apie 15 proc. Jei jos atstovai susivienytų, jie turėtų didžiulės įtakos politikai. Tačiau Rusijos problema yra tai, kad jos visuomenė yra labai individualizuota. Rinkos ekonomika, XX amžiaus pabaigoje vykdytos reformos rusus labai smarkiai atomizavo. Jie nesiremia vienas kitu.
Dėl to, jei kas nors bloga atsitinka ekonomikoje, žmonės bando išgyventi savarankiškai. Kartais jie bando susirasti naują darbą, papildomų pajamų šaltinių. Jei gyvena tikrai gerai, gali palikti šalį ir išvykti į užsienį. Bet kokiu atveju, jie nebandys pakeisti sistemos – bandys pakeisti savo asmeninę padėtį. Tai yra didžiausia Rusijos politikos problema.
Manau, kad dauguma Vakarų analitikų to nesupranta. Pavyzdžiui, Rusijoje nėra buvę protestų dėl infliacijos. Tačiau protestų dėl ekonominių priežasčių būdavo Sovietų sąjungoje prieš jai sugriūnant 1991 metais. Skirtumas toks, kad Sovietų sąjungoje žmonėms buvo mokami adekvatūs atlyginimai, bet kai jie nueidavo į parduotuvę, nerasdavo ko nusipirkti. Kitaip sakant, visi turėjo pinigų ir visi matė, kad sistema negali suteikti prekių, kurias galėtų įsigyti (nebent turėjai ryšių ir galėdavai jų gauti neformaliai). Tai buvo signalas, kad sistema neveikia ir jis sukūrė judėjimą, kuris ją pakeitė.
Tuo metu dabar Rusijoje yra daug skurdžiai gyvenančių asmenų. Jie negali sau leisti net paprasčiausių dalykų, bet kiekvieną kartą, kai garbaus amžiaus mažą pensiją gaunantis karo veteranas ateina į parduotuvę, jis mato, kad lentynos yra pilnos, prekių užtenka. Taigi, paprasti rusai galvoja, kad sistema veikia gerai, bet jie asmeniškai jai nepriklauso ir tai yra jų pačių kaltė.
Gali galvoti: juk turiu draugą, kuris dirba biurokratu, gauna daug kyšių, važinėja „Mercedes“, yra turtingas, o aš esu sąžiningas vyras, neturiu nieko ir tai yra mano pasirinkimas. Išeina taip, kad žmonės kaltina ne sistemą ar visuomenę, o save pačius. Ir būtent tai neleidžia atsirasti judėjimui, kuris ką nors pakeistų. Dėl to pastaruosius 20 metų Rusijos opozicija buvo tokia nesėkminga.
Jei bandai sistemą pakeisti per kolektyvinį veiksmą, tada tau neabejotinai nepavyks. Jei bandai pasigerinti tik savo padėtį, naudoji kyšius, korupciją, ryšius, tada tau seksis kur kas geriau.
– Kokia buvo elito, Rusijos oligarchų ir jų šeimos narių reakcija į karą Ukrainoje? Galbūt ką nors pakeisti gali jie?
– Nemanau, nors jų reakcija buvo labai neigiama. Jiems labai nepatinka tai, kas vyksta. Kai kurie jų tai netgi pasakė garsiai, pasisako prieš karą Ukrainoje, tačiau jų nėra daug ir jie labai atsargūs. Nepaisant to, niekas iš turtingųjų rusų nepalaiko invazijos ir nemano, kad ji pateisinama.
Visų pirma, manau, kad didžioji jų turto dalis buvo įmonių akcijos, o dabar Maskvos rinka žlugo. Jie prarado daugiau tris ketvirtadalius savo turto. Dabar jie turi daug gamyboje naudojamo turto Rusijoje, tai metalo apdirbimo gamyklos ir pan., nekilnojamasis turtas. Taip, jie gali priklausyti, kokiai nors airiškai ar Kipro įmonei – tai nesvarbu, nes fiziškai jie yra Rusijoje ir dėl to jie yra labai priklausomi nuo V. Putino.
Dar jie turi šiek tiek pinigų ir turto Vakaruose, bet daugelis jų dabar jau yra sankcionuoti. V. Putinas jiems nurodė, kad jie turi tuoj pat grąžinti tuos pinigus į Rusiją, kitaip jo neteks dėl Vakarų vyriausybių veiksmų.
Taigi, jie bijo Vakarų sankcijų, yra priklausomi nuo V. Putino ir niekada jokiais būdais nemaištaus. Negana to, jie net neturi didelės įtakos V. Putinui. Dabar jau ne devyniasdešimtieji, tai ne Boriso Jelcino ir oligarchų situacija – V. Putinas nuo jų nėra priklausomas. Jie kentės, bet nepasakyčiau, kad Rusijos oligarchų sistemos žlugimas galėtų sugriauti V. Putino režimą.
