Vienas iš tyrimo autorių, socialinių mokslų daktaras Gediminas Černiauskas plačiau papasakojo „Delfi“ apie tyrimo tikslus ir išvadas.
„Ką papildomai padarėme, ko iki šiol lyg ir nebuvo daryta, – pinigais įvertinome, kiek neteko Lietuva dėl išvažiavimo. Ir iš esmės skaičiavome, kad išvažiavęs žmogus, tai yra išvežtas kapitalas, į jį investuotas. Tas kapitalas yra švietimo sąnaudos, pradedant nuo darželio, mokyklos ir universiteto, jeigu žmogus mokėsi, ir taip pat šeimų išlaidos vaikams auginti, nes bent jau iki 18 metų mes visi gyvenome tėvų sąskaita“, – pasakojo G. Černiauskas.
Tyrime nurodoma, kad investicija į vieną šalies pilietį siekia 85,6 tūkst. eurų. Į šią sumą įeina 49,1 tūkst. eurų šeimų išlaidos vaikų išlaikymui iki 18 metų, taip pat valstybės švietimo išlaidos (darželis, mokykla bei vidutiniškai bent vieneri metai universitete) – 36,5 tūkst. eurų.
Šiame Europos sveikatos ir tvarios plėtros instituto (EIHSD) ir Sveikatos ekonomikos centro tyrime teigiama, kad nuo 2004 metų, kai šalis įstojo į Europos Sąjungą, iki 2018 metų Lietuvos žmogiškojo kapitalo eksportas iš viso siekė 36,64 mlrd. eurų, kai tuo metu Europos Sąjungos (ES) parama ir neto tiesioginės užsienio investicijos (TUI) – 25,6 mlrd. eurų.
„Ir tų dviejų skaičių sandauga, kiek vertas (asmens išugdymas), ir kiek išvažiavo, davė tuos 36 mlrd. eurų. Tai dideli pinigai (...) Gavome vis dėlto panašiai 10 mlrd. mažiau negu patys investavome“, – kalbėjo G. Černiauskas.
Anot jo, galima diskutuoti dėl tyrimo rezultatų, tikslinti metodiką, tačiau faktas išlieka aiškus – emigracija susijusi su didžiuliais finansiniais srautais.
„Tuos milijardus verta ne tik suskaičiuoti, tą mes maždaug padarėme, bet ir pamąstyti, kokia gi turi būti Lietuvos politika. Iki šiol mes jokios ilgalaikės politikos neturime. Nei imigracijos, nei emigracijos atveju. Neturime vienos aiškios atsakingos institucijos. Kažką daro socminas, kažką daro Vidaus reikalų ministerija, Užsienio reikalų ministerija, bet iš esmės niekas už nieką neatsako, niekas nieko dorai nežino“, – kalbėjo mokslininkas.
Jo teigimu, pastaruoju metu daugiau dėmesio skirta 4 tūkst. nelegalių imigrantų apgyvendinimui, nei kelių šimtų tūkstančių tautiečių išvykimui į užsienį.
„Tai šioks toks paradoksas. Keturi tūkstančiai ir kažkur 600 tūkstančių (čia turimas omenyje ilgesnis, maždaug 25 metų laikotarpis ir jo emigracijos skaičiai). Ta disproporcija egzistuoja ir mes į tai norėjome atkreipti dėmesį, kad tai vis dėlto yra rimta, verta dėmesio“, – kalbėjo ekspertas.
G. Černiausko teigimu, abejingumas emigracijos temai nėra konkrečios valdžios problema, o sisteminė valstybės problema ištisus dešimtmečius.
„Ir čia nepasakysi, kad kalti konservatoriai ar kažkas, nes per tą laiką daug įvairių vyriausybių pasikeitė, o politika ta pati – jos nebuvimas. Verslas kalba, kad jiems dabar reikėtų ten vairuotojų ar kažko iš kažkur ir tą planuoja – ir to siekia. Valstybė tuo tarpu: visiškai ne prie ko jai tie žmonės, nei kad iš mūsų išvažiuoja, nei kad pas mus atvažiuoja, išskyrus tuos keistus atvejus, kai atsiranda politinis kažkoks užsiangažavimas, kaip šiuo atveju konfliktas su Baltarusija“, – dėstė vienas iš tyrimo autorių.
Paklaustas, ar užsienio lietuvių perlaidos giminėms Lietuvoje yra svarbios tyrimui, G. Černiauskas sakė, kad į tai irgi verta atkreipti dėmesį, bet iš esmės tie pervedimai kompensuoja tik namų ūkių indėlius į vaikus, o valstybės praradimai taip ir lieka jai pačiai. Anot mokslininko, ilgainiui planuojama dar labiau detalizuoti tyrimą.
„Nenorėta pasakyti ir neseka iš to tyrimo, kad įstojimas į Europos Sąjungą mums buvo nuostolingas. Nei toks tikslas buvo, nei būtų korektiška tokia išvada. Čia tik tai, kad tai yra rimta problema ir kaip tu ją reikši – ar žmonėmis, ar pinigais – ją verta nagrinėti ir gilintis, ir žiūrėti, ką galima padaryti geriau“, – tyrimo tikslus aiškino mokslininkas.
Pasak jo, svarbiausia, kad šalis pagaliau suformuotų ilgalaikę strategiją, kaip spręsti emigracijos klausimą ir kas už jį yra atsakingas. Tai svarbu padaryti, kad ir išvykę, bet planuojantys sugrįžti tautiečiai pasijustų rūpimi.
„Manau, kad 30 metų nieko nedarius bent jau pradėti kurti tą ilgalaikę strategiją (...) Kalėdų laikmečiu šnekame, tai turbūt stebuklu tokiu nelabai tikime, kad greit įvyks, bet bent jau tas geros valios pasireiškimas – jeigu iš Lietuvos valdžios būtų, tai manau, kad tiems žmonėms, kurie yra užsienyje ir vis tiek „serga“ dėl savo Lietuvos, galvoja, gal ir sapnuoja ją, – tai būtų naudinga“, – sakė mokslų daktaras.
R. Lazutka: skaičiuoti verta
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka teigia, kad tyrimai leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą apie emigraciją, kuri kartais nušviečiama vienpusiškai.
„Verta skaičiuoti, gaila tik, kad vėlai skaičiuoja, nes gal būtų buvęs būtent argumentas atitinkamai politikai (...) Įvairiose šalyse, ypač tose išsivysčiusiose, tarkime, Amerikoje viską bando vertinti, aišku, galima kritikuoti metodikas, bet tie, kurie kritikuoja, irgi turi būti labai įsigilinę, teikti alternatyvias. Tai čia irgi dar negaliu pasakyti, skaičiai pagrįsti ar ne, bet tai, kad skaičiuojama, yra labai gerai. Ir kad tai didžiuliai skaičiai, tai irgi suprantama“, – kalbėjo R. Lazutka.
„(Kartais sakoma), kad emigracija nieko blogo arba vertina kartais, kad čia kažkokia Vakarų šalių labdara ar altruizmas įsileisti, tas naujas šalis priimti. Tai yra iš dviejų pusių nauda gaunama, ir vienų, ir kitų. Ir nuostoliai vienų ir kitų patiriami“, – pridūrė jis.
Ekonomistas svarsto, jog įdomu būtų išsamiau įvertinti ir imigracijos kaštus, turint omenyje, kad daliai imigrantų reikalinga valstybės pagalba.
„Jeigu G. Černiauskas skaičiavo apie mūsų emigrantus, tai irgi galima skaičiuoti, tarkime, kiek kainuos darželis tam vaikui, kuris nemoka lietuvių kalbos, padėjėjas mokykloje – dabar jau sodina padėjėją netgi mūsų emigrantų vaikai, kai sugrįžta, lietuviškai jau nemoka, tai klasėje ne tik mokytojas, bet ir padėjėjas. Paskui įvairios išmokos, pašalpos būsto“, – sakė R. Lazutka.
Ragina orientuotis į kvalifikuotą darbo jėgą ir emigrantų pritraukimą
Profesoriaus teigimu, kartu reikia labai aiškiai formuoti imigracinę politiką, orientuojantis ne į žemos pridėtinės vertės ekonomiką, o į išsilavinusius žmones bei Lietuvos emigrantų sugrąžinimą.
„Labai svarbu, kas tokie atvažiuoja. Paprastai labai norima, kad atvažiuotų studentai, todėl kad jie dažniausiai integruojasi labai lengvai, nes tiesiog išsilavinę žmonės, išmoksta kalbą, dirba, moka mokesčius ir niekada nebūna ilgalaikiais socialinės apsaugos klientais“, – kitų šalių patirtimi dalijosi R. Lazutka.
Tiesa, jis pripažino, jog laukti išsilavinusių žmonių pritraukimo į Lietuvą sunku, kadangi patrauklių šalių netrūksta. Savo ruožtu dabar Lietuva gali tikėtis tų specialybių atstovų, kurie ir taip vyksta į šalį – vairuotojai, statybininkai.
Kalbėdamas apie žemesnės kvalifikacijos darbuotojų trūkumą, R. Lazutka viliasi, kad tai galiausiai paskatins darbdavius labiau investuoti į naujas technologijas.
„Mūsų darbdaviai sako, kad jiems trūksta labai kvalifikuotų, o pažiūri, ko jiems trūksta, tai siuvėjų, vairuotojų, statybų darbininkų (...). Gerai, kad yra trūkumas tokių darbuotojų, jeigu jis yra – nors čia irgi dar atskiras klausimas, koks jis yra, – bet tai yra spaudimas investuoti, taikyti daugiau technologinių naujovių, kad nereikėtų tokios pigios, nekvalifikuotos darbo jėgos“, – sakė ekonomistas.
„Nes kas iš to, jeigu mes čia taburetes kalame, tie žmonės gauna minimalią algą, iš jos negyvena, paskui mes per įvairias socialines programas dar juos ir jų šeimas remiame. Ir jie yra labai jautrūs nedarbui, kai tiktai ekonomika susvyruoja“, – kalbėjo jis.
Kalbėdamas apie išvykusių lietuvių susigrąžinimą, ekspertas pripažino, kad tai nėra lengva užduotis.
„Juos persivilioti nėra taip lengva, nes jeigu jiems mokėsi lietuvišką minimalią algą nesuviliosi, o ukrainietį suviliosi (...) Imigracinė politika turi būti apgalvota, nėra ji lengva, todėl, kad bet kokios piniginės paskatos susidurs su kritika, nes mūsų vietiniai gyventojai sakys „aš neišvažiavau, tai man nieko neduoda, o tas kuris išvažiavo, jam duoda“, – kalbėjo ekonomistas.
Kita vertus, pasak R. Lazutkos, ilgalaikėje perspektyvoje suteiktos paskatos reimigruojantiems tautiečiams turėtų atnešti naudą šalies visuomenei ir atsipirkti mokesčių mokėtojams.
